Nuomonės

2020.03.06 14:36

Andrius Bielskis. Apie demokratijos krizę

Andrius Bielskis, Mykolo Romerio universiteto politinės filosofijos profesorius, KTU filosofijos profesorius2020.03.06 14:36

Cornelius Castoriadis, 20 a. graikų kilmės politinis filosofas, kalbėdamas apie liberalią demokratiją, pabrėžė skirtumą tarp demokratijos ir kapitalizmo. Iš tikrųjų, nors liberali demokratija, atrodytų, yra neįsivaizduojama be kapitalizmo, demokratija didžiąją dalimi buvo įtvirtinta 20 amžiuje dėl stiprių antikapitalistinių socialinių judėjimų. Šiandien, kai įvairūs politiniai komentatoriai burnoja „libdemišką ideologiją“ ir jos politinį korektiškumą, svarbu apmąstyti tikrąsias nūdienos demokratijos trapumo priežastis.

Jos silpnumas yra susijęs su gilėjančia liberalios demokratijos politinės sistemos legitimacijos krize. Žmonės nepasitiki politikais ir tradicinėmis partijomis, netiki svarbiausiomis demokratijos institucijomis ir renkasi balsuoti už tuos, kurie žada daryti tai, ko nedarys. Milijardieriai apsimeta ginantys darbininkus, o pastarieji baudžia tradicines kairiąsias partijas balsuodami už dešiniuosius populistus.

Politinė dešinė, iki šiol vykdžiusi neoliberalias reformas, ilgainiui sukūrusias milžinišką nelygybę, flirtuoja su nativizmu ir tradicionalizmu. Padėję pamatus ekonominei globalizacijai, dabar dešinieji populistai kursto visuomenės nesantaiką atsigręždami prieš imigrantus, moteris ir homoseksualus. Taip jie suvedžioja ne tik paprastus darbininkus, bet ir tautinę valstybę aukštinančius ir politinę filosofiją skaitančius žurnalistus.

Dalis kaltės, žinoma, tenka ir socialdemokratams. Per pastaruosius keturiasdešimt metų jie atsisakė socialistinių vertybių ir savo istorinių principų, o ekonominei krizei atėjus 2008 metais inertiškai rinkosi centrą, o ne kairę. Kuo labiau įsitvirtino nevaržomas kapitalizmas, generuojantis milžinišką nelygybę, tuo labiau socialdemokratinė politika tolo nuo savo šaknų ir istorijos. Socialdemokratai užmiršo, kad pirmiausia jų antikapitalistinė politika 20 amžiuje sukūrė ne tik gerovės valstybės pamatus, bet ir demokratizavo Europos politinę sistemą.

Pakanka prisiminti 19 amžiaus pabaigos Vokietijos socialdemokratų partijos Erfurto programą. Joje skelbiama kova už visuotinę rinkimų teisę, aštuonias darbo valandas, susirinkimų laisvę, už lygias vyrų ir moterų teises, nemokamą medicinos priežiūrą ir progresinį pajamų mokestį. Tad būtent socialistai – o ne liberalai ar juolab konservatoriai, kurie 20 a. pradžioje atstovavo tik nuosavybę turinčiuosius buržua, – pirmieji pradėjo kovoti už lygias darbininkų ir moterų politines teises. Ir tik vėliau, kai lygios visų pilietinės teisės buvo iškovotos, liberalų ir konservatorių partijos priėmė tai kaip savaime suprantamą dalyką.

Kokia tuomet šiandien turėtų tapti politinė kairė. Jai būtina atsigręžti į savo antikapitalistinę praeitį ir, sekant tokiais politikais kaip Bernie Sandersas, stoti į kovą su nelygybe, klimato kaita bei didėjančiu žmonių santykių suprekinimu. Tiesa, sąvoka „antikapitalizmas“ gali daugelį gąsdinti. Visgi, tai yra dėl jos nesupratimo.

Antikapitalistinę nuostatą galima suprasti tiesiog kaip atsisakymą žmogiškus santykius vertinti per pelno didinimą. Šia prasme visus geros valios žmones, kurie renkasi profesijas, nes myli savo darbą, o ne dėl to, kad siekia uždirbti daugiau pelno, galime laikyti atstovaujančius šiai nuostatai. Tačiau apie tai, ką tokia politika galėtų reikšti socialdemokratams, kitą kartą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt