Nuomonės

2020.01.14 16:21

Justinas Žilinskas. Apie lėktuvus, numuštus netyčia

Justinas Žilinskas, Mykolo Romerio Teisės mokyklos profesorius, rašytojas2020.01.14 16:21

Kai Irano valdžia pripažino, kad tai būtent jos ginkluotųjų pajėgų oro gynybos sistema numušė Ukrainos oro linijų lėktuvą, nutiko keletas dalykų. Pirmiausia, faktu užspringę nutilo įvairūs Kremliaus propagandistai, visais balsais rėkę, kad orlaivis negalėjo būti numuštas (numušimo versija pasirodė netrukus po katastrofos), kad čia – ir vėl sąmokslas prieš Iraną (ir sąmokslas prieš Rusiją, nes dauguma dar pamena MH17 orlaivio numušimą). 

Net ir vietiniai sąmokslų mėgėjai Lietuvoje suskubo paleisti žinią, kad į lėktuvą buvo įmontuoti sprogmenys paskutinio techninio aptarnavimo metu, kad tik būtų galima sukelti kuo daugiau įtampos. Antra, atgijo Putino režimo opozicionieriai, puolę lyginti teokratinę Irano diktatūrą ir autokratinę Rusiją, konstatuodami, kad Iranas bent jau turėjo padorumo prisipažinti, kad jų pajėgos kaltos dėl orlaivio žūties, ir ko Rusija taip ir nesugebėjo padaryti dėl MH17 numušimo Ukrainoje, ir toliau meluodama. Trečia, daug kam kilo klausimas, jeigu šis numušimas buvo „netyčinis“, tai nėra ir nusikaltimo?

Kodėl Iranas prisiėmė atsakomybę (nors ir po trijų dienų neigimo), turbūt niekas neatsakys, išskyrus juos pačius. Mano spėjimas – tiesiog įrodymai per daug akivaizdūs. Čia – ne Donbaso dykvietės, o Teherano prieigos, pasirodę vaizdo įrašai ir nuolatinis teritorijos stebėjimas kitų valstybių geriausiomis technologijomis. Juolab, ir įtempta situacija po Qasemo Soleimani nužudymo pasuko deeskalacijos keliu.

Iranas greitai paskelbė ir kaltąjį – sistemos operatorių, kuris, saugodamas kažkokį slaptą Irano revoliucijos gvardijos objektą, nesulaukęs orlaivio atsakymo, per 10 sekundžių priėmė sprendimą numušti orlaivį, palaikęs jį priešo sparnuotąja raketa. Patikrinti teiginių tikrumo, žinoma, kol kas neįmanoma, bet akivaizdu, kad šio žmogaus laukia dideli nemalonumai ir niekas nenustebs, jeigu jis bus paaukotas ant deeskalacijos aukuro kaip kalčiausias. O aukoja Iranas žiauriai – viešai pakarti nusikaltėlius ir „nusikaltėlius“ ant kranų – nereta bausmė, nors kario atveju gal tokių parodomųjų priemonių ir nebūtų imamasi.

O aukoja Iranas žiauriai – viešai pakarti nusikaltėlius ir „nusikaltėlius“ ant kranų – nereta bausmė, nors kario atveju gal tokių parodomųjų priemonių ir nebūtų imamasi.

Deja, tai – ne pirmas kartas, kai valstybių ginkluotosios pajėgos numuša civilius orlaivius. Sovietų Sąjunga 1983 m. numušė Pietų Korėjos orlaivį, netyčia įskridusį į SSRS teritoriją. Po to ilgai melavo, slėpė duomenis, ir tik sugriuvus Blogio imperijai buvo atskleista tiesa. Naikintuvo pilotas, paleidęs raketas į lėktuvą, pasakoja matęs, kad tai – civilis orlaivis, bet tuo pačiu teigė galvojęs, kad tai – besimaskuojantis šnipas.

1988 m., besitęsiant Irako – Irano karui, JAV karo laivas numušė Irano civilį orlaivį, supainioję su naikintuvu. JAV neneigė numušimo fakto, bet ilgai bylinėjosi su Iranu dėl atsakomybės, galiausiai klausimą sprendė Tarptautinis Teisingumo Teismas ir JAV bei Iranas pasiekė susitarimą, pagal kurį JAV sumokėjo didžiules kompensacijas katastrofos aukoms, tačiau kaltės nepripažino (JAV teigimu, orlaivį supainiojo su naikintuvu).

2001 m. Ukrainos ginkluotosios pajėgos karinių mokymų metu per klaidą numušė orlaivį, skridusį iš Tel Avivo į Novosibirską. Nors pradžioje Ukrainos kariškiai savo kaltę neigė, netrukus paaiškėjo, kad katastrofą lėmė techninis incidentas ir – tikėtina – rusiškos oro gynybos sistemos S-200 trūkumai. Na, ir jau minėtas 2014 m. įvykis, kai Rusijos kariškiai, karo Ukrainoje metu, numušė Malaizijos oro linijų orlaivį MH17. Vėlgi, greičiausiai per klaidą, literatūriškai sakant – iš dvišakumos augančiomis rankomis. Nepaisant tarptautinio tyrimo išvadų, Rusija iki šiol savo atsakomybę neigia, nors net arkliui turėtų būti aišku, jog Donecko ir Luhansko „separatistai“ pačiame geriausiame univermage negalėjo nusipirkti BUK priešlėktuvinės sistemos.

Tai – ne visi incidentai, kuomet pulti civiliai orlaiviai. Kai kada jie iš tiesų buvo puolami tyčia, kaip 1994 m. Ruandoje, numušant prezidentinį orlaivį ir pradedant genocidą, arba 1993 m. Abchazijoje, kur, kieno gi daugiau – Rusijos – remiami separatistai kovojo su Sakartvelu. Tačiau anksčiau išvardinti atvejai, galbūt išskyrus patį pirmąjį, yra tie atvejai, kai orlaivai buvo numušti per klaidą. Ką gi reiškia „per klaidą“?

Teisine kalba kalbant, tai reiškia, kad orlaiviai buvo numušti ne tyčia, o dėl neatsargumo. Žinoma, jums gali kilti pagrįstas klausimas – koks čia neatsargumas, jeigu akivaizdu, kad žmonės turėjo paspausti mygtukus ar pastumti svirteles, kad iš kovinių sistemų išlėktų raketos. Tačiau tyčios esmė glūdi ne paspaudime, o veikos siekyje ir jos suvokime. Tyčiniu nusikaltimu mes kaltiname tada, kai žmogus suvokia, ką daro, kokios bus pasekmės, ir jų siekia ar bent jau sąmoningai leidžia joms atsirasti.

Kas mūsų laukia toliau šioje situacijoje? Kadangi Iranas atsakomybę jau prisiėmė (net ir atskleisdamas keletą detalių), vadinasi, dabar ir Ukraina, kurios kompanijai priklausė orlaivis, ir kitos valstybės, kurių piliečiai žuvo katastrofos metu, turi teisę reikalauti kompensacijų.

Kitaip tariant, operatorius, spaudžiantis mygtuką, karininkas, priimantis sprendimą pulti, turi suvokti, kad orlaivis – civilis, ir jis nori numušti būtent civilį orlaivį. Dėl to ypatingai įdomus sovietinio piloto liudijimas iš pirmojo incidento, kad jis matė, jog Pietų Korėjos orlaivis – iš pažiūros civilis, bet apie tai net nepranešė viršininkams, tokia didi buvo sovietų kariškių paranoja – kitaip tariant, pilotas vis dar veikė įsitikinęs, kad medžioja šnipinėjantį orlaivį, bet... perdarytą! Viskas, ko jam trūko – įsakymas iš žemės, kad galima šauti. Jį ir gavo.

Kad būtų aiškiau, pažvelkime į labiau kasdienį pavyzdį: neblaivus vairuotojas perėjoje partrenkia pėstįjį. Kaltas? Taip. Tyčia? Ne. Jis juk nesiekė žmogaus partrenkti, jis „tik“ sėdo už vairo išgėręs. Taigi – neatsargiai sužalojo ar atėmė gyvybę. Tik štai – rūpestis, nacionaliniuose baudžiamuosiuose kodeksuose jūs nerasite tokių normų kaip „orlaivio numušimas“, tad tokie žmonės greičiausiai būtų baudžiami už netyčinį daugybinį gyvybės atėmimą, aplaidų elgesį ar panašią veiką.

Tačiau jeigu kalbėsime apie analogiškas veikas ginkluotojo konflikto metu, situacija keičiasi. Nėra jokios abejonės, kad civilius orlaivius draudžiama numušti, ir tyčinis numušimas laikytinas karo nusikaltimu. Bet jeigu tai įvyko per klaidą? Juk turbūt nelogiška (ir, tiesą sakant, negalima) karo nusikaltimo padaryti neatsargiai? Atsakymas šįsyk glūdi kitose tarptautinės humanitarinės (arba ginkluotojo konflikto) teisės normose. Mat šios normos nustato ne tik atsakomybę už tyčinius puolimus, bet taip pat ir už puolimus, kuomet puolimą vykdantys vadai neįdeda pakankamai pastangų, kad įsitikintų, jog objektas – tikrai karinis, o ne civilis, ir klaidos tikimybė kuo labiau sumažėtų.

Kitaip tariant, sovietų pilotas, numušęs Pietų Korėjos orlaivį, jeigu tai būtų įvykę ginkluotojo konflikto metu, beveik neabejotinai būtų laikomas padaręs karo nusikaltimą, nes jis matė civilį orlaivį, ir privalėjo pirmiausia jį traktuoti kaip civilį, perduodamas informaciją aukštesnei vadovybei, pagaliau, jis turėjo galutinio sprendimo galią – paleisti raketas, ar ne.

Irano oro gynybos sistemos operatorius, šios katastrofos metu per 10 sek. nusprendęs numušti objektą, taip pat būtų atsakingas, kaip nesiėmęs jokių priemonių įsitikinti, ar tikrai puola karinį objektą (juolab, tarptautinio civilinio oro uosto prieigose, iš kurio tądien kilo ir leidosi orlaiviai). Ir turbūt tik 2001 m. katastrofa virš Juodosios jūros būtų vienodai „nekaltai“ traktuojama ir taikos, ir ginkluotojo konflikto metu, kai klaidą lėmė technika. Tačiau reikia prisiminti, kad visose šiose situacijose (išskyrus 2014 m. Rytų Ukrainą) ginkluotojo konflikto nebuvo. Vadinasi, nebus ir kaltinimų karo nusikaltimais. Taip, Kanada, kurios nemažai piliečių žuvo, jau pareikalavo, kad atsakingi asmenys būtų patraukti atsakomybėn – bet, jeigu Iranas nepradės labai akivaizdžiai išsisukinėti bei vengti atsakomybės, kad prireiktų tarptautinių procesų, tai vyks pagal Irano teisę ir Irano teismuose.

Kas mūsų laukia toliau šioje situacijoje? Kadangi Iranas atsakomybę jau prisiėmė (net ir atskleisdamas keletą detalių), vadinasi, dabar ir Ukraina, kurios kompanijai priklausė orlaivis, ir kitos valstybės, kurių piliečiai žuvo katastrofos metu, turi teisę reikalauti kompensacijų. Tai bus ilgas procesas, nebent Iranas pasistengtų kuo greičiau viską atlikti ir pasielgti kaip pavyzdinis mokinys, kad neprireiktų tarptautinių teismų. Gali kilti ir klausimas, kodėl tokios įtemptos situacijos metu (juk tuo metu Iranas pasiuntė raketas į JAV karines bazes Irake) nebuvo uždaryta oro erdvė, ar nebuvo kilusi reali grėsmė civilinei aviacijai, ir tai – dar vienas atsakomybės pagrindas.

Taigi, didžiausia tikimybė, kad nusikaltimas numušant Ukrainos tarptautinių oro linijų (UIA) orlaivį – buvo. Bet tai nebuvo karo nusikaltimas, ir greičiausiai atsakomybė operatoriui (ar jo vadovybei) kils už neatsargumą, aplaidumą. Žuvusių tai nesugrąžins, aukų sielvarto – nepalengvins. Ir turbūt ne kiekvienas susimąstys, kad visa tai – neatsakingos politikos ir avantiūrizmo rezultatas, kai dideli žaidėjai stumdo interesų figūrėles, o iš dangaus krenta tikri lėktuvai su tikrais žmonėmis.

Taip pat skaitykite