Nuomonės

2019.12.01 13:05

Aušra Kaminskaitė. „Mūsiškių“ traumų šou

recenzija
Aušra Kaminskaitė, scenos menų kritikė2019.12.01 13:05

Dar 2018-ųjų rugpjūtį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovas Andrius Jevsejevas savo Facebook paskyroje dalinosi laiškais, kuriuose keletas asmenų, pradedant ne itin žinomo „AntiTitovo“ judėjimo atstove Antanina Lazdauskaite, reikalavo pasiaiškinti, kodėl teatras ketina statyti spektaklį pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. 

Paaiškinus, kad spektaklis bus statomas ne pagal knygą, o pagal pjesę, atsispiriančią nuo knygos sukelto ažiotažo, aistros aprimo, tačiau prasidėjus šiam sezonui ir būsimo spektaklio reklamoms, sugrįžo: kaip teatras leidžia sau statyti pjesę pagal lietuvius šmeižiančią knygą? Kodėl kadaise nepaprastai gerbtame teatre bus siekiama kiršinti lietuvius ir žydus?

Pradžioje kilo mintis, kad tęsiasi teatralų nebestebinančios tendencijos: šūkauja žmonės, nesusipažinę su kūriniu (ne tik tada dar nepastatytu spektakliu, bet ir knyga), įspūdį susidarę iš gandų. Šiuo atveju – prisiklausę klaidingų ir šmeižiančių Vanagaitės pasisakymų apie Adolfo Ramanausko-Vanago likimą bei kalbų apie knygą, kurioje lietuviai pristatomi kaip žydšaudžiai.

Knygos turinys ne visai toks – autorė išreiškia susirūpinimą savo pačios senelio biografija ir nuo to atsispirdama keliauja po Lietuvą, lankydama II pasaulinio karo metu Lietuvoje nužudytų žydų egzekucijos vietas ir kapavietes. Taip, jos „kelionės su priešu“ kompanionas – nacių medžiotojas, mums geriau žinomas kaip Lietuvos dergėjas Efraimas Zurofas. Užtat knygoje tarp dviejų keliautojų atsiranda aiški skirtis: Zurofas, dažnai remdamasis nuomonėmis grįstais faktais, laiko lietuvius nekvestionuotinai didžiausią žalą žydams padariusia tauta, o Vanagaitė tikisi suprasti ir įtikinti savo priešą, kad lietuviai yra žmonės ir žiaurūs jų poelgiai turėjo priežastis – kad ir sunkiai suvokiamas bei nepateisinamas.

Bandymas suprasti yra nepaprastai įdomios knygos apie Holokaustą – Arto Spiegelmano komikso „Maus“ – išeities taškas. Jame autorius aprašo apie savo susitikimą su išpuolius ir koncentracijos stovyklas išgyvenusiu tėčiu bei jo pasakojamą istoriją. Prisiminimus Spiegelmanas pina su esamojo laiko situacijomis, kuriose atsiskledžia jau laisvėje gyvenančio tėčio charakteris. Aiški jungtis tarp praeities ir dabarties leidžia suprasti, kokią įtaką ankstesni įvykiai padarė dabarčiai, kokios šiandien gyvos II pasauliniame kare patirtos traumos ir kaip sunku susikalbėti skirtingomis sąlygomis užaugusiems žmonėms. Panašiai apie praeitį kalbėdamas per dabartį režisierius Artūras Areima sukūrė spektaklį, padedantį suvokti, kaip netoli 2019-aisiais esame pažengę nuo to, kas 1939-aisiais atvedė prie vienos didžiausių tragedijų žmonijos istorijoje.

Sakyti, kad Areimos „Mūsiškiai“ yra spektaklis apie žydus ir juos šaudžiusius lietuvius nebūtų tikslu. Pjesę spektakliui parašęs lenkų dramaturgas Michałas Walczakas pirmiausiai akcentavo žmonių polinkius smurtauti ir/ar paklusti, tai lemiančias priežastis bei nešamas pasekmes, o žydų tema čia atsirasdavo tik kaip konkretizuojanti iliustracija – tarsi siekiant priminti, kad pasakojimas nėra abstraktus, nes istorijoje egzistuoja įrodymai, prie kokių sprendimų ir veiksmų atveda rodoma visuomenė.

Aiški jungtis tarp praeities ir dabarties leidžia suprasti, kokią įtaką ankstesni įvykiai padarė dabarčiai, kokios šiandien gyvos II pasauliniame kare patirtos traumos ir kaip sunku susikalbėti skirtingomis sąlygomis užaugusiems žmonėms. Panašiai apie praeitį kalbėdamas per dabartį režisierius Artūras Areima sukūrė spektaklį, padedantį suvokti, kaip netoli 2019-aisiais esame pažengę nuo to, kas 1939-aisiais atvedė prie vienos didžiausių tragedijų žmonijos istorijoje.

Vanagaitės „Mūsiškiai“ šmėžuoja epizodiškai – Kauno VII forto pramogų aikštelėje atsiduriantys veikėjai kartais cituoja knygos tekstus, taip pat spektaklyje atsiranda pagrindiniai knygos veikėjai Persona non Grata pavadinta Vanagaitė (Ligita Kondrotaitė) bei Nacių medžiotoju pramintas Efraimas Zurofas (Andrius Mockus). Įdomu, kad scenos, kuriose pasirodo ši pora, ir kuriose minimi žydai, dažnai atrodo įmestos nei iš šio nei iš to – jos keičia žanrą ir iki tol plėtotas temas, tarsi būtų įdėtos iš reikalo. Čia paradoksaliai gelbsti priešpremjeriniai skandalai – kūnui besipriešinant spektaklio logikai, protas viską pateisina neseniai įgytu kontekstu: kūrinys juk paremtas Vanagaitės „Mūsiškiais“.

Spektaklio pradžioje žiūrovams pasiunčiama žinutė: smurtas gimdo smurtą. Emilio Pavilionio (Tėvo?) daužomas Valerijaus Kazlausko Klounas Mindfulnes galiausiai išsitraukia ginklą ir per vieną akimirką situacija pakinta: pradedi akimirksniu gailėti to, kuris ką tik smurtavo, ir kaltinti tą, kuris ką tik buvo skriaudžiamas. Žiūrovas lengvai gali pasitikrinti, kiek adekvatus jo gebėjimas teisti, kiek jis pajėgus atsiriboti nuo asmeninių emocijų ir objektyviai įvertinti prieš save matomus įvykius.

Ši situacija – įvadas į Klouno inicijuotą Gamtos ir istorijos oazės atsiradimą. Tai – atitikmuo Gamtos ir tiksliųjų mokslų mokyklos, įrengtos Kauno VII forto, kuriame palaidota apie 5000 nužudytų žydų, teritorijoje. Vaikai čia gali ne tik mokytis, bet ir švęsti gimtadienius, išleistuves, dalyvauti „Karinėse pratybose“. Makabriška situacija, kai žmonės kviečiami linksmintis ant nužudytųjų kaulų, turbūt ir padiktavo spektaklio žanrą – folklorinį siaubo miuziklą. Abejoju, kad tikslu spektaklį vadinti miuziklu vien todėl, kad jame beveik nenutyla muzikinis fonas ir nuskamba keletas dainų. Užtat siaubas ir folkloras egzistuoja. „Mūsiškių“ stilistika ir intertekstų gausa sufleruoja siaubo filmų žanrą, kuriame išlaikyti įtampą bandoma kaitaliojant pavojaus nuojautą ir smurto išraišką. Folkloras atsispindi idėjiniame spektaklio lygmenyje – režisierius remiasi savo požiūriu į šiandieninius lietuvių tautos bruožus, pomėgius, polinkius, įpročius.

Pirmieji Oazės lankytojai – Panelė Nuotaka (Justina Nemanytė) ir Ponas Jaunikis (Karolis Legenis), ieškantys vietos savo vestuvėms. Šeimininkas Klounas griebdamasis šautuvo pasiūlo jiems dar vieną pramogą – nuotraukas, kuriose jie vilkėtų nuo lavonų nuvilktas uniformas. Tik rinktis jis siūlo ne tarp „daryti fotosesiją ar nedaryti“, o tarp „apsigaubti mirusiųjų kvapu ar būti nušautiems“. Taip iš pradžių tematiškai ir Kazlausko personažu sufleravęs Toddo Phillipso „Džokerį“, spektaklis pradeda panėšėti į Michaelio Haneke’s filmo „Smagūs žaidimėliai“ situaciją: pramogauti išvykę žmonės patenka į rankas pamišėliams, kurie fiziniais ir psichologiniais kankinimais įtraukia poilsiautojus į savo žaidimų realybę.

„Mūsiškiuose“ spąstuose atsiduria dvi komandos, kurių situacijos stipriai skiriasi. Jaunoji pora kenčia, bijo, vemia, vykdo absurdiškus reikalavimus. Antroji komanda – stovyklauti atvykęs Vaikų choras (čia prisiminiau savo dvyliktos klasės ekskursiją į Rūtos Vanagaitės „1984. Išgyvenimo dramą sovietiniame bunkeryje“ – dar vieną į tragiškus įvykius atsiremiančią pramogą), lydimas sovietine simbolika pasipuošusios Ponios Istorikės (Agnieška Ravdo) ir jauno, pasitempusio, vizualiai žavaus Mokyklos Psichologo (Giedrius Arlauskas). Šios komandos santykis su Klounu visiškai kitoks – sunku pasakyti, kuri pusė yra kankintoja: ar Klounas įkalino atvykėlius, ar tai jie pavertė Klouno namus košmaru, primesdami savo taisykles ir leisdami sau elgtis taip, kaip nori, ir dėl savo „ypatingų poreikių“ statuso būti nepakaltinamais?

Į stovyklą susirinkęs Vaikų Choras – tai nuo galvos iki kojų juodai aprengtų jaunuolių būrys, kuriame nė vienas nesupranta, kada prieš juos smurtaujama, kada jie žaginami, o kada patys paleidžia į aplinką agresiją. Tai naudingi idiotai, besąlygiškai klausantys istorijos mokytojos, kurios tiesa – vienatinė ir nekvestionuojama. Šį būrį galima laikyti šiandienine paauglių visuomene, kuri nesipriešina, kai jai užrišamos akys, kai yra raginama kovoti neaišku kam ir už ką – kad tik gautų vaizdų asmenukėms ir erdvės išlieti savo energijos perteklių.

Tačiau remiantis reklamų kontekstais ir vėlesnėmis spektaklio nuorodomis, Vaikų choras tampa Lietuvos įvaizdžiu. Nebrandi, akla, besiblaškanti tarp įtakos zonų, kurioms nori priklausyti (Ponią Istorikę tapatinčiau su SSRS dėl jos rėksmingo, karinio auklėjimo pobūdžio ir stilizuotos rusiškos karinės uniformos, o Psichologą – su Vakarais ir jų naujais auklėjimo metodais, paremtais daug kam sunkiai suvokiamomis, tad neretai taikant išsigimstančiomis praktikomis) visuomenė, neturinti savo pačios identiteto, nepagydomai suluošinta, lengvai pasiduodanti manipuliacijoms. Šalis, ieškanti idėjinio vado, kuris pasakys, kuria kryptimi eiti, pasirūpins, pamaitins ir už rankos nuves į šviesų rytojų.

Galiausiai, paniekinę abi įtakos zonas, pasiryžę ieškoti savito identiteto, vaikai nauja kelrode žvaigžde pasirenka Persona non grata – moterį, kuri spektaklyje pristatyta kaip nuo visko atsiribojusi šventoji, turinti vienintelį tikslą – parašyti knygą. Ji – panašiai kaip ir verksnys Nacių Medžiotojas – primena niekam įtakos nedarančią, jokio pavojaus nejaučiančią, scenos pakraščiais sklandančią dvasią ir, matyt, būtent tai išgąsdina Gamtos ir istorijos oazės šeimininką bei svečius. Ką tik vieni kitus kankinę, užsiiminėję žiauriausiomis praktikomis jie įsibaimina ir morališkai palūžta susidūrę su knygą rašančia moterimi. Tarsi jos atsiradimas savaime griautų jų gyvenimus – nepriklausomai nuo to, kiek ji žino, kiek pamatė. Šioje scenoje visi personažai primena Vanagaitės „Mūsiškiuose“ užfiksuotus realius asmenis, kurių didžioji dalis atsisakė minėti savo pavardes, norėdami likti nežinomais informacijos teikėjais.

Mano akimis „Mūsiškiai“ neskatina nei lietuvių ir žydų konfliktų, nei pirmųjų poreikio kvestionuoti savo praeitį, ją pripažinti ir susitaikyti. Lietuvius šaudžiusių žydų tema Walczako ir Areimos „Mūsiškiuose“ tėra inspiracija iškelti žiauriausius žmogaus polinkius, atskleidžiančius užsidarymą, trumparegiškumą, besąlygišką pasitikėjimą savo paties sukurtomis fikcijomis.

Du personažai – tiek realybės atspindžių tėra Areimos „Mūsiškiuose“. Visa kita – asmenine patirtimi ir dokumentine medžiaga paremtų Vanagaitės „Mūsiškių“ interpretacijos bei režisieriaus variacijos jo požiūrio į supantį pasaulį ir M. Walczako pjesės temomis. Keletas žmonių po spektaklio bandė ieškoti atitikmenų su realybe, tačiau kažin, ar prasminga tai daryti folkloriniame siaubo miuzikle – Areima renkasi sąlygišką žanrą, kuris neįprastas ir aktoriams. Vaidyba spektaklyje reikalauja puikios fizinės parengties, leidžiančios ilgą laiką išlaikyti aukštos įtampos įspūdį. Vis dėlto daugumai aktorių tai kol kas neįkandama: praėjus keletui siaubą vaizduojančių minučių, dingsta tikėjimas artėjančiu pavojumi ir šis pradedamas vaizduoti vien susiraukusia veido išraiška ir tipinėmis besiginančiojo kūno pozomis. Personažą kurdama pernelyg paspaudžia ir Ravdo, kurios teksto labai dažnai nesigirdi, tarsi ji rėktų iš gerklų, niekur neatremdama balso. Dalį teksto, be abejo, suryja ir intensyvi aktorės ekspresija, liudijanti ugningą rusišką Ponios Istorikės sielą – negali ja nesižavėti, negali jai nepaklusti.

Kankinimų scenas nutraukia Paminklų Statytoju tapęs Ponas Jaunikis, kuris, netikėtai įgijęs iki tol neturėto atsainumo ir ironijos, pasiskelbia Tautos atminimo ministerijos atstovu. Gryną siaubą staiga pakeičia absurdas – tai, kas baisu, sąmoningai verčiama į juokinga. Atstovas praneša, kad Europos sąjunga sutinka finansuoti Gamtos ir istorijos oazės įkūrimą Kauno VII forte. Tai ženklas, kad institucijoms irgi nusispjauti – jos turi per daug darbo, kad pasidomėtų kiekvienu atveju, užtat pakankamai galios, kad nuspręstų, kam egzistuoti verta, o kam ne. Labai patogu: institucijose egzistuoja kolektyvinė atsakomybė, tad niekas neprivalo nešti asmeninės.

Panašiai nužudymą – tik ne žydų, o santvarkos – pateisina Areimos „Mūsiškių“ Vaikų Choras. Kažkas į juos įsikūnijo, tas kažkas ir turi prisiimti atsakomybę, jie patys nežinojo, kad ginklas užtaisytas ir viskas vyksta iš tikrųjų. Taip kalbantieji pristatomi kaip buki, akli, neįgalūs, vadinasi – nepakaltinami. Ir jei išvardintas savybes laikysime ne nusikaltimo priežastimi, o tiesiog diagnoze, grįšime prie idėjos, kad „Mūsiškiai“ – tai Areimos pozicija jį supančios žmonijos atžvilgiu. Vadinasi, nėra prasmės reikalauti objektyvumo siekiančios analizės.

Mano akimis „Mūsiškiai“ neskatina nei lietuvių ir žydų konfliktų, nei pirmųjų poreikio kvestionuoti savo praeitį, ją pripažinti ir susitaikyti. Lietuvius šaudžiusių žydų tema Walczako ir Areimos „Mūsiškiuose“ tėra inspiracija iškelti žiauriausius žmogaus polinkius, atskleidžiančius užsidarymą, trumparegiškumą, besąlygišką pasitikėjimą savo paties sukurtomis fikcijomis. Taip žmonės tarsi įteisina savyje smurtą ir sutinka judėti į apokalipsę. Nėra jokios vilties. Tačiau kaip sakė vienas ryškiausių pasaulio lėlininkų Duda Paiva, suteikti žmonėms vilties nėra menininko darbas.

Taip pat skaitykite