Nuomonės

2019.11.13 17:37

Marijuš Antonovič. Lenkijos parlamento rinkimuose – lygiosios, tęsinys – pavasarį

Marijuš Antonovič, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas2019.11.13 17:37

Spalio 13 d. Lenkijoje įvyko parlamento rinkimai, kuriuose buvo renkami žemesniųjų rūmų Seimo ir aukštesniųjų rūmų Senato naujos kadencijos nariai. Lenkijos politikos apžvalgininkai vienbalsiai sutaria, kad tai bus vienas iš demokratiškiausių ir margiausių Seimų per visą Lenkijos istoriją. Į parlamentą pateko visos nacionalinio lygmens partijos kartu su vokiečių mažumos atstovu ir jame bus atstovaujamos beveik visos viešojo gyvenimo idėjinės srovės.

Rinkimuose į Seimą valdančioji Teisės ir Teisingumo partija (lenkiškai – Prawo i Sprawiedliwość, PiS) surinko 43,59% balsų ir gavo 235 vietas parlamente iš 460. Liberalioji Piliečių Platforma (lenkiškai – Platforma Obywatelska, PO) – 27,40% ir 134 vietas, kairieji (lenkiškai – Lewica) – 12,56% ir 49 mandatus, Lenkijos valstiečių partija (lenkiškai – Polskie Stronnictwo Ludowe, PSL) – 8,55% ir 30 vietų, nacionalistinė Konfederacija (lenkiškai – Konfederacja) – 6,81% ir 11 vietų Lenkijos Seime.

Šiuose rinkimuose yra vienas aiškus pralaimėtojas. Tai yra PO, kuri vienintelė surinko mažiau balsų nei 2015 m. rinkimuose. Tokiam rezultatui įtakos turėjo daugybė faktorių: necharizmatiškas ir nepopuliarus partijos vedlys Grzegorz Schetyna, aiškios vizijos trūkumas, nesugebėjimas suformuluoti alternatyvą PiS, nenuosekli rinkiminės kampanijos taktika. Pavyzdžiui, likus apytikriai mėnesiui iki rinkimų G. Schetyna pareiškė, kad PO kandidatė į premjerus bus Małgorzata Kidawa-Błońska. Tik šioje vietoje atsirado bėda: PO pastaruosius 4 metus teigė, kad PiS griauna Lenkijos demokratiją ir institucinę sąrangą, nes faktinis šalies vadovas Jarosław Kaczyński neužima jokių valstybinių pareigų. Minėtu manevru PO padarė tą patį, dėl ko ji kritikavo PiS.

Rinkimų rezultatais tikrai gali džiaugtis Lenkijos kairieji, kurie po 4 metų pertraukos sugrįžo į parlamentą. Tai pavyko dėl to, kad trys mažesnės kairiosios partijos – pokomunistinė Lenkijos Demokratinė Kairioji Sąjunga (lenkiškai – Sojusz Lewicy Demokratycznej, SLD), Roberto Biedroń vadovaujama „Wiosna“ (lenkiškai pavasaris) ir progresyvi partija „Razem“ (lenkiškai kartu) sugebėjo susitarti dėl bendro starto rinkimuose. Lyginant su 2015 m., kairiosios partijos tesugebėjo surinkti 1% daugiau, bet šis rezultatas suteikia progą pastumti Lenkijos viešąsias diskusijas toliau nuo dešinės, varžytis su PiS pasiūlymais socialinėje politikoje, užsiimti žmogaus teisių klausimais ir auginti savo pozicijas Lenkijos politikoje.

Šiuose rinkimuose yra vienas aiškus pralaimėtojas. Tai yra PO, kuri vienintelė surinko mažiau balsų nei 2015 m. rinkimuose. Tokiam rezultatui įtakos turėjo daugybė faktorių: necharizmatiškas ir nepopuliarus partijos vedlys Grzegorz Schetyna, aiškios vizijos trūkumas, nesugebėjimas suformuluoti alternatyvą PiS, nenuosekli rinkiminės kampanijos taktika.

Bet tai priklausys nuo to, ar trys minėtos partijos susijungs į vieną politinį vienetą, ar jos vis dėlto parlamente išsiskirstys. „Wiosna“ yra linkusi įsilieti į SLD, o „Razem“ norėtų sekti skandinavišku kairiųjų modeliu – kartu dalyvauti rinkimuose, derinti savo veiksmus ir bendrai veikti parlamente, bet išlaikyti savo išskirtinumą atskiros partijos ir parlamentinio klubo forma. SLD turi rimčiausią kozirį: kadangi formaliai kairiosios partijos nesudarė rinkiminės koalicijos, bet įsiliejo į SLD rinkiminį sąrašą, tai reiškia, kad būtent SLD gaus porinkiminę dotaciją iš valstybės. Tai gali suveikti kaip galutinis argumentas partijoms vis dėlto susivienyti.

Dar didesni rinkimų laimėtojai yra PSL. Šių metų pavasarį ir vasarą didžioji dalis daug kas Lenkijoje pagrįstai prognozavo PSL pabaigą, nes esą šis neperkops 5% rinkiminio barjero. Šioje situacijoje PSL lyderis Władysław Kosiniak-Kamysz nusprendė suteikti partijai krikdemišką veidą ir pabandyti pakovoti dėl balsų Lenkijos miestuose. Nors parlamento rinkimuose PSL vėl prarado dalį balsų provincijoje, vis dėlto ši strategija pasiteisino, ypač Lenkijos vidutiniuose ir mažesniuose miestuose. PSL tvirtai perkopė rinkiminį barjerą, turi savo frakciją Seime, partijos lyderis sutvirtino savo pozicijas, kurioms buvo pradėjusi grasinti senoji PSL nomenklatūra. Lenkijos valstiečiai pamažu praranda savo agrarinį veidą ir vis labiau tampa krikdemiška, konservatyvia alternatyva PiS, ypač Lenkijos miestuose.

Bet šie svarstymai gali atrodyti mažareikšmiai lyginant su tuo, ką rinkimuose pasiekė PiS. J. Kaczyńskio vadovaujama partija padarė beprecedentį dalyką Lenkijos politikoje: jai pavyko antrą kartą savarankiškai suformuoti daugumą Seime, o savo rinkėjų skaičių padidinti nuo 5 milijonų 2015 m. iki 8 milijonų. Nepaisant to, J. Kaczyński supranta, kad tai yra Pyro pergalė ir per rinkiminį vakarą ragino savo kolegas susimąstyti, kodėl daug lenkų nenorėjo balsuoti už PiS.

Kas nulėmė šį J. Kaczyńskio nusivylimą? Pirmiausia PiS į šiuos rinkimus sudėjo didelius resursus: šalia dosnios socialinės politikos PiS pravedė aktyvią rinkiminę kampaniją. Varšuvoje netgi sklandė gandai, kad visi PiS kandidatai turėjo pateikti nuvažiuotų kilometrų kiekių ir maršrutų ataskaitas pačiam Kaczyńskiui. Visa tai lydėjo agresyvi informacinė kampanija Lenkijos valstybinėje televizijoje ir radijuje. Iš to sekė ir dideli lūkesčiai – tikėtasi ne tik turėti daugumą Senate, bet ir 260-270 narių frakciją Lenkijos žemesniuosiuose rūmuose.

Bet šie svarstymai gali atrodyti mažareikšmiai lyginant su tuo, ką rinkimuose pasiekė PiS. J. Kaczyńskio vadovaujama partija padarė beprecedentį dalyką Lenkijos politikoje: jai pavyko antrą kartą savarankiškai suformuoti daugumą Seime, o savo rinkėjų skaičių padidinti nuo 5 milijonų 2015 m. iki 8 milijonų.

Tokia frakcija J. Kaczyńskiui buvo reikalinga tam, kad jis atsikratytų bet kokios priklausomybės nuo savo rinkiminės koalicijos partnerių: Jarosłowo Gowino vadovaujamos partijos „Porozumienie“ (lietuviškai – susitarimas) ir teisingumo ministro Zbigniewo Ziobro partijos „Solidarna Polska“ (lietuviškai – Solidari Lenkija). Tačiau gavosi, kad 235 vietų Seimo frakcijoje abu PiS partneriai turi po 18 savo atstovų. Taigi, J. Kaczyński privalės atsižvelgti į J. Gowino ir Z. Ziobro nuomonę priiminėdamas sprendimus.

Tą puikiai supranta J. Gowina i Z. Zbiobro ir jie tuo naudojosi pastarąsias 3 savaites vykusiose derybose dėl Lenkijos vyriausybės sudėties. Vienas iš „Solidarna Polska“ atstovų Patryk Jaki netgi viešai ragino premjeru skirti J. Kaczyńskį, o ne Mateuszą Morawieckį, kas buvo priimta kaip iššūkis ne tik premjerui, bet ir pačiam PiS lyderiui. Lapkričio 8 d. paskelbta vyriausybės sudėtis parodė, kad PiS partneriams pavyko padidinti savo įtaką. „Porozumienie“ iškovojo didesnes galias Jadwigos Emilewicz vadovaujamai Vystymosi ministerijai, o „Solidarna Polska“ šalia teisingumo ministerijos gavo ir antrąją, Aplinkos ministeriją.

Prie šių J. Kaczyńskio bėdų prisidės į parlamentą patekusi nacionalistinė Konfederacijos partija, kuri sugriovė lig šiol PiS priklaususį monopolį Lenkijos dešiniajame politikos spektre. Konfederacija kels aštriai klausimus, susijusius su istorine atmintimi, LGBT teisėmis, seksualine edukacija ar santykiais su Izraeliu. Jos lyderis Janusz Korwin-Mikke interviu laikraščiui „Rzeczpospolita“ žadėjo, kad partija artimiausiu metu pateiks „anti-LGBT“ įstatymo projektą ir „žiūrės kaip į tai reaguos PiS.“ Šitaip valdančioji partija yra statoma į keblią padėtį: iš vienos pusės reikia rodyti vertybiškumą ir patriotiškumą, kad „kietasis elektoratas“ nepabėgtų pas konfederatus, bet iš kitos pusės būtina įsiteikti ir neutralesniam, nuosaikiam elektoratui, be kurio neįmanoma laimėti rinkimų ir kuris nemėgsta aštrių ideologinių ginčų.

Praeitą savaitgalį Lenkijos spaudoje pasirodė informacija, kad į prezidentus gali kandidatuoti garsus apžvalgininkas ir žurnalistas Szymon Hołownia. Pirminiai sociologiniai tyrimai rodo, kad šis kol kas nepriklausomas kandidatas irgi turi galimybių pasirodyti gerai II ture prieš A. Dudą. Taigi Lenkijos parlamento rinkimai parodė, kad PiS valdžia tapo trapesnė. Ar jis visiškai išslys iš rankų, paaiškės 2020 m. gegužę.

Galiausiai PiS neteko aukštesniųjų parlamento rūmų Senato kontrolės. Valdantieji turės 48 vietas iš 100, o likę senatoriai priklausys opozicinių partijų atstovams. Per pastarąsias 3 savaites PiS bandė koreguoti šią situaciją. Lenkijos pagrindinei rinkiminei komisijai buvo pateikti protestai dėl 6 senatorių išrinkimo, o paraleliai valdantieji viliojo į savo pusę kelis opozicijos senatorius, pavyzdžiui Robertą Dowhną arba Tomaszą Grodzkį iš PO, siūlydami jiems aukštus postus vyriausybėje. Būtent dėl to nauja vyriausybė vis dar neturi sporto ministro, tikintis, kad dar pavyks į jį prisivilioti ką nors iš Senato opozicijos.

Kol kas atrodo, kad šie PiS žingsniai yra bevaisiai. Tokia situacija neparalyžiuos PiS valdžios, bet sulėtins parlamento darbą ir apsunkins kontraversiškų įstatymų priėmimą. Jeigu 2015-2019 m. PiS turėdamas pilną vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios kontrolę galėdavo priimti naują įstatymą kartais net per 3 dienas, dabar šis laikotarpis gali išsitęsti iki 30 dienų.

Tad J. Kaczyński puikiai supranta, kad šie rinkimai Lenkijos opozicijai suteikia vilties, jog vis dėlto įmanoma įveikti PiS. Tai komplikuoja situaciją, nes 2020 m. gegužę vyks Lenkijos prezidento rinkimai, o PiS neturi pakankamos daugumos, kad atmestų prezidento veto. Jei opozicija šalia Senato perims ir Prezidento rūmų kontrolę, tuomet ji galės paralyžiuoti PiS valdžią.

Dėl to per pastarąsias tris savaites J. Kaczyński ir PiS sprendė dilemą: ar pradėti iš karto įvedinėti radikalias reformas, ar vis dėlto per laikotarpį iki prezidento rinkimų mažinti apsukas ir bandyti susigrąžinti bent dalį nuosaikių didžiųjų miestų rinkėjų. Rinkiminė logika diktuoja rinktis antrąją variantą. Tačiau negalima atmesti tikimybės, kad tai gali būti jau paskutinis šansas J. Kaczyńskiui revoliucionizuoti Lenkiją, o tai reikštų, kad reikėtų imtis pirmojo scenarijaus. Pats J. Kaczyński pareiškė, kad partija eis antruoju keliu. Bet neseniai pasirodę pranešimai, kad PiS svarsto nominuoti į Konstitucinį Tribunolą skandalingai dėl savo politinės ir teisinės kultūros išgarsėjusius Krystyną Pawłowicz ir Stanisławą Piotrowiczių, rodo, kad šį sprendimą bus sunku įgyvendinti sklandžiai.

Tad galima teigti, kad Lenkijos parlamento rinkimai tebuvo pirmasis kovos dėl valdžios etapas, kuris baigėsi lygiosiomis. Kulminacija bus pasiekta 2020 m. gegužę per prezidento rinkimus ir visi politiniai žaidėjai jau pradėjo tam ruoštis. Kairėji greičiausiai kandidatu iškels R. Biedroń. Jis nelaimės, bet padės kairei toliau auginti savo elektoratą. PO pasirinkimas priklausys nuo vidinės kovos dėl lyderystės partijoje. Jeigu pirmininku išliks G. Schetyna, kandidate bus M. Kidawa-Błońska. Jei viršų PO paims vidinė opozicija, tuomet bus kitas kandidatas arba PO parems PSL lyderį W. Kosiniak-Kamyszą, kuris šiuo metu yra populiariausias opozicijos politikas, turintis realiausius šansus pakovoti su A. Duda dėl prezidento rinkimų posto.

Nepaisant to, ši partinė mozaika jau pradėjo komplikuotis. Praeitą savaitgalį Lenkijos spaudoje pasirodė informacija, kad į prezidentus gali kandidatuoti garsus apžvalgininkas ir žurnalistas Szymon Hołownia. Pirminiai sociologiniai tyrimai rodo, kad šis kol kas nepriklausomas kandidatas irgi turi galimybių pasirodyti gerai II ture prieš A. Dudą. Taigi Lenkijos parlamento rinkimai parodė, kad PiS valdžia tapo trapesnė. Ar jis visiškai išslys iš rankų, paaiškės 2020 m. gegužę.

Taip pat skaitykite