Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose likusių žmonių liudijimai byloja apie kasdien patiriamą baimę iš okupacinės valdžios. Bendrame Europos transliuotojų žurnalistų tyrime atsiskleidžia, kaip nuosekliai ir nuožmiai Kremlius rusina okupuotas žemes. Nauja valdžia naikina ukrainiečių tapatybę, verčia neturinčius Rusijos pilietybės benamiais be teisės į sveikatos apsaugą, grasina atimti vaikus pasitelkdama ne tik sovietmečiu išbandytus metodus. Jai tarnauja ir sovietiniai simboliai.
Halyna, dviejų vaikų mama, iš kurių vienas – neįgalus, ir jos vėžiu sergantis tėvas įstrigo Rusijos okupuotoje ir beveik perpus fronto padalintoje Ukrainos Zaporižios srityje. Moters vardas saugumo sumetimais pakeistas, su žurnalistais ji bendravo tik žinutėmis.
Susirašinėjimuose – ne tik Rusijos okupuotų teritorijų istorija ir Kremliaus režimo pavergimas. Moteris atskleidžia ir savo kasdienius išgyvenimus dėl vaikų, tėvo ir brolio.
„Pastarosiomis dienomis „Telegrame“ skaičiau labai nuviliančias naujienas. Žmonės iškeldinami iš savo namų Polohuose, jei neturi rusiško paso. Berdianske nuo kovo 1 d. socialines pašalpas ir humanitarinę pagalbą gaus tik tie, kurie turės Rusijos pasą. Chersono srityje visi, neturintys rusiško paso, bus siunčiami filtracijai. Visa tai pas mus ateis maždaug po mėnesio. Ką reikės daryti? Nieko negalime nusipirkti, nes nepriima ukrainietiškų kortelių. Lėšų gauname tik iš Ukrainos. Nenorime būti išdavikai. Tai žmonių prievartavimas! Kodėl prezidentas mums nieko nesako? Meras užsiima tik imigrantais“, – rašo Halyna vienoje iš žinučių.
Moteris taip pat fiksuoja būtiniausių produktų kainas. „1 litras pieno – 116 rublių, – atsiunčia Halyna. – Mes laikomės. Grivinos draudžiamos ne tik parduotuvėse, bet ir keityklose draudžiama keisti iš kortelės į rublius. Daugelis žmonių prarado galimybę nusipirkti net duonos.“
Nepasidavusi finansiniam okupacinės valdžios spaudimui, Rusijos piliete ji galiausiai turėjo tapti dėl vaikų saugumo. Halynai buvo pagrasinta, kad jei spyriosis, vaikų neteks. Į jos namus ne vieną kartą buvo atvykę įvairių tarnybų atstovais prisistatę asmenys.
„Sklinda gandai, kad bus patikrinimai. Bus bausmės tėvams, jei jų vaikai neis į mokyklą. Vaikai gali būti atimti. Mes jau kalbėjomės su mokytojais iš „Google“ klasės. Geriau eiti į rusišką mokyklą, kad išsaugotum gyvybę. Bet svarbiausia neprarasti ryšio su mokykla. Žada mūsų nepalikti ir palaikyti. Tikėjomės, kad karas baigsis. Bet dabar žiniose rašo, kad karas tęsis ilgai, labai ilgai. Deja. Mes negalime nieko daryti, tik melstis.“
O spalio pradžioje Halyna papasakojo detalių apie naują realybę buvusiose ukrainietiškose mokyklose.
„Šiandien mokykloje vaikai ir mokytojai buvo priversti švęsti Zaporižios srities prisijungimą prie Rusijos Federacijos. Kai kurie mokytojai labai nervinosi, slėpė veidus ir stengėsi nebūti aktų salėje. Mokytojų salėje beveik nebuvo“, – rašoma Halynos žinutėje.
Su Halyna bendravo Ukrainos nacionalinio transliuotojo žurnalistė Alla Sadovnyk. Ji, taip pat ir LRT Tyrimų skyrius kartu su tarptautine žurnalistų Emiliano Boso (RSI), Christoph’o Bendaso (ORF), Louise Jensen (DR), Belen López Garrido (EBU), Pilar Requenos (RTVE), Lili Rutai (EBU) komanda, rinko į okupacijos spąstus patekusių žmonių liudijimus, dokumentus, fiksavo įvykius, kaip Kremliaus režimas glemžiasi okupuotas Ukrainos teritorijas ir jos žmonių gyvenimus.
Šis tyrimas atskleidžia slogią ir neretai tragišką rusų okupuotų Ukrainos žemių kasdienybę. O Kremliaus valdžios darbą rusinant okupuotas teritorijas – kaip nepaliekantį išeičių.
Halyna norėtų išvažiuoti, bet vieniša nedirbanti dviejų mažamečių motina neturi už ką. Ir nebeturi jėgų susiorganizuoti.
Larisa Borova užtruko, bet šių metų birželį į Ukrainą ji sugrįžo. Kelionė ištįso iki 6 dienų specialiu autobusu, kuris įveikė beveik 5 tūkstančius kilometrų.
„Specialūs autobusai veža žmones, jie yra labai brangūs. Bet gyvenimas yra brangesnis. Gyvenau okupacijoje 15 mėnesių ir per tą laiką nė karto nedirbau. Prieš kelionę draugai ukrainiečiai atsiuntė pinigų. Jų dėka man pavyko ištrūkti, – pasakoja L. Borova. – Aš net negalėjau pagalvoti, kad galėčiau jiems dirbti. Aš jų nekenčiu, nes jie atėmė iš manęs viską.“
Nors gyveno rublio zonoje, o rublių neturėjo, išgyventi padėjo kaimynai. Bet jos draugė, serganti cukriniu diabetu, kuri laikėsi taip pat iš paskutiniųjų, gegužę užpildė dokumentus rusų pasui gauti. Paskutinis lašas buvo grasinimas gydymo įstaigoje, kad kitą kartą atėjusi be rusiško paso ji negaus insulino.
„Jie spaudžia morališkai ir grasina. Nepamenu tiksliai, bet turbūt gegužę ji pateikė dokumentus Rusijos pilietybei gauti, nes tą kartą jie ją morališkai palaužė, – sako L. Borova.
Ar rusai naudoja pasus kaip ginklą?
„Taip, tai taip pat kaip ginklai. Tik ne tie, kurie šaudo. Čia moraliniai. Tokie patys ginklai. Bet kartais šie moraliniai ginklai stipriau žeidžia nei mašina“, - mano pabėgėlė.
Ji teigė, kad ypač dabar rusai okupuotose Ukrainos teritorijose pradėjo spausti žmones dėl dokumentų. Neišduoda ne tik vaistų, bet ir pensijų.
Laikinai okupuota Ukrainos teritorija, kurią šiandien kontroliuoja Rusija, yra milžiniška. Praėjus pusantrų metų nuo plataus masto karo pradžios, Rusija savavališkai aneksavo Ukrainos Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios sritis. Kartu su anksčiau aneksuotu Krymu tai sudaro 20 proc. Ukrainos teritorijos. Preliminariais skaičiavimais, čia gyvena apie 11 milijonų žmonių, iš kurių 2 milijonai jau tapo Rusijos piliečiais.
Brutaliam Ukrainos žemių rusinimui Kremliaus režimas pasitelkė ne tik sovietinius represinius metodus, bet ir sovietinę propagandą. Bet Lietuva tai jau patyrė.
Ukrainos rusinimas – pagal Baltijos šalių pavergimo planą
Iš garso kolonėlės skambant maršui, 2022 m. pačioje gegužės pradžioje okupuoto Ukrainos miesto Melitopolio centre okupantai kelia ne Rusijos, o sovietinę – raudoną su pjautuvu ir kūju – vėliavą.
Tas maršas, kuris galiausiai užstringa ir nutyla, sovietmečiu gimusiems žmonėms yra įsismelkęs iki kaulų smegenų. Jis turi ir pavadinimą – „Šventoji kova“. Maršas sukurtas ir pradėtas naudoti 1941 m. vasarą, kai sovietams reikėjo propagandinės produkcijos karui su nacistine Vokietija. Dažnai šis kūrinys vadinamas Antrojo pasaulinio karo, kuris Sovietų Sąjungoje (SSRS) buvo vadinamas, o Rusijoje ir tebevadinamas „Didžiuoju Tėvynės karu“, himnu.
SSRS nebėra nuo 1991 m., tačiau 2022 m. Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose savo valdžiai įtvirtinti Kremlius naudoja sovietinę simboliką. Melitopolyje iškilusi sovietinė vėliava ir sovietinis maršas – ne vieninteliai to pavyzdžiai.
Jų apstu kasdieniame okupuotų teritorijų gyvenime, o iš jų atkeliaujantys vaizdai sovietų okupaciją išgyvenusiems lietuviams atgaivina į jų atmintį įsirėžusius atsiminimus, kai į šalį įvažiavo sovietinė kariuomenė.
„Tą patį darė, tik su Ukraina elgiasi dar žiauriau. Tranšėjas pripildė žmonių. O mus po truputį smaugė, vežė į Sibirą. Tas pats velnias ir tas pats jo juodumas. Žvėrys, ne žmonės. Baisiausia man (okupuotoje Lietuvoje, – LRT) buvo, kai gatvėse išniekino partizanų kūnus. Visur prikimšta: kemsynės, tualetai, šuliniai. Ukrainoje irgi atkasė tranšėjas, pilnas žmonių surištom rankom. Nukankinti ir užkasti. Tas pats stilius, tas pats braižas“, – sako Ona Butrimaitė-Laurinienė Sovietų politinė kalinė, savo akimis mačiusi 1940 m. Lietuvos sovietinę okupaciją, o 1945 m. sovietams antrą kartą grįžus ištremta į Sibirą, sunkiųjų darbų lagerį.
Ukrainiečių istorikas Artiomas Petrikas dalijasi tokiais pat prisiminimais, tik ne iš 1940-ųjų, o pirmojo 2022 m. pusmečio.
„Ką pamatėme, kai jie atėjo? Simbiozę žmonių, atvykusių pas mus iš Ivano Rūsčiojo laikų, 1919 m. Raudonosios armijos karių prototipų, su kuriais Lietuva susidūrė per Nepriklausomybės kovas, kurie kadaise atvyko užkariauti Lietuvos ir Baltijos šalių, ir, žinoma, Stalino laikų personažų“, – sako A. Petrikas.
A. Petrikas jau keletą metų dirbo Klaipėdos universitete Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute. Karas jį užklupo gimtajame Chersone, atvykusį baigti rašyti knygos apie Baltijos šalių istoriją ir apsistojusį pas tėvus. Iš Chersono pasitraukti nespėjo ir liko per visą okupaciją iki 2022 m. lapkričio. Slėpė tapatybę, nuolat keitė būstus. Ir net patys artimiausieji nežinojo, kur jis slapstėsi.
„Jei norėjai išlaikyti ukrainietišką tapatybę okupacijos sąlygomis, tau grėsė įkalinimas, kankinimai ir mirtis, – sako jis. – Man reikėjo nuolatos slapstytis, ir tai buvo labai sunki, bet labai įdomi patirtis.“
Jis asmeniškai išgyveno rusų okupaciją, o rusinimo, tebevykstančio vis dar okupuotose žemėse, įrodymus renka iki šiol. Ir atsiunčia pluoštą okupuotoje Chersono srityje leidžiamų laikraščių pavyzdžių.
2022 m. pavasarį rusų okupacinė valdžia atgaivino jau kurį laiką nebegyvavusio vietos Dūmos oficiozo leidybą. Paliko ir tą patį pavadinimą „Naddneprianckaja pravda“, tik surusino. Per šio laikraščio leidybos istoriją, taip pat ir sovietmečiu, jo pavadinimas buvo rašomas ukrainietiškai, tad dabartinis – rusiškasis – variantas ne tik atrodo komiškai, bet ir sunkiai lingvistiškai paaiškinamas.
„Laikraščio pavadinimas kilęs nuo šio regiono ukrainietiško pavadinimo Naddniprianščina. Bet rusai niekada šios teritorijos taip nevadino, jiems tai – Padnieprė“, – sako A. Petrikas.
Šalia šio oficiozo rusai pradėjo leisti specialiai regionui skirtą laikraštį „Komsomolskaja pravda“, kuris sovietmečiu ėjo kiekvienoje sovietinėje respublikoje. Žlugus SSRS, „Komsomolskaja pravda“ liko Rusijoje, Moldovoje ir Baltarusijoje. Nuo 2023 m. šis leidinys – Ukrainos ir Kanados sankcijų sąraše, Kanada įtraukė ją prisidėjus prie Ukrainos vaikų deportacijos į Rusiją, propagandos ir dezinformacijos skleidimo.
Abu laikraščiai yra tikras rusų vykdomos okupuotų Ukrainos teritorijų rusinimo ir jų integravimo į didžiąją Rusiją politikos atspindys su Kremliaus karo propagandos elementais.
Laikraščio „Komsomolskaja pravda“ puslapiai papuošti Georgijaus juostelėmis. Tai „Didžiojo Tėvynės karo“ pergalės prieš fašizmą simbolis, kuris kartu su raidėmis „Z“ ir „V“ naudojamas karo prieš Ukrainą propagandoje. Baltijos šalyse ši juostelė laikoma Rusijos imperializmo simboliu ir yra uždrausta.
„Naddneprianckaja pravda“ iš vienos pusės įrėminta sovietinio Garbės ordino ženklo, iš kitos – naujo okupuotai sričiai iš Rusijos federacijos herbo sukurto herbo. Garbės ženklo apdovanojimo arba Garbės ženklo ordino tiražavimo tradicija taip pat atsirado, kai ir sukurtas pats ordinas – 1935 m. lapkričio 25 d. SSRS.
Chersono srities „Komsomolskaja pravda“ gegužės 9-osios leidime – didžiulis sveikinimas su pergalės „Didžiajame Tėvynės kare“ diena.
„Niekas neužgoš mūsų svarbiausios šventės – prieš 78 metus nuo fašizmo išsivadavusiame krašte nauja karta dabar kovoja didvyriškame kare. Vertiname savo senelių didvyriškumą ir didžiuojamės šių dienų didvyriais,“ – rašoma teksto langelyje ant nuotraukos.
Kairiame puslapio kampe – tezė iš Vladimiro Putino kalbos ir žinutė tiems, kuriuos lengviausia įtikinti – socialiai pažeidžiamiems žmonėms. „Svarbu ne tik atstatyti sugriautus objektus, bet ir vystyti ekonomiką“ bei „Visi pensininkai gaus bankų korteles“.
Kiekviename numeryje galima rasti, ką pasakė V. Putinas, o vienas iš 2023 m. numerių kone visas skirtas Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojo Sergejaus Kirijenkos vizitui Rusijos okupuotoje Chersono srityje.
„S. Kirijenka nubrėžė Chersono regiono vystymosi kryptį“, – skelbia straipsnio antraštė. Ir pabrėžiama, kad „Rusijos Federacijos prezidento administracijos vadovo pirmasis pavaduotojas per vizitą Chersono srityje su vietos valdžios nariais aptarė pagrindines regiono plėtros kryptis, tarp kurių – vaikų darželių, mokyklų ir kultūros įstaigų modernizavimas, pasirengimas naujiems mokslo metams, vaikų sveikata, vertybinio ugdymo kontrolės stiprinimas“.
V. Putino administracijos atstovas ne be reikalo pabrėžė vertybinio ugdymo kontrolę ir jos stiprinimą. Nuo naujų mokslo metų, t. y. 2023 m. rugsėjo 1-osios, Rusijoje ir Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose moksleivius ir pedagogus pasiekė šviežiai išleisti Rusijos istorijos ir visuotinės istorijos vadovėliai paskutinei klasei. Taip pat išleistas naujas istorijos vadovėlis aukštųjų mokyklų, išskyrus Istorijos ir politologijos fakultetų pirmo kurso studentams.
Naujo Rusijos istorijos vadovėlio autoriai – V. Putino patarėjas Vladimiras Medinskis ir Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto rektorius Anatolijus Torkunovas. V. Medinskis vadovavo rusų derybinei delegacijai, kai Rusija pradėjo neišprovokuotą plataus masto karą prieš Ukrainą.
Rusinimo strategija vadovėliuose – taip pat su SSRS simboliais
Specialiai išleistame Rusijos istorijos vadovėlyje skyrius apie 1945–1991 m. SSRS tarpsnį iliustruotas sovietinio kosmonauto Jurijaus Gagarino, Šaltojo karo metais tapusio Sovietų Sąjungos didvyriu, kai įvykdė sovietų planą pirmiesiems išskristi į kosmosą, fotografija. Taip pat jo bei V. Putino 2005 m. citatos. Abiejose pajuodinti kertiniai žodžiai.
J. Gagarinas citatoje sako, kad skrydis į kosmosą yra ne jo asmeninis, o visos sovietinės liaudies žygdarbis. V. Putino žodžiuose išryškinta tai, kad SSRS žlugimas buvo didžiausia geopolitinė amžiaus katastrofa.
Sovietinis laikotarpis vadovėlyje apibūdinamas kaip sėkmingas, progresyvus, didvyriškas. Tiesa, pasididžiavimą pergale prieš nacistinę Vokietiją aptemdė netrukus prasidėjęs JAV noras sužlugdyti šią šalį.
Vartant ką tik Rusijos moksleiviams išleisto vadovėlio puslapius neapleidžia jausmas, kad iš esmės tai – tipinis sovietinis vadovėlis, iš kurio teko mokytis visoms kartoms lietuvių, gimusių ir į mokyklą pradėjusių eiti iki SSRS žlugimo.
„Mes su jumis, skaitydami tą vadovėlį, atpažįstame nebūtinai pasakojimą, kiek stilių ir pasakojimo būdą. Ir būtent pasakojimo būdas, man atrodo, turėtų šiuolaikinį jauną žmogų trikdyti, nes niekas taip nekalba. Taip su jaunais žmonėmis jau negalima šnekėti. Ir todėl man kyla klausimas: kas yra tikrieji šių vadovėlių adresatai?“ – klausia Natalija Arlauskaitė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė.
Bet net jei vadovėliai parašyti kalba, nepriimtina šiuolaikiniam jaunimui, jie skirti ir okupuotų Ukrainos teritorijų mokyklų vienuoliktokams. Vienuolikta Rusijoje yra paskutinė vidurinės mokyklos klasė. Anot mokslininkų, Rusijos istorijos ir visuotinės istorijos vadovėliai jiems perleisti neatsitiktinai.
„Po metų šie vienuoliktokai tampa šaukiamojo amžiaus jaunuoliais. Ir lygiai taip pat dabartinės vienuoliktokės po metų bus tos, kurios palaikys arba nepalaikys, supras arba nesupras pašauktuosius į karą. Taigi, tai yra pirma sisteminga pastanga kurti paaiškinimą ėjimui į karą. Kodėl tai reikia daryti, kodėl tai vertinga, kodėl tai prasminga, kodėl tai svarbu valstybei ir naujajai kartai. Naujoji karta akivaizdžiai bus reikalinga kariuomenei, ir dideliais skaičiais. Dar nežinome, kokiais, bet skaičiai, jeigu karas nesibaigs anksčiau, bus dideli“, – sako N. Arlauskaitė.
Okupuotos Ukrainos vaikai mokyklose jau mokosi, kad nėra tokio dalyko kaip savarankiška ukrainiečių tauta, kad ukrainiečiai turi prasmę tik sąjungoje su Rusija. Ukraina minima kaip „pakraštys“, kaip grėsmė, kaip satelitas. Ukraina pasirodo tokiuose kontekstuose, kuriuose ji parodoma kaip defektinė, netikra valstybė, netikra tauta.
„Yra visa pastraipa apie „pakraštį“, pagrindžianti „pakraščio“ idėją, kad būti pakraščiu visai neblogai, ir Ukraina kaip pakraštys yra normalus Rusijos gyvenimo dalykas“, – teigia vadovėlius išsamiai analizavusi N. Arlauskaitė.
„Ukraina minima statistiškai, iliustruojant, kiek kiekvienoje SSRS respublikoje buvo gyventojų. Arba Ukraina gali būti nurodoma kaip kurio nors iš vadovų šalies gimimo vieta. Visi kiti atvejai yra kryptingi. Pavyzdžiui, bus minimi Ukraina ir ukrainiečiai kaip „banderovcai“, nacionalistai, kurie priešinasi pokario laikotarpiu. Kalbama apie naująsias nepriklausomybes po 1990 m., ir toje vietoje, kur yra pasakojama apie Ukrainos nepriklausomybę, bus būtinai pridėta – „vadinamoji“ nepriklausomybė, „vadinamoji Ukrainos nepriklausomybė paskelbta“.
Ukrainietis A. Petrikas pastebi, kad ir Baltijos valstybės naujuose vadovėliuose yra pateikiamos labai panašiame kontekste.
„Kai skaitome šį vadovėlį, sakykime, moksliškai, tai yra tiesioginis sovietinės propagandos tekstas. Vien paskutiniame skyriuje 54 kartus užsimenama apie JAV ir Vakarus (o visoje knygoje – apie 230 kartų), kalbant apie tariamai agresyvius planus prieš Rusiją. Kitaip tariant, Vakarai esą gyvena tik tam, kad sunaikintų Rusiją. Viskas, ką jie daro, yra skirta Rusijai sunaikinti. Visi karai, kuriuos tuo pat metu kariauja Rusija, nėra karai. Tiesą sakant, tai net nėra invazija. Tai yra taikos gelbėjimo forma, – teigia A. Petrikas. – Tai jiems yra idealus variantas, kai Rusija yra pasiskelbusi Rusijos imperijos ir SSRS paveldėtoja. Ji turi teisę disponuoti vadinamųjų mažųjų tautų, t. y. visų Rytų Europos šalių ir iš dalies Šiaurės Europos šalių, likimu.“
Vis dėlto N. Arlauskaitė sako, nors iš visų Rusijos veiksmų sunku būtų padaryti išvadą, kad yra tiesioginis noras atkurti SSRS, ji atkreipia dėmesį į jai keistais vadovėliuose pasirodžiusius dalykus. J. Gagarino portretas ir kitų sovietinių didvyrių išryškinimas yra vienas jų.
„Paskutinis skyrius skirtas tai vadinamajai specialiajai karo operacijai. Jį užbaigia didvyrių portretai ir jų trumpos biografijos. Ir man labai įdomu, kaip ten, pavyzdžiui, pateko žmogus, kurio vardas ir pavardė yra Jurijus Gagarinas, sovietinis kosmonautas. Kaip tai skaitysime? Kaip nuorodą į herojišką praeitį, kuri atsikartoja dabartyje? Juk matome tokį atšvaitą jo dabartiniame kare. O gal tai atsitiktinumas? Bet aš atsitiktinumais nelabai tikiu“, – teigia profesorė.
Bet pirmiausia – represijos
Sovietiniai vaizdiniai, simboliai, naratyvai perkeliami į Rusijos okupuotų Ukrainos teritorijų visuomenes tikrai neatsitiktinai.
„Kaip suprantu, jie sukūrė savotišką simbiozę tarp tradicinės, imperinės, Romanovo laikų Rusijos ir SSRS. SSRS, jei skaitysime vadinamuosius rusų pasaulio ideologus, yra aukščiausias Rusijos imperijos raidos taškas. Paprastai tariant, rusai ieško grandinės, virvės imperijos tautoms surišti. Tam jie pasitelkia senuosius neapykantos simbolius ir ideologiją“, – sako okupaciją patyręs A. Petrikas.
Jam pritaria ir N. Arlauskaitė.
„Tada, kai susiduriame su politinio režimo pasikeitimu, paprastai tuo pat metu vyksta ir simbolių dirbtuvės, nes ieškoma simbolių. Jie būna labai mišrūs. Paprastai simboliai ateina iš įvairiausių kontekstų, kurie gali būti ir aktualūs toje aplinkoje, ir kartais jie gimsta visiškai spontaniškai“, – teigia profesorė.
Štai kodėl sovietinės vėliavos iškėlimas Melitopolyje, „Didįjį Tėvynės karą“ sovietams laimėti padėjęs maršas, 2022 m. gegužę skambantis okupuotose Ukrainos žemėse, neturėtų stebinti.
„Šiuo požiūriu tai visiškai suprantama, nes tai tarsi tos teisingos pergalės resursas, kuris panaudojamas naujoje situacijoje. Simbolinė ideologinė vaizduotė daugiausia yra retrovaizduotė, todėl ir tinkamas čia visas arsenalas simbolių, kuris prisikaupė per sovietmetį. Jis naudojamas sujungiant su šiuolaikine popkultūra, kuriant tokias hibridines konstrukcijas. Tos konstrukcijos kartais yra makabriškos, bet jos yra“, – sako N. Arlauskaitė.
Vis dėlto Nerijus Maliukevičius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų universiteto dėtytojas, jau daug metų nagrinėjantis rusų propagandą, mano, kad dabar Baltijos šalyse rusai elgtųsi kiek kitaip nei Ukrainos rytuose ir pietuose.
“Dabartinėmis sąlygomis pas mus būtų viskas dar agresyviau: vyktų trėmimai, relokacijos, naujakurių perkėlimai. O kai kuriose Ukrainos žemėse yra kiek kitaip. Pavyzdžiui, Donbase sovietinė nostalgija didžiulė, – teigia mokslininkas. – Rusai yra oportunistai, jie veikia pagal vietinę situaciją, daro tai, kas veikia. Pas mus bandytų įvesti stiprų statytinį vadą, kad būtų tvarka.“
N. Maliukevičiaus pastabos dėl Ukrainoje ilgiau nei Baltijos šalyse išlikusios sovietinės atminties simbolių nėra nepagrįstos. Ukrainos sostinėje Kyjive ir kitur tik po plataus masto Rusijos užpuolimo imtasi atsikratyti sovietinių herojų ir lyderių statulų bei kitų simbolių viešosiose erdvėse. Kartu griūva ir paminklai Rusijos palikimui.
2023 m. lapkritį „EuromaidanPress“ cituoja Kyjivo valstybinės administracijos vadovo pavaduotoją Haną Starostenko, esą dabar mieste vykdant aktyvią dekomunizaciją jau nugriauta daugiau kaip 60 paminklų ir kitų objektų. „Sovietinę ir imperinę praeitį menantiems paminklams ir memorialinėms lentoms sostinėje ne vieta. Kartu su ekspertais ir specializuotų institucijų atstovais vykdome plataus masto darbus, kad iš viešosios erdvės galutinai pašalintume visus tuos objektus, kurie šlovina šalį agresorę“, – sakė valdininkė žurnalistams.
Sudėtinga būtų palyginti represijų mastą, vis dėlto Ukrainos okupuotų teritorijų rusinimas taip pat prasidėjo nuo prievartos. Taip, kaip ir Baltijos šalyse. Represijas okupavus Chersoną savo akimis matė A. Petrikas, tokie liudijimai plaukia iš vis dar okupuotų žemių.
„Iš pradžių prasidėjo represijos. Jau antroje kovo pusėje rusai pradėjo persekioti visus, kurie kėlė grėsmę. Pirmieji taikiniai buvo Ukrainos kareivių šeimos, policijos pareigūnai, teisėjai, žurnalistai, mokytojai ir mokslininkai, ypač istorikai“, – teigia A. Petrikas.
Ir niekaip kitaip būti negali, mano rusų politologas Dmitrijus Oreškinas, jau kurį laiką gyvenantis Rygoje. Ideologiškai dabartinis Kremliaus režimas daro tą patį, ką iš pradžių 1940 m., o po to jau po 1945 m. okupuotose teritorijose darė Sovietų Sąjunga.
„Ideologiškai tai tas pats, nes žmonės, užaugę Lubiankoje, nori ar nenori, yra to paties sovietinio diskurso nešėjai. Natūralu tai, o ką jie kitaip gali padaryti? – retoriškai klausia D. Oreškinas. – Kažkiek skirtumų, žinoma, galima rasti. Bet Kremliaus režimo siekiamybė – suvienodinti gyventojus. Tai reiškia bendrą kalbą. Vadinasi, turi būti bendra valdymo sistema. <...> Stalinas šią politiką vykdė kryptingai. Jis žinojo, kad norint pavergti tautą pakanka sunaikinti 2–3 proc. aktyviausių, labiausiai išsilavinusių ir motyvuotų žmonių. O su likusiais galima daryti ką tik nori.“
Baltijos šalyse sovietinė okupacija ir 1940 m., ir 1945 m. prasidėjo nuo vietos gyventojų trėmimų ir represijų, kai buvo iš esmės sunaikinta toji visuomenės dalis, kuri galėtų priešintis sovietizacijai. Dabartinė Rusijos politika Ukrainoje pagrįsta sovietų patirtimi okupuotose teritorijose.
D. Oreškinas prisimena savo tėvo pasakojimus iš Antrojo pasaulinio karo, kaip sovietų pajėgas sutikdavo tada okupuotų teritorijų gyventojai.
„Tėvas pasakojo, kad kai įvažiuoji į miestą, tave pasitinka su gėlėmis, bet kai išvažiuoji iš miesto, tau šaudo į nugarą. Todėl neišvengiama okupacijos pasekmė yra vadinamųjų priešiškų elementų valymas. Kiekvienas, kuris turi savo nuomonę ar sako ką nors nepriklausomo, pagal apibrėžimą yra nepatikimas elementas, todėl valymas tampa totalus, t. y. žmones reikia išskirti, išvaryti ir persekioti. O aktyviausi žmonės paprastai iš prigimties yra vietiniai ir nekalba rusiškai. Todėl stengiamasi įsileisti, pritraukti migrantus, kad jie užimtų išvarytų ar represuotų žmonių vietą, kad gyventojai būtų lojalesni. Tai paprastai vadinama etninio valymo praktika. Ir tai neišvengiama“, – aiškina D. Oreškinas.
Mokslininkas taip pat nelinkęs okupuotose Ukrainos teritorijose vykdomų dalykų vadinti tik rusinimu.
„Kad vyksta rusinimas, akivaizdu. Tačiau tai ne visai tai, ką vadinčiau rusinimu“, – sako D. Oreškinas.
Rusijos veiksmai okupuotose Ukrainos žemėse jam atrodo, jog yra Ukrainos sovietizacija.
„Žvelgiant iš šalies, tai vadinama rusinimu, bet Rusijoje nebuvo viskas blogai. Rusijoje buvo rinkimai, bet Sovietų Sąjungoje jų niekada nebuvo. Mes grįžtame prie sovietinės praktikos viską fabrikuoti. Smurtas, bauginimai ir naujo elito kūrimas vyksta greitai. Ir tikslas vienas – bet kokiomis priemonėmis išlaikyti valdžią.“
