Komentuodamas kandidato į premjerus Mindaugo Sinkevičiaus ryšius su bendražygio įkurta įmone „Menstata“, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Aurelijus Veryga įsitikinęs – svarbu tokius ryšius skaidriai deklaruoti. „Jeigu kyla kokių interesų konflikto galimybių, regimybių, nuo jų turėtų būti nusišalinama“, – priduria jis. „Dienos temoje“ pokalbis su A. Veryga ne tik apie M. Sinkevičiaus „skeletus“, bet ir apie atsakomybę Registrų centro skandale bei santykių su Kinija normalizavimą.
– Kandidatas į premjerus Mindaugas Sinkevičius praėjusią savaitę tikino ir prezidentą, ir per žiniasklaidą visuomenę, kad skeletų spintoje jis neturi, bet matome, kad opozicija dėlioja faktus ir įžvelgia M. Sinkevičiaus sąsajų su bendražygio įkurta įmone „Menstata“. „Menstata“ laimi viešuosius pirkimus Jonavoje. M. Sinkevičius pripažįsta, kad su įmonės savininku Erlandu Andrejevu daugiau kaip du dešimtmečius yra ir draugai, ir politiniai bendražygiai, ir sklypo Riešės seniūnijoje bendraturčiai, bet sako, kad su įmone ar jos laimėjimais nėra susijęs. Kokios mintys kyla jums matant šitą situaciją?
– Turbūt sudėtinga rasti Lietuvoje žmogų, kuris neturėtų kokių nors ryšių su kuo nors, būtų pats sau vienas ir neturėtų kokių ar verslo ryšių, ar kokių kitų buvusių darbinių ryšių. Man atrodo svarbiausia, kad visi tie ryšiai, iki ateinant į tam tikrą poziciją, būtų skaidriai deklaruojami. Jeigu kyla interesų konflikto galimybių, regimybių, nuo jų turėtų būti nusišalinama. Būsimasis premjeras yra ne išimtis ir mums visiems politikoje turbūt tenka pereiti tą kelią, kada turime persižiūrėti, kur esame turėję kokių ryšių. Tam, kad, kaip ir sakiau, pirmiausia juos deklaruotų, o ten, kur kyla klausimų dėl interesų konflikto, nusišalintume. Tai tokios ir mintys.
– Pirmasis socdemų deleguotas premjeras Gintautas Paluckas taip pat dievagojosi, kad viskas yra skaidru, nors tarnyboms pradėjus tyrimą paaiškėjo, kad ne. Ar jūs apgalvojote, ką darysite, kokios pozicijos laikysitės, jei ir šiuo atveju, tarkim, imtų ryškėti, jog tos abejonės gali virsti suformuluotais kaltinimais? Jūs, pavyzdžiui, būtumėte pasirengęs viešai pasakyti, kad premjeras turi trauktis?
– Vėl šnekame apie labai teorinius dalykus. Teoriškai ir daugiau, ne tik premjerui gali tokių situacijų iškilti, bet tikiuosi, kad neiškils. Žmonės, kurie eina į politiką, labai rimtai tą apgalvoja, kaip ir sakiau, atlieka savotišką sąžinės sąskaitą, pažiūri, ar negali kilti abejonių. Pradėjus dirbti, visą laiką duodame pasitikėjimo kreditą, pasitikime žmogumi, kuris deklaruoja tuos dalykus, deklaruoja skaidrumą, deklaruoja savo nusiteikimą skaidriai veikti.
Jeigu atsitiks kas nors tokio, ko mes negalėjome numatyti, – o nė vienam žmogui į dūšią, kaip lietuviai sako, neįlįsi, žmogus tik pats gali apie save žinoti – tai tada ir spręsime. Jei bus kokių tragiškų situacijų... Esame pasakę dėl G. Palucko dar jam nebuvus premjeru, kad žmogus, teistas už korupcinius nusikaltimus, neturėtų būti premjeru. Tai nebijojome ir pasakėme. Jei bus tokia situacija, o aš tikiuosi, kad nebus ir niekam nieko nereikės sakyti, kad Mindaugas tikrai yra apsvarstęs, apgalvojęs ir galės, turės dirbti, susitelkti į darbus, o ne į kažkokius skeletų aiškinimus.
– Tęsiant temą apie atsakomybes, kalbama, kad naujoje Vyriausybėje keisis vidaus reikalų ministras, nes prezidentas turi priekaištų Vladislavui Kondratovičiui dėl duomenų nutekėjimo iš Registrų centro. Bet Registrų centras yra pavaldus Ekonomikos ir inovacijų ministerijai. Registrų valdytoja yra Teisingumo ministerija ir abi jos kuruojamos jūsų partijos deleguotų atstovų. Labai būtų įdomu išgirsti, kiek saviškių atsakomybės čia įžvelgiate, jei išvis įžvelgiate?
– Įžvelgiu ne tik saviškių, bet ir savo atsakomybę. Manau, kad mes turėtume tos atsakomybės nesišalinti ir nesistengti kam nors numesti. Man šiek tiek keistai atrodo ypač dabartinių opozicijos atstovų priekaištai dėl duomenų saugos, kai žinome, kad klausimai dėl kibernetinio saugumo, dėl tam tikrų saugumo spragų buvo iškelti dar praėjusioje kadencijoje. Net man yra tekę dar ministru dirbant susidurti su tam tikromis problemomis, kurias turėjome taisyti, nes buvo identifikuotos tam tikros spragos. Man atrodo, čia reikia mėtyti ne ministrus, nes problemų yra, ko gero, visose srityse. Tikrai nesiimu vertinti vidaus reikalų ministro kandidatūros, nes manau, kad premjeras turbūt ją vertina ne tik Registrų centro kontekste, duomenų problemų, bet vertina, matyt, abstrakčiau. Tai yra jo pasirinkimas.
Bet jei pradėsime visus ministrus mesti iš pozicijų dėl to, kad išaiškėja tam tikri dalykai, kuriuos reikėjo spręsti prieš kelerius ar keliolika metų, tai sutikite, turbūt tai nelabai būtų teisinga. Arba juo labiau mėtyti ministrus, kurie kaip tik stengiasi investuoti į saugumą ir nustatyti reikalavimus institucijų vadovams, kuriems jų nepavyko įgyvendinti.
– Sureguliuoti santykius su Kinija yra užsienio reikalų ministrui Kęstučiui Budriui pavesta prezidento atsakomybė. Ekspertai kalba, kad tai gali trukti ne vienus metus ir pareikalautų labai didžiulių nuolaidų Pekinui. Tai aš paklausiu jūsų tiesiai: ar mes turėtume keisti Taivaniečių atstovybės pavadinimą, o gal net ją visai uždaryti, jei tai būtų Kinijos sąlyga?
– Tikrai nesutinku su ekspertais, kurie sako, kad čia metų metais reikia kažką taisyti. Manau, jei tikrai norėtų situaciją išspręsti, tai mėnesio, maksimaliai dviejų mėnesių klausimas, aptariant jį su visomis pusėmis, kurios čia gali būti suinteresuotos vienokiu ar kitokiu lygiu arba aspektu.
Tikrai nereikia susipykti su taivaniečiais, nes nėra mums jokios prasmės prarasti nei šitos atstovybės, nei bendradarbiavimo. Bet čia kalbame apie diplomatinių santykių – pabrėžiu, būtent diplomatinių santykių – lygio atkūrimą iki tokio, kokį turėjome iki viso šito – nežinau, kaip čia pavadinti – iki visos šitos avantiūros, kurią iškrėtė tuomet buvęs užsienio reikalų ministras. Šiandien mes turime šitą problemą spręsti.
Tai tikrai yra, kaip ir sakiau, mėnesio, dviejų klausimas. Pavadinimą keisti – tikrai nematau jokios problemos jį pakeisti. Juo labiau kad tai ir yra pagrindinė Kinijos keliama sąlyga. Man niekur, jokiam kontekste, išskyrus tam tikrus paspekuliavimus iš opozicijos, neteko girdėti iš Kinijos pusės reikalavimų uždaryti atstovybę. Ypač kai tokias atstovybes turi ir kitos Europos Sąjungos šalys. Kinija joms jokių priekaištų niekada nėra išsakiusi. Tai yra iš esmės tik pavadinimo klausimas. O sutikite, kad tik pavadinimą pakeisti, sutarus ir su taivaniečiais, ir su Kinijos atstovais, aptarus ir įspėjus Jungtinių Amerikos Valstijų atstovus, paklausus jų nuomonės, nes čia nuolat jais paspekuliuojama, galima tikrai padaryti per mėnesį ar du.
– Jeigu Taipėjus nesutinka keisti Taivaniečių atstovybės pavadinimo ir mes vėl grįžtame prie šitos situacijos, kad Kinija reikalauja, jūs nematote problemos keisti pavadinimą, bet Taivanas nesutinka ir tai reiškia, kad belieka ją uždaryti. Tai ar mes paklustume Pekino reikalavimui?
– Nežinau, iš kur jūs girdėjote tokį pasakymą, kad beliktų uždaryti. Nežinau, kodėl jie turėtų tą daryti. Jei jau taip sakoma, kad santykiai su Lietuvos įmonėmis susiklostę tikrai geri, tai tiesiog dirbkime kartu, bendradarbiaukime.
O aš tada noriu savotiškai paklausti: jeigu jau mes sakome arba yra teigiama, kad Lietuva yra tikrai Taivano draugė kaip šalis, kaip valstybė, tikrai yra vertinama Lietuva, apdalinti mūsų buvę politikai visokiausiais ordinais ir panašiai, tai kaip elgiasi draugai, kai pamato, kad tam draugui kyla įvairiausių problemų dėl jo elgesio arba dėl tokių simbolinių dalykų kaip pavadinimas? Man atrodo, kad draugo pozicija ir turėtų būti pasielgti atsakingai.
Juo labiau kad ta viena draugų pusė taip ir neišpildė Lietuvai duotų pažadų dėl investicijų – nė mažos dalies to nesugebėjo išpildyti. Man atrodo, būtų sąžininga, suprantant, kiek problemų patiria Lietuva, tiesiog sutarti ir padaryti tą taip, kad mes neturėtume čia veltis į kažkokius naujus diplomatinius skandalus, o tiesiog tą padaryti visų šalių sutarimu.
– Pirmasis rimtas išbandymas koalicijai gali tapti biudžetas – kad gali kilti politinių įtampų, užsimena ir Mindaugas Sinkevičius, sako: norų daug, galimybės ribotos. Dėl kurios srities finansavimo „valstiečiai“ neitų į jokius kompromisus arba kuri sritis jums yra svarbiausia ir dėl kurios srities finansavimo jūs kovosite?
– Yra kelios sritys. Viena yra ne nauja, dėl kurios mes visi sutarėme ir koalicinėje sutartyje įsirašėme, – kad krašto apsaugos finansavimas turi būti ne mažiau kaip 5 procentai. Tai reiškia, kad nemažiname ambicijos. Tai viena sritis.
Kita sritis, dėl kurios sutarėme per derybas ir čia tikrai neišsiskyrė nuomonės tarp partijų lyderių, tai kalbu apie valstybės išlaidas siekiant padėti šeimoms, kurios augina vaikus. Čia kalbu apie vaiko auginimo išmokų lubų panaikinimą, ką mes sutarėme ir koalicinėje sutartyje įrašėme. Tai susiję su demografinių problemų sprendimu ir šeimų padėties gerinimu. Bet čia nemanau, kad mums reikės kažkokius kardus kryžiuoti arba ietis laužyti. Manau, kad tai, ką sutarėme per derybas, mes tą ir padarysime. Taip, buvo finansų ministro pastebėjimų, kad čia gali būti sudėtinga, bet visi sutarėme, kad mes nešame ir siūlymus, kurie leistų papildyti biudžetą. Tai anksčiau mes jau esame siūlę – dar yra nepriimti sprendimai dėl tabako, alkoholio akcizų. Demokratai siūlo papildomai apmokestinti azartinius lošimus – tuos dalykus, kurie žmonėms nėra būtini.
Kartu mes atnešėme daug siūlymų dėl verslo aplinkos gerinimo, dėl reinvestuojamo pelno apmokestinimo peržiūrėjimo, kad padarytume Lietuvą patrauklesne šalimi investuotojams, taip pat ir mūsų investuotojams, nes būtent iš verslo sėkmės ir ateina didžioji dalis pinigų į biudžetą. Tai tikrai nesame akli ar užsispyrę, nesiūlome dalykų, dėl kurių neturime supratimo, kaip padengti biudžeto įplaukas.
– Dėkui.
