Kultūra

2019.12.06 05:30

Karbauskio interviu apie kultūrą: kodėl nesilanko renginiuose ir apie Lietuvoje neįvertintą brolį

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.12.06 05:30

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis LRT.lt prisiekia labai mėgstantis profesionalų meną, mylintis menininkus. Tačiau kultūros renginiuose nesilanko – prisipažįsta ir tai. Vakare esą tiesiog pritrūkstąs fizinių ir emocinių jėgų, nes darbotvarkė nepaprastai gausi, reikia už viską Lietuvoje atsakyti.

Duodamas interviu LRT.lt R. Karbauskis neįžvelgė savo atsakomybės dėl to, kad kultūros įstaigoms trūksta net tualetinio popieriaus. Jis taip pat papasakojo, kodėl jo brolis, pripažintas režisierius Mindaugas Karbauskis, pasirinko darbą Maskvoje ir su teatro gastrolėmis nesilanko Lietuvoje.

Taikinys Nr. 1

– Kodėl jums atėjus į valdžią Seime prisireikė Kultūros komiteto?

– Jo atsiradimo klausimas labai svarbus, esminis. Mėginu suvokti, kaip per ankstesnes Seimo kadencijas Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas suspėdavo šnekėti apie kultūrą. Dabar vyksta normalūs posėdžiai, jie tęsiasi ilgai, svarstome rimtas temas.

Suprantama, kitaip nei anksčiau, šiandien švietimas ir kultūra yra prioritetinės sritys. Kadangi opozicijai esu taikinys nr. 1, kai tapau Kultūros komiteto pirmininku, apie kultūrą su manimi nešnekama, ta tema vis patraukiama į šalį. Kaipgi čia man priekaištausi dėl tos kultūros?.. Neišeina. Kalami visai kiti dalykai.

Suprantu viena – tokiam komitetui reikėjo mano politinės įtakos. Manau, ateityje niekam nekils ranka jo naikinti. Valdantieji taip pripažintų, kad kultūra jiems nėra prioritetas.

Jei įeisiu į istoriją, įeisiu dėl to, kad įkūriau Kultūros komitetą. (Nusišypso.)

– O gal tiesiog nenorėjote užsiimti švietimu, jums ta sritis buvo neįdomi?

– Ne, ne, ne. Suvokdamas kultūros reikšmę Lietuvai, po trejų metų patirties neįsivaizduoju, kaip anksčiau kultūros klausimas galėjo išsitekti Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto dienotvarkėje.

Kultūros komiteto atsiradimą kultūros lauko žmonės sutiko lyg šventę. Pagaliau į kultūrą, kaip ir į švietimą ar kitas sritis, buvo pažvelgta politiniu lygiu. Visas okupacijas ir karus Lietuva išgyveno tik kultūros nuopelnu – ne švietimo ar žemės ūkio. Kultūra yra viena svarbiausių ir stipriausių valstybės sferų. Akivaizdžiai.

Jei ne Kultūros komitetas, šioje Seimo kadencijoje nebūtų moksleivių Kultūros paso, mecenavimo įstatymo iniciatyvų. Dabar jau turime regionines kultūros tarybas, per jas labiau įtraukiami regionų žmonės.

Vilniaus valdžia nuvilia

– Koks jūsų požiūris į paminklą Petrui Cvirkai? Turi likti, neturi?

– Labai sunkus klausimas. Vilniaus gyventojams paminklas tikriausiai nekelia alergijos, prie jo visuomenė pripratusi. Kas kita, kai jis paverčiamas kovos lauku. Kultūros sričiai tai nenaudinga.

Asmenybę galima vertinti politiniu ir kultūriniu požiūriu. Įsivėlę į politinius ginčus, daromės labai kategoriški. Man P. Cvirka visų pirma siejasi su kultūra. Manau, mūsų tautos atmintyje jis būtent toks. Kaip politinį veikėją, kolaboravusį su sovietų valdžia, jį žinojo nedaugelis.

Kai po 30 nepriklausomybės metų grįžtame prie tokių klausimų, susidaro vaizdas, kad neturime kitų temų.

– Manote, jos keliamos dirbtinai?

– Manau, taip. Štai nuiminėjami bareljefai, lentos. Ar to reikėjo? Manau, ne. Turime aštrią Lukiškių aikštės temą. Lyg kamuolį ją mėginta perduoti Seimui. O iš tiesų Vilniaus savivaldybė nesugebėjo priimti sprendimo.

Suprantama, tai nacionalinis objektas. Iš principo man labai patiko Kauno miesto mero sprendimai – konkretūs, greiti, aiškūs. Ir jokių diskusijų neliko. Džiaugiuosi, kad „Laisvės karys“ atsirado Kaune. Kur kas anksčiau ten iškils ir Koncertų rūmai, ir Nacionalinis stadionas.

O Vilniaus valdžia nuvilia. Neturi jokios kultūros strategijos. Liberalus Vilnius visais atžvilgiais pralaimi ūkiškam ir patriotiškam Kaunui.

– Šiame žingsnyje įžvelgiu Kauno mero diktatą. Jūs ne? Vilnius bent jau laikosi demokratinių principų.

(Nusišypso.) Gerai, sutinku. Jei demokratija yra nieko nedarymas, labai keista. Miesto valdžia renkama tam, kad darytų. Jei tas diktatas būtų Vilniuje, matytume daugiau naujų objektų, daugiau sprendimų. Ir Sporto rūmai jau seniai būtų sutvarkyti.

Kova dėl vaiko pasaulėžiūros

– Kokie, jūsų požiūriu, didžiausi Lietuvos kultūros prioritetai?

– Puoselėti tai, ką turime Lietuvoje. Deramai parengti specialistus, aktorius, atlikėjus, kad jie papildytų kuriančių žmonių gretas. Antra, užtikrinti kūrėjui palankią aplinką. Esame viena turtingiausių Europos Sąjungos šalių pagal tai, ką turime kultūros ir meno srityje.

Išradinėti dviračio nereikia, politikai neturi kurti vizijos, kad ką nors pakelsime į naują lygį. Reikia ne kelti, o puoselėti tai, kas padaryta, išlaikyti tradicijas.

Problemų yra nemažai. Išgyvenome valstybės stiprėjimo laikotarpį, dabar esame brandos stadijoje, baigiama tvarkyti nacionalinių ir regioninių objektų infrastruktūra – bibliotekos, kultūros namai.

Kaimiškose vietovėse daugelį dalykų praradome. Kai kurios savivaldybės po nepriklausomybės atkūrimo nesistengė saugoti infrastruktūros. Ir ten, kur tinklas išliko, žmonės nori gyventi, o kur nėra – kaimai miršta.

Daug metų dirbu su jaunimu, rengiu vasaros stovyklas. Mačiau, kaip keitėsi kartos. Vaikai dabar gerokai greičiau subręsta kaip asmenybės. Imkime alkoholio vartojimo temą. Jei prieš 20 metų apie tai šnekėjau su aštuntokais, dabar tenka su trečiokais, ketvirtokais. Kalbėti, kad gal visai nereikia pradėti vartoti, su aštuntokais dabar jau per vėlu.

– Skambus būtų publikacijos pavadinimas: „Kultūros komiteto pirmininkas: vartoti su aštuntokais per vėlu“...

– Kalbu apie patirtį. Viskas prasideda kur kas ankstesniame amžiuje. Tad vienas didžiausių kultūros sektoriaus iššūkių yra kuo anksčiau pradėti formuoti vaiko pasaulėžiūrą. 12–14 metų jau vėlu.

Atlaikyti puolimą, atsakyti už viską

– Kodėl jūsų nematome koncertuose, spektakliuose?

– Jau trejus metus mano diena prasideda 5–6 valandą ryto ir baigiasi labai vėlai. Krūvis sunkiai pakeliamas. Tiesiog fiziškai, emociškai nebeturiu jėgų. Dėl šios priežasties nesilankau beveik jokiuose renginiuose.

Suprantu, spektaklis būtų didžiulis malonumas. Tačiau tik atsėdėti jame nesinori.

– Vis dėlto prezidentas, kai kurie ministrai laiko atranda.

– Man ir prezidentui tenkantis krūvis emocine prasme nepalyginamas. Turiu atlaikyti visą puolimą, už viską atsakyti. Aš irgi norėčiau būti Seimo pirmininku ar kuo kitu, kuris atlieka tik reprezentacinę funkciją. Be abejo, jie dirba, bet niekas jų 25 straipsniuose per dieną nežemina.

Savo atsakymą iliustruosiu Sauliaus Skvernelio pavyzdžiu. Patiriame vienodą krūvį. Jo organizmas neatlaikė, jis per metus susirgo vėžiu dėl nervų. Aš nesusirgau, gal dėl to, kad mano organizmas kitoks.

Džiaugiuosi galėdamas daryti tai, ką privalau. Norėčiau, kad aplinkybės būtų kitokios, su malonumu lankyčiausi spektakliuose, koncertuose. Tikiuosi, ateis toks laikas.

Kultūros įstaigoms lėšų pakanka

– Prisipažinkite, juk jūs apskritai nemėgstate profesionalaus meno. Labiau prie širdies mėgėjiškas.

– Visiška nesąmonė. Kas žino mano šeimos istoriją, brolį, neturėtų sakyti, kad nemėgstu. Labai mėgstu ir labai gerbiu menininkus. Naisiuose yra profesionalus teatras – ne mėgėjų, o profesionalų. Tik nemokamas, todėl apie jį žino tik tie, kurie į jį kviečiami. Per 10 metų jo spektakliuose apsilankė daugiau žmonių, nei bet kuriame kitame Lietuvos teatre.

Gerbiu ir mėgėjų meną. Jis yra pagrindinis tautinės kultūros nešėjas. Tarkime, apie mūsų šventes pasaulis sužino iš mėgėjų. Užsieniečiai galbūt žino kokį mūsų atlikėją, kuris garsėja pasaulyje. Mano brolio pavardė žinoma daugelyje pasaulio šalių. Jis lietuvis, kuris garsina Lietuvą. Čia ir paradoksas, kad net nedirbdamas tėvynėje jis garsina Lietuvą. Ir labai šiltai apie ją atsiliepia.

Mėgėjiškas menas šiuo atveju neužpildys nišos, tai padarys tik profesionalus.

Pasakymas, kad nemėgstu profesionalaus meno, yra absurdiškas. Juk prieš porą metų Kultūros komitete gynėme profesionalų meną, mažinome mokesčius. Svarstėme, kaip padėti meno profesionalams, kaip užtikrinti jiems orų pragyvenimą.

– Kaip tad atsitiko, kad esant Kultūros komitetui kultūros įstaigose trūksta tualetinio popieriaus?

– Su komitetu ir Seimu tai neturi nieko bendra. Greičiau su žmonėmis, kurie tas įstaigas administruoja. Jei toks žmogus man pasakys, kad trūksta tualetinio popieriaus, suprasiu, kad jis nežino elementarių dalykų. Nes pinigų patiems svarbiausiems kultūros įstaigų poreikiams skiriama pakankamai.

Jei pastebėjote, viešajam sektoriui dabar lėšos mažinamos, o kultūros sektoriui – ne. Kai kurioms įstaigoms net didinamos. Šiemet biudžeto projekte kultūros sektoriui paprašėme papildomų 8 mln. eurų. Jei pavyks susitarti su Vyriausybe, neturėsime protestų kultūros sektoriuje.

Šeima labai arti kultūros

– Negaliu nepaklausti apie jūsų brolį, teatro režisierių Mindaugą Karbauskį. Kodėl jis nesilanko Lietuvoje su Maskvos Vladimiro Majakovskio teatro spektakliais?

– Reikia klausti tų, kurie rengia gastroles, – ar jie mėgino kviesti? Į Latviją ir Estiją važiuoja, nes yra kviečiamas. Pats jo kviesti negaliu, nes būtų interesų konfliktas. Be abejo, Lietuvoje Mindaugas būna.

– Jūs bendraujate?

– Be abejo. Sakyčiau, Lietuvos teatre, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, konkurencija didesnė. Galbūt tai paaiškina, kodėl jo spektakliai čia nesilanko. Turime gana daug garsių režisierių. Be to, atvežti iš Maskvos rimtą spektaklį kainuoja nemažus pinigus.

– Rimas Tuminas su Jevgenijaus Vachtangovo teatru lankosi nuolat.

– Suprantu, gal esama kokių ryšių, gal kas nors daug investuoja. Nes tai kainuoja. Investuoti į tai, kad čia atvažiuotų M. Karbauskis, turintis penkias „Auksines kaukes“, reiškia uždirbti pliusų Ramūnui Karbauskiui. Tylėjimas apie M. Karbauskį iš tiesų yra... (Nebaigia minties.)

Matant, kas dabar vyksta Lietuvoje, jis būtų puolamas dėl to, kad dirba Maskvoje. Žinote, kodėl nėra puolamas? Nes vis dėlto tai yra penkios „Auksinės kaukės“. Jis pripažintas visame pasaulyje. Kai žmonės pradės girdėti, kad dar yra brolis Mindaugas Karbauskis, supras, kad yra šeima, kuri labai arti kultūros. Na, aš esu agronomas, bet mano brolis – teatro režisierius. Matyt, šioje situacijoje tiedu dalykai susikerta.

Tikroji ignoravimo priežastis

– Jūs kalbate apie dabartį. Tačiau 2011 metais pats lankiausi Majakovskio teatre, jūsų brolio kabinete. Su manimi jis kalbėjo rusiškai. Nesupratau, kodėl, bet tiek to. Mane palaikė pasiuntiniu, per kurį kažkas Lietuvoje nori pasigerinti santykius. Atrodė įsižeidęs, supykęs ant Lietuvos. Kodėl? Gal šeimoje yra atsitikę kokių nors dalykų?

– Ne. Mūsų šeimoje tikrai nieko nėra atsitikę. Jūs apie tai žinotumėte, nes mano gyvenimas išnarstytas iki kauliukų. Jokių konfliktų šeimoje nėra ir niekada nebuvo. Jei ir yra kokia nors nuoskauda, galbūt ji susijusi su tuo, kad oficialioji Lietuva, valdžia, Mindaugo atžvilgiu niekada nerodė jokio susidomėjimo.

Kurį nors kitą kviečiame, kalbame apie jį, net skiriame valstybės apdovanojimus – juk savo srityje jis garsina Lietuvos vardą. Mano brolis, vienas garsiausių pasaulio režisierių, tokio dėmesio nesulaukė.

Supraskime, tai – menininkas, jis daro savo darbą, myli jį. Ir daro ten, kur jaučiasi reikalingas, įvertintas. Kad gavo teatro meno vadovo pareigas – ne Rusijos valdžios, o aktorių nuopelnas. Jie jį susirado ir pakvietė į teatrą, kuris tada turėjo didelių bėdų. Rusijos valdžia tik atsikratė galvos skausmo paskyrusi jį meno vadovu.

Prisimenu tuos laikus. Į Maskvą brolis išvažiavo kurso vadovės Eglės Gabrėnaitės patartas. Ji įžvelgė jame talentą ir suprato, kad Lietuvoje tas talentas žus. Apskritai jo bendraamžių aktorių kartos Lietuvai neprireikė.

E. Gabrėnaitė pasakė jam, tu iš čia važiuok. Iš esmės tuo būdu jį kaip menininką išgelbėjo. Todėl jo požiūris į Lietuvą gali būti susijęs su tuo, kad niekam jo nereikėjo. Ir niekas į jo pasiekimus čia nereagavo. Antra, viena pagrindinių priežasčių yra Karbauskio pavardė. Manau, kad aš buvau ta tikroji jo ignoravimo priežastis.

– Todėl ir su Lietuvos žiniasklaida nebendrauja?

– Jis daug skaito, kas publikuojama Lietuvoje, kalbasi su tėvais, manimi. Gerai mato, kas vyko šiuos trejus metus ir anksčiau. Supranta, kad noras jį pasiekti susijęs ne su tuo, ką jis veikia, o su tuo, kad aš esu politikoje. Tie „kampai“ nėra jo kūrybos reikalas. Jis to nenori, su politika nieko bendra neturi ir nežada turėti.

– Kodėl Seime negirdėti fortepijono, kurį žadėjote?

– Jis, matyt, dar skambės. Bėda ta, kad visas mano idėjas... Galėtumėte paklausti, kodėl darželinukai turi tautinius drabužius. Buvo daroma viskas, kad neturėtų. Tas projektas kainavo labai daug fortepijonų, labai daug.

O šio klausimo dar nėra dienotvarkėje, nebuvo aktualizuotas. Priminėte jį, labai ačiū. Jis turi atsirasti ir tikrai atsiras. Beje, tai buvo ne mano, o Vytauto Juozapaičio idėja. Tam tikromis aplinkybėmis ją įvardijau, tada iš manęs imta tyčiotis. Tik svarstau, iš ko čia tyčiotis? Seime galėtų būti fortepijonas, jam tinkamų erdvių yra. Manau, iki kadencijos pabaigos jį prisiminsime.