Nuomonės

2019.12.31 11:21

Aušra Kaminskaitė. Ramūnas Karbauskis – agronomas, o ne kultūros žmogus

Aušra Kaminskaitė 2019.12.31 11:21

Gruodžio pradžioje LRT.lt Kultūros rubrikoje pasirodė „Karbauskio interviu apie kultūrą: kodėl nesilanko renginiuose ir apie Lietuvoje neįvertintą brolį“. Perskaičius tekstą pirmą kartą, apėmė piktdžiuga – pyktis dėl politiko tamsumo ir džiaugsmas dėl to, kaip atvirai jis parodė, ką iš tiesų vertina. Atrodė, galėtum paimti bet kurį jo sakinį ir nesunkiai „sudirbti“ paaiškindamas, kodėl mintis nelogiška ar net kenksminga.

Tačiau skaitant interviu daugybę kartų paaiškėjo, kad Karbauskio žodžiuose nėra akstino analizei ir pamąstymams – jo pasisakymai dirgina emocijas, kelia vertybių konfliktus, tačiau nieko konkretaus nepasako apie jo veiklą ir planus. Tiesa, prisimename, kad darželinukai gavo tautinius kostiumus, ir gauname pažadą, kad baigiantis kadencijai Seime galbūt atsiras žadėtas fortepijonas. Juk būtent taip norėtųsi investuoti į kultūrą – pastatyti puikų muzikos instrumentą ten, kur išnaudoti jo galimybes galės vos pora žmonių, o paklausyti gyvai atliekamos muzikos bus skirta grupelei išrinktųjų.

Iš tiesų, argi nekeista, kad per tris Ramūno Karbauskio kadencijos Seime metus neteko skaityti nė vieno išsamesnio jo interviu apie kultūrą, nors tai – Kultūros komiteto įkūrėjas ir pirmininkas, dėmesį ir pagarbą kultūrai dar kandidatuodamas nešęs kaip savo ir partijos skiriamąjį ženklą? Kažkas bestų pirštu į žurnalistus, kuriems iki šiol nekilo mintis kalbinti politiką būtent šia tema. Tuomet derėtų klausti: kodėl tokia mintis taip ilgai nekilo?

Gali būti, kad atsakymas paprastas – niekas iš principo netapatina R. Karbauskio su kultūros lauku. Besidomintys, be abejo, žino jam priklausantį Naisių vasaros teatrą, serialą „Naisių vasara“ ir kultūrines iniciatyvas Seime, kurias apibendrinti ir įvertinti kol kas sudėtinga. Juolab, šiandien sunku atskirti, ką inicijavo Karbauskis, o kas yra kadaise egzistavę ir tik pastaruoju metu išjudinti planai. Žinoma, Kultūros paso moksleiviams pavyzdys atrodo objektyviai teigiamas – jį politikas, žinoma, pamini interviu. Tačiau to rezultatus matysime tik po kelerių ar keliolikos metų, kai taip užauginti žmonės įstos į universitetus ir pradės savarankiškai dirbti bei užims dabartinių politikų vietas.

Užtat šiandien R. Karbauskio apsilankymo nesulaukia nei teatrai, nei koncertų salės, nei parodos. Tai jis aiškina milžinišais darbo kiekiais, didesniu emociniu krūviu nei tenka prezidentui ir poreikiu 25 kartus per dieną gintis nuo žeminančių straipsnių. Ir teigia, kad spektaklis būtų didelis malonumas.

Kartais norėtųsi, kad politikai į profesionalų meną žiūrėtų ne vien tik kaip į pramogą, kur smagu nueiti po darbo, bet kaip į savo darbo dalį. Jei vienmandatėse apygardose laimėję Seimo nariai didelę kanceliarinių išlaidų dalį gali paskirti kelionėms pas rinkėjus, regis, adekvatu tikėtis, kad atstovaujantieji kultūrai į renginius žiūrės kaip į sritį, kurią įsipareigojo stebėti ir auginti. O nematydami politiko renginiuose, žmonės natūraliai netapatina jo su kultūros lauku.

Užtat šiandien R. Karbauskio apsilankymo nesulaukia nei teatrai, nei koncertų salės, nei parodos. Tai jis aiškina milžinišais darbo kiekiais, didesniu emociniu krūviu nei tenka prezidentui ir poreikiu 25 kartus per dieną gintis nuo žeminančių straipsnių.

Žinoma, čia kalbame apie meno rėmuose apibrėžiamą kultūrą. Teigdamas, kad „visas okupacijas ir karus Lietuva išgyveno tik kultūros nuopelnu – ne švietimo ar žemės ūkio“, politikas greičiausiai turėjo omenyje platųjį – žodyninį – kultūros apibrėžimą, teigiantį, kad tai – „visa, kas sukurta fiziniu ir protiniu visuomenės darbu“ (Dabartinės kalbos žodynas, lkiis.lki.lt).

Čia būtų galima pradėti analizuoti jo paties deklaruojamas ir primetamas vertybes bei sieti jas su interviu išsakyta pagarba Kauno merui už gebėjimą sutvarkyti kultūros problemas be diskusijų, trenkiant kumščiu į stalą. Tačiau apeikim akivaizdų polinkį laikyti žmones nemąstančia banda bei bandymus ją suvaldyti tvirta ranka, nes šis interviu paskatino prisiminti šį tą kur kas įdomesnio – šviesaus atminimo profesoriaus Leonido Donskio pamąstymus apie kultūrą ir civilizaciją 2016-aisias išleistoje knygoje „Didžioji Europa. Esė apie Europos sielą“.

„Kultūra gimsta ir skleidžiasi kaime ir klasikiniame, nedideliame mieste <...> O civilizacija sukuria didmiestį, arba megapolį, naująjį monstrą, pasiglemžiantį visus šalies resursus ir gyvenimo formas, prieš kurį visa šalis virsta provincija, atliekančia vienintelę jai likusią misiją, – tiekti savo aukščiausios ir geriausios žmogiškos medžiagos likučius megapoliui“, rašo L. Donskis. Gali pasirodyti, kad tokie žodžiai naudotini R. Karbauskio vedamai regionų plėtros politikai palaikyti, tačiau taip yra tik žvelgiant į profesoriaus žodžius pačia paviršutiniškiausia prasme ir traktuojant didmiesčio ir kaimo sąvokas vien geografiškai.

Tame pačiame skyriuje L. Donskis rašo, kad „[j]okio tikslo kultūra neturi, ją valdo kilnus betiksliškumas – it gėlę ar medį. Tikslus jai formuluoja ir primeta ideologijų ir partijų žmonės. Jie nieko nesuvokia.“ Didmiesčiuose klestinčią civilizaciją galima interpretuoti kaip tam tikrus standartus, oficialiai pripažįstamus vertais pagarbos, liudijančius gerą skonį, aukštą statusą, ir atsiradusius ne iš kūrybos ar sielos, bet iš proto ir visko, kas gali būti įžodinta, paaiškinama.

Didmiestis čia gali būti suvokiamas vien kaip įvaizdis (kartais, žinoma, peraugantis į realų pavyzdį), apibūdinantis kuriamą monopolį, kai natūraliai besiformuojanti kultūra bandoma pakišti po tikslų ir konkrečių rezultatų reikalavimais, kad ją įvertinti galėtų bet kuris biurokratas – net ir nepatyręs vertinamos kultūros apraiškų. Paraleliai gyvuoja naratyvas: bus finansuojama (vadinasi – išliks) tik taisyklėms paklūstanti kultūra.

Kol kas neturiu pakankamai argumentų, kad paneigčiau (jei apskritai reikia neigti) vyraujančią nuomonę, jog bet kuri sritis visuomenėje bus pripažinta tik tada, kai tai nutiks politiniu lygmeniu. Tačiau remiantis kultūrą ir žmogų daug metų įvairiais rakursais nagrinėjusio profesoriaus L. Donskio idėjomis norisi svarstyti, kad dauguma bandymų politiškai reguliuoti kultūrą yra natūraliai pasmerkti. Arba pasmerkia kultūrą. Nebent prie vairo stotų ne civilizacijos, o kultūros žmogus, į savo sritį žvelgtiantis kūrybiškai, atvirai, pirmiausia – tuo gyvenantis, o tik tada tai dirbantis. Vieną, regis, esame turėję ir Seime, ir Vyriausybėje, tačiau neseniai jis pasitraukė į kūrybiškesnę veiklą. Nes taip dažniausiai ir atsitinka su kultūros atstovais.

R. Karbauskio interviu išsakyti žodžiai suteikia pagrindą nustoti laikyti jį kultūros žmogumi. Tai yra politikas, agronomas, savo įtaką plečiantis kultūros srityje ir jos pagalba, tačiau iš principo nepriklausantis kultūros bendruomenei.

Panašu, kad R. Karbauskis nėra toks žmogus. Pirma – jo profesionalus (regis, visi nariai yra baigę Estrados meno studijas Šiaulių universitete) Naisių vasaros teatras skirtas tik išrinktiesiems (bilietai neparduodami, dalinami kvietimai), tad šiuo atžvilgiu artimesnis didmiesčio civilizacijai nei atvirai ir vienijančiai kultūrai.

Antra – abejoju, kad verta įrodinėti Karbauskio argumento „mano brolis profesionalus režisierius, tai aišku, kad aš palaikau aukšto lygio kultūrą“ absurdą. Ši frazė adekvati tiek pat, kiek ir Mindaugo Karbauskio pelnytų penkių Auksinės kaukės apdovanojimų tapatinimas su tarptautiniu pripažinimu. Auksinės kaukės – aukščiausi Rusijos teatro apdovanojimai, kasmet įteikiami krūvai teatro menininkų iš visos Rusijos – vadinasi, konkurencija milžiniška, tačiau vienos valstybės kontekste.

O šiandien nėra jokio pagrindo teigti, kad Stanislavskio tėvynės teatras yra stipriausias pasaulyje – jam puikiausia atsvara tampa, pavyzdžiui, Europos teatro premijos ar Naujosios teatro realybės prizo laimėtojai, kuriuos išrenka svarbių Europos teatrų festivalių vadovai bei pasižymėję kritikai. Tačiau čia, regis, vėl sukame civilizacijos kryptimi.

R. Karbauskio interviu išsakyti žodžiai suteikia pagrindą nustoti laikyti jį kultūros žmogumi. Tai yra politikas, agronomas, savo įtaką plečiantis kultūros srityje ir jos pagalba, tačiau iš principo nepriklausantis kultūros bendruomenei. Jei kultūrą traktuosime kaip meno reiškinius, tokios kultūros jis pats teigia pastaruoju metu nevartojantis. Ar tokio žmogaus nuomonė ir bendri pasvarstymai kultūros tema gali būti įdomūs ir svarbūs savaime?

Turbūt ne. Svarbiausia – atlikti darbai. Ir nors tokie pavyzdžiai kaip regioninių kultūros tarybų įsteigimas yra sveikintini žingsniai, greta reikėtų paviešinti faktą, kaip sunku rasti tokia veikla užsiimti norinčius žmones. Nes norą kelia ne politiniai sprendimai ir naujos įstaigos, bet pirmiausia kasdieninė kultūra ir suvokimas, kad pats gali valdyti savo šalį. Ar bent savo lauką.