Nuomonės

2019.10.13 16:34

Aušra Kaminskaitė. Teisingos visuomenės paieškos Oskaro Koršunovo spektaklyje „Žmogus iš Podolsko“

recenzija
Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2019.10.13 16:34

Praėjusio sezono pabaigoje palyginti tyliai praslinko Oskaro Koršunovo režisuota jo paties vardo teatre pristatyta premjera „Žmogus iš Podolsko“ pagal viduriniosios kartos rusų rašytojo Dmitrijaus Danilovo pjesę.

Iki šiol, regis, vienintelė spektaklį analizavusi recenzija pasirodė „Delfi“ puslapyje ir buvo parašyta labiau politikų veiklos nei teatro kritiko Andriaus Tapino. Todėl natūralu, kad joje daugiausiai akcentuota Rusijos realybė, kurią visuomenės veikėjas teigė pamatęs spektaklyje, arba kurią įskaitė Rusijoje vykusių pjesės pastatymų recenzijose. Džiaugdamasi, kad spektaklis žavėjo publiką, prieinu prie išvados, kad šio sezono pradžioje pati pamačiau ne visai sėkmingą parodymą.

Jei taip išties nutiko, labai gaila, nes rugsėjo 29 dieną spektaklyje lankėsi ir įtakingi žmonės –„Sirenų“ festivalio pakviesti užsienio teatro profesionalai bei Lietuvos respublikos prezidentas Gitanas Nausėda su žmona. Tai minėti būtina, nes pastarasis apsilankymas suteikė spektakliui netikėtų spalvų. Visų pirma, iš anksto žinant pjesės siužetą (į policijos nuovadą atvedamas ir daugiausia švelniai, tik neaišku už ką tardomas žmogus) konceptualiai maloniai nustebina prie durų aplinką stebintys apsauginiai – ar taip žiūrovams nuo pat pradžių kuriama nesaugumo, svetimumo atmosfera? Paėjus kiek toliau paaiškėja, kad nedidelis salėje telpančių žiūrovų būrys pateko į valstybės prezidento vizitu apdovanotą erdvę ir tik paskui į spektaklį, kurio publiką iš tiesų pasitinka Mariaus Čižausko Serioga (Žmogus iš Mytiščių) – netašytas, tačiau pradžioje sąlyginai mandagų elgesį demonstruojantis sulaikytasis.

Viena žaviausių spektaklio akimirkų – šio personažo bandymas pradėti spektaklį, nuolat žvilgčiojant Nausėdos pusėn ir keliskart susinepatoginus leidžiant akis bei kikenant. Nuostabi improvizuota įžanga kūriniui apie tai, kaip savo aplinka nepatenkinti žmonės tardymais priverčiami paklusti ir žavėtis vietiniais viršesniaisiais.

Viešumoje Oskaras Koršunovas siekia atrodyti antisistemiškas žmogus ir tai yra vienintelė priežastis, kuria galėčiau paaiškinti jo susidomėjimą Dmitrijaus Danilovo pjese „Žmogus iš Podolsko“. Pats režisierius pranešime spaudai dėstė kūrinio aktualumą, pasakodamas apie švelniosios propagandos, skleidžiamos kultūros, edukacijos priemonėmis poveikį bei kuriamą Tikrovę. Pjesėje ši tema, regis, vystoma gana abstrakčiai ir varganai, nors taip gali pasirodyti būtent dėl sunkiai pastebimo, lėtai „įsėdančio“ tokios propagandos poveikio. O spektaklyje savarankiškų interpretacijų beveik nematyti – tekstas perskaitomas taip, kaip užrašytas, išskyrus kitu nei nurodyta laiku įvykstančią smurto sceną ir lengvus pokyčius personažų traktuotėse.

Pastatymai pjesių, kurių siužetai pasakoja apie nežinia už ką sulaikyto žmogaus tardymą, paprastai daugiausia remiasi į aktorių vaidybą: tarp personažų besivystančias įtampas, veikėjų praregėjimus ir pokyčius. „Žmogaus iš Podolsko“ problema – ryškesnių pokyčių stygius dramaturgijoje, režisūroje, vaidyboje.

„Žmogaus iš Podolsko“ problema – ryškesnių pokyčių stygius dramaturgijoje, režisūroje, vaidyboje.

Podolskietis Nikolajus (Šarūnas Zenkevičius) sulaikomas policijos nuovadoje, kur jo laukia netikėti klausimai: kaip važiuoja į darbą, ką važiuodamas mato pro langą, ką mėgsta veikti… Kad pareigūnai nesityčioja, o vykdo reikalingą procesą, jam patvirtina toje pačioje patalpoje esančiame narve patalpintas Serioga iš Mytiščių – viską praėjęs, žinantis teisingus atsakymus į pareigūnų klausimus, apsišvietęs, užguitas, agresyvus žmogus. Nikolajų tardo policininkas (Marius Repšys), ilgainiui prisijungia jo kolegė (Giedrė Mockeliūnaitė), kartais užklysta dar vienas, tik biurokratiniais reikalais trukdantis pareigūnas (Rytis Saladžius). Ilgainiui podolskietis suvokia, kad yra kaltinamas nemeile savo kraštui ir pernelyg dideliu susižavėjimu užsieniu (Amsterdamu), kuris, anot pareigūnų, gražesnis ir laisvesnis atrodo tik todėl, kad kažkas Nikolajui taip įteigė. Siekdami atvesti sulaikytąjį į teisingo mąstymo kelią pareigūnai bando jį priversti pasijusti niekam tikusiu, verčia atlikti neadekvačius, absurdiškus veiksmus (vaikščioti susikibus su pareigūnu pirmyn atgal, tariant nieko nereiškiančius garsus), galiausiai – prisipažinti, kad yra pilkas, neįdomus, nieko dora nuveikti nesugebantis, nieko vertas menkysta, o tada apsidžiaugti, kai jį paleidusiems pareigūnams patikinus, jog tardymas tik prasideda ir Nikolajus juos dar aplankys.

Danilovo pjesė sufleruoja ryškiomis individualybėmis pasižyminčius veikėjus ir Koršunovo spektaklyje tai egzistuoja. Aktoriai sukuria savitus personažus, tačiau pjesė ir/arba režisierius nepasiūlė situacijų, kuriose veikėjai galėtų veikti ir reaguoti, o ne vien pristatinėti savo charakterius. Visiškai nekeista, kad Tapinas recenzijoje daugiausiai kalba apie Čižausko personažą, o vėliau įvardina, kad spektaklis priklauso Repšiui. Šie aktoriai nepaprastai dinamiški, jų personažai paremti komiškumo ir agresijos samplaika – kurdami intensyviausią energiją, reguliariai papildomą komiškų teksto intarpų, jie natūraliai atkreipia į save daugiausiai dėmesio.

Mariaus Čižausko Seriogos stiprioji pusė – nenuslūgstanti įtampa, amžinas laukimas (tą galima matyti nuolat pulti pasiruošusiame jo kūne). Būtų nepaprastai įdomu pamatyti, kas nutiktų beveik tobulam, dar studijų metais nudailintam charakteriniam personažui susidūrus su aiškių lūžio taškų reikalaujančiu siužetu. Šiuo metu Serioga tarnauja tik kaip Nikolajaus perspektyvos paveikslas.

Mariaus Repšio policininkas – sunkiai suvokiama asmenybė: išsilavinęs, turintis platų kultūrinį kontekstą ir drauge absoliučiai neempatiškas tamsuolis. Panašu, kad Repšio kuriamas personažas duotoje situacijoje tiesiog atlieka savo darbą – prireikus paspaudžia ar atleidžia, pagrasina ar švelniai paskatina, imasi agresijos ir laiku sustoja. Tačiau jis – kaip ir Čižauskas – galiausiai lieka asmenybės neatskleidžiančia pareigūno reprezentacija, nepretenzingai primenančia, kad žmogaus žinios, išsilavinimas, kultūros srities išmanymas nebūtinai konvertuojasi į žmoniškumą.

Įdomi policininkės vaidmenį kuriančios Giedrės Mockeliūnaitės vaidybos maniera. Gana teatrališkų vyrų kompanijoje aktorė išsiskiria sukaupta ir daugiausiai veido raumenyse matoma vaidyba. Mažytėje OKT salėje tokia vaidyba įžiūrima, ji kuria paslaptingos, savyje kažką nepaprastai stipraus laikančios moters įspūdį ir skatina laukti netikėtų proveržių. O jų, pasirodo, nenumatyta, tad suvokus, kad aktorė – kaip ir anksčiau minėtieji – visą laiką tiesiog reaguos į situacijas su susikurta personažo atmosfera bei pozicija, dingta ir paslaptis, ir intriga.

Tokiame kontekste praranda prasmę keli Ryčio Saladžiaus vaidinamo antrojo policininko pasirodymai. Popieriuose užsikasęs, žemiškuose reikaluose paskendęs ir niekur neskubantis biurokratas į tardymo kambarį galėtų atnešti pauzes, ramybę, priminti, kad visgi esame žmonių sukurtoje institucijoje ir viskas čia oficialu. Tačiau pagrindiniam veiksmui neįgyjant didesnio pagreičio Saladžiui nebėra į ką terptis ar ką stabdyti. Kad ir kaip malonu stebėti jo niekuo nesidominčią ir visus kvailiais laikančią biuro žiurkę, pasirodymai spektaklyje lieka betiksliai.

Šarūno Zenkevičiaus žmogus iš Podolsko – priešingai nei nuovados pasauliui priklausančios asmenybės – vienintelis komiškų bruožų neturintis veikėjas. Tai pilkas žmogus, nepatenkintas savo aplinka, tačiau nebandantis iš jos pabėgti ir kažką keisti, laukiantis, kol gyvenimas pradės gerėti savaime. Zenkevičiaus pasyvumas spektaklyje reikalingas ir paaiškinamas: tai yra Nikolajaus sulaikymo priežastis.

„Žmogus iš Podolsko“ kol kas primena spektaklio eskizą, kuriame nubrėžtos tematinės kryptys, tačiau dar neaiškūs lūžio taškai ir pastatymo aktualumas bei aplinkybės.

Šiame krašte žmonės yra išsilavinę, jie myli gyvenimą ir kas neatitinka šio standarto, tam bus performuotos smegenys. Iki pat spektaklio pabaigos Zenkevičius nepalūžta, išskyrus pora epizodų, kuriuose jis parodo nepasitenkinimą absurdiškais reikalavimais ir juntamą pažeminimą. Vis dėlto tai ženkliška – sunku pastebėti iki to atvedusį atvedusį procesą. Vienintelis ryškus pokytis įvyksta spektaklio pabaigoje, kai pareigūnams pareiškus, jog Nikolajus paleidžiamas, šis staiga nušvinta iš dėkingumo. Ir net policininkams patikinus, kad dabar jie Nikolajų išsikvies kada panorėję, scenoje staiga atsiradęs palaimingas būvis niekur nedingsta – viskam priešinęsis žmogus euforijoje dėkoja pareigūnams už tai, kad pasirūpins jo mąstymo ypatumais.

„Žmogus iš Podolsko“ kol kas primena spektaklio eskizą, kuriame nubrėžtos tematinės kryptys, tačiau dar neaiškūs lūžio taškai ir pastatymo aktualumas bei aplinkybės. Glumina sprendimas pabrėžti, jog viskas vyksta Rusijoje – greta eilės Rusijos vietovardžių ir žmonių vardų, tėvavardžių, pavardžių, kažkodėl buvo nuspręsta išnešti į sceną seną segtuvą su užklijuotu užrašu „дело“. Tik kažin, ar toks (Rusijos realybę iliustruojantis?) spektaklis gali būti paveikesnis nei spaudoje minėti procesai – kad ir Mariaus Ivaškevičiaus aprašytas Kirilo Serebrenikovo teismas. Kyla mintis, kad „Žmogus iš Podolsko“ suskambėtų prasmingiau ne bandydamas iliustruoti šiandieninės Rusijos ar Sovietų sąjungos palikimą godojančias institucijas, bet piešdamas Aldouso Huxley’aus „Puikaus naujojo pasaulio“ visuomenę, kurioje visi patenkinti tuo, ką turi, yra nepaprastai išsilavinę ir žino, kaip klostysis jų gyvenimai – nes už juos nuspręsta, ko jie turi norėti, ką privalo žinoti ir ko gali tikėtis iš ateities.