Meilė vaikams kartais tėvus priverčia elgtis keistai. Sakysim, įsigyti „tą labai gerą šuniuką“, nors jūs alergiškas šuns plaukams, be to, šeima gyvena ketvirtame aukšte be lifto. Arba giliai po vidurnakčio sėdėti su antraklasiu, padedant jam klijuoti visišką nesąmonę. Arba per kyšį įbrukti jaunuolį į tokį fakultetą, į kurį patekti absoliučiai neįmanoma. Ko tik dėl savo vaikų tėvai nepadarys?! Vaikai įpranta, mano, kad taip turi būti ir dažnai būna, jog išsidirbinėja, kaip tik gali. Tėvams nedėkoja nei dabar, nei vėliau.
Kvailiausias dalykas, kurį tėvai gali daryti, tai mylėti vaikus labiau nei vienas kitą. Vaikus mylėti būtina, tai mūsų prigimtyje ir jūsų širdį ta meilė užtvindo palaima. Bet kodėl labiau už geriausią draugą?
Tyrimai rodo, o protingi žmonės tą žinojo seniai, kad vaikai, kurie gyvena šeimoje, kurioje tėvas ir motina myli vienas kitą, daug laimingesni ir jaučiasi daug saugiau negu vaikai, auklėjami aplinkoje, kurioje tėvų meilės visai nejaučia.
Vaikai turi turėti ne tik sugyvenimo pavyzdį. Jiems reikia turėti elgesio su kitu žmogumi modelį. Tokio modelio turguje nenupirksi. Gražūs žodžiai –„Būk tvarkingas“, „Atlik savo darbą“, „Gerbk savo tėvą (mamytę)“ – nieko nepadės, net jeigu bus sakomi 100 kartų dienoje.
Auklėjime svarbiausias faktorius – pavyzdys. Vaikai, kurių tėvai priešiški vienas kitam, kenčia dėl to priešiškumo ir dažnai mano, kad taip yra visur ir taip turi būti. Dar blogiau, kad jie mano, jog būtent jie yra nesantaikos priežastis. Kaltina save. Ir atvirkščiai. Vaikai laimingi ir auga sveikai, jeigu mato, kad jų motina gyvenimu patenkinta.
Išsiskyrusių tėvų vaikams – net jeigu skyrybos buvo taikios – sunkiau. Išeitis – neskubėti skirtis, palaukti, kol vaikeliai subręs. Kita išeitis – tėvas, arba rečiau tai bus motina, turi ir toliau rodyti savo buvusiam gyvenimo draugui (draugei) dėmesį ir pagarbą. Paaugliui jie – švyturys.
Šios tiesos suprantamos, bet labai dažnai užmirštamos. Profesorius Karlas Pillemeris iš Cornellio universiteto knygoje „Meilės pamokos“ („Lessons for Loving“) ištyrė 700 porų tarpusavio santykius ir jų santykius su jų vaikais. Klausimas buvo vienas: Ar santykiai poroje nulemia gerą gyvenimą, ar svarbiau santykiai su vaikais?
Poros buvo nuodugniai apklaustos 1987 metais, o paskui 2010-aisiais. Beveik visi tėvai 87-aisiais atsakė, kad svarbiausia yra vaikai.
Bet laikas eina. Garbanoti mieli papūstažandžiai išaugo į niolikamečius, kurie bet kokio švelnumo, ypač prie žmonių, nepriima. Pagatavi susivemti, jeigu bus glostomi arba iš jų bus reikalaujama švelnumo. Užsispirs galvas nuleidę. Jūs, suaugusieji, irgi nelabai norite sužinoti visas jų paslaptis.
Po trylikos metų tie patys žmonės atsakė, kad visų svarbiausia – išsaugoti gerus santykius poroje. Vaikų subrendimas – viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl per pastaruosius 25-erius metus 50-mečiai ėmė skirtis dvigubai daugiau negu anksčiau, o 65-mečiai ir dar vyresni – trigubai dažniau. Dingsta porą jungianti gija ir nėra priežasties būti drauge.
K. Pillemeris rašo, kad vyresni žmonės stebėtinai dažnai vengia būti akis į akį su savo gyvenimo draugu.
Vienintelis būdas, kad tai neatsitiktų, yra suprasti, kad jūs ėjote į porą ne tam, kad turėtumėte ir augintumėte vaikus. Nuolat buvo triukšmo, klaidų, ligų ir širdies skausmų. Jie atsiurbdavo jūsų dėmesį, jūsų jėgas ir energiją.
Tuščią lizdą vėtra lengvai išdrasko. Reikia iš pat pradžių pasirūpinti, kad lizdo architektūra būtų patikima, nepriklausytų vien tik nuo vaikų.
Pradžioje porą jungiantis cementas gali atrodyti amžinas. Abudu tiki, kad jis nesuaižės. Deja, nieko amžino nėra. Meilė mažiausiai pastovi, kokios bebūtų priežastys.
Jūsų tarpusavio meilė ir pagarba vaikams reikalingi daug labiau nei pamokymai, manų košelė, elektrinis paspirtukas ar jaunimo stovykla Sicilijoje.
