Režisierius, renginių vedėjas ir kūrybininkas Marius Pocevičius ketina savaitę pagyventi kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje. Jo kamera fiksuoja ir šviesuolius, ir taurelės kilnotojus, darbus muziejuose, savivaldybės įstaigose, turguje ir kebabinėse, šokius ir ūkininkų gyvenimą. „Mano tikslas yra vienyti, rasti, kas tarp mūsų bendra, nes skaldančių temų labai daug“, – sako pašnekovas.
Nori atsidurti „kaimų kaime“
– Kaip kilo mintis aplankyti visas 60 Lietuvos savivaldybių?
– Sugalvojau tai 2022 metais, su draugu eidamas „Camino Lituano“ keliu, kai užklydome į Lygumų miestelį Pakruojo rajone. Buvo atsitiktinumų virtinė: buvome pavargę, suvalgėme labai skanų sūrelį, mus pakvietė į seniūniją, kai tiesiog pamatė pro langą, moteris išėjo iš namų ir davė saldainių. Daug smulkių nutikimų. Tada atėjo mintis, kad būtų įdomu apsigyventi [čia] ir pažinti žmones. Tai pradėjau įgyvendinti tik po ketverių metų ir sugalvojau tokį konceptą: atsitiktine tvarka ištraukiu savivaldybę ir ten apsigyvenu.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- M. Pocevičius atsitiktine tvarka savaitę gyvena ir dirba kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje, kuria ten turinį.
- Kūrėjo teigimu, jis siekia atskleisti ne pernelyg teigiamą ar neigiamą provincijos gyvenimą, vaizduoti jį šviesiai, vengti skaldančių temų.
- Regionuose aktualiausi demografijos ir darbo klausimai.
- Pašnekovas sako, kad veikliausi regionų gyventojai yra vyresnio amžiaus.
– Ar manote, kad trūksta žinojimo apie regionus, kad vadinamasis Vilniaus burbulas nepažįsta Lietuvos?
– Informacijos galima rasti lengvai, galbūt reikia įdomiai ją parodyti. Yra stereotipas, kad [regionuose] nėra ką veikti. Daug kas gyvena Vilniuje, grįžta aplankyti tėvų, bet ar liktų? Manau, galima gyventi ir ten, jei nori, – sunkiausia su darbais.
– Ar pačiam nekilo mintis gyventi ne Vilniuje?
– Man šiaip jau patinka ir didelis miestas, ir kaimas, gamta. Kai keliauju po pasaulį, būnu didesniuose miestuose – ten chaotiška, bet nesijaučiu blogai. Manau, tai labiau finansinis klausimas, ar gali dirbti nuotoliu. Žmonės gyvena Kaišiadoryse, Elektrėnuose, greitkelyje tarp Vilniaus ir Kauno. Tai puiku, nes nėra miesto šurmulio, kamščių, ramybė, o kai reikia – nuvažiuoji iki miesto. Kol kas nesiruošiu, bet nespjaunu, kad ateityje kur nors neapsigyvensiu, juolab kad turiu savo gimtinę, todėl provincijos ramybės galiu gauti bet kada ten sugrįžęs.
– Žiūrint jūsų vaizdo įrašus atrodo, kad kur tik lankotės, ten yra koks nors įspūdingas herojus. Ar jie atsiranda savaime?
– Yra tikrai daug atsitiktinumų. Dabar jau gyvenau penkiose savivaldybėse, žmonės pradeda suprasti ir siūlyti. Pirmas dvi dienas bandau iš aplinkinių sužinoti, kokius žmones aplankyti, ką pažiūrėti, pakalbinti. Tada sėdžiu ir atsirenku, kad nesikartotų. Kai kas siūlo ir savo garažiuką parodyti, bet ieškai, kad būtų kitokia, neįprasta veikla. Bet dažnai nuvažiuoji kažkur, sutinki įdomų žmogų, ir jis patenka. Būna, kurie bijo, pakalba, bet nenori filmuotis. Sakyčiau, per pusę: vieni atsiranda atsitiktinai, kiti yra suplanuoti.
Pavyzdžiui, Gelgaudiškyje labai ryškiai pamačiau, kad nėra mano amžiaus žmonių.
– Ar žmonės, kurie gyvena provincijoje, regionuose, kuo nors skiriasi?
– Vilniuje irgi yra daug žmonių, atvykusių iš provincijos. Kas tas tikrasis miestietis? Mano aplinkoje labai aiškiai išreikštų miestiečių nežinau, todėl sunku rasti skirtumų. Ką pamenu iš savo vaikystės – mažų miestų problema yra ta, kad visi apie visus viską greitai sužino, yra apkalbos, ir jei esi mažiau sąmoningas žmogus, jos spaudžia. Imi galvoti, kad tik kaimynai ko nors blogo nepagalvotų, kažko bijai, nedarai, svarstai, kaip atrodysi. Gal miesto žmonės to turi mažiau, yra tolerantiškesni. Bet kur tik atsiduriu, atrodo, kad aplink yra šviesūs žmonės, kurie labai nori parodyti savo miestelius. Į kokią glūdumą dar nesu nuvykęs – ką tikriausiai šiame projekte reikėtų padaryti, tai atsidurti visai kaimų kaime, kad išryškėtų tikrieji skirtumai.
– Ar skirtumai tarp regionų irgi pastebimi?
– Taip, pavyzdžiui, kalba. Biržuose labai stipriai išreikšta aukštaičių tarmė, to niekur kitur negirdėjau. Pavyzdžiui, Rietave žemaičių tarmė nėra tokia stipri. Šakiuose yra zanavykų kalba. Man tai labai patinka.
Biržai yra alaus, smegduobių kraštas. Dar kas nustebino, kad visi miesteliai ir kaimeliai turi po dvi bažnyčias – katalikų ir reformatų.
Semeliškėse esu pakalbinęs porą vyrų. Jie išėjo iš tokio tvarto pagėrę, paklausiau: „Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po „Stranger Things“ filmavimo?“
Bet visur susiduriu su žmonėmis, kurie noriai padeda (...). Manau, miesteliuose gal yra kompleksas, kad jie visada nori būti kuo nors geriausi, ką nors turėti. Visada tai jausdavau: [pabrėžiama], kad, pavyzdžiui, ten yra koks nors aukščiausias medis. Man keliaujant labai patinka atrasti tokias vietas: antras pagal dydį ąžuolas Lietuvoje, ilgiausias pėsčiųjų tiltas per ežerą, kitas aukščiausiojo laipsnio būdvardžio dalykas visoje Lietuvoje.
Didžiausia problema – darbas
– Iš populistinių politinių jėgų dažnai girdime, kad yra Vilniaus elitas ir pamirštas tyras lietuviškas kaimas. Ar pastebite tokias nuoskaudas, o gal tai tėra politikų įrankis?
– Manau, dalis problemos yra. Tuo naudojasi mums nepalankios jėgos. Naratyvas, kuris skaldo, nėra mums palankus. Manau, kad nėra dviejų Lietuvų. Klausiau vieną Nomedos Marčėnaitės interviu ir ji sakė: „Per šventes atvažiuok į Vilnių, kiek rasi žmonių, ir tada pažiūrėk į provinciją.“ Visi tiesiog išvažiuoja ten. Nėra tokios atskirties, bet didiesiems miestams tenka daugiausiai dėmesio, ten daugiausiai verslų ir darbo. Tie žmonės, kurie lieka gyventi [regionuose], jaučia tam tikrą nuoskaudą, kad jiems skiriama mažiau dėmesio, kad yra mažiau darbų. Jie norėtų likti ten, bet sunkiau gyventi, mažesni atlyginimai, konkurencija. Kas nors valdo miestą ir esi įsitvėręs vieno darbelio, negali nieko keisti, sakyti. Dėmesio jiems reikia, iš čia atsiranda ir pyktis dėl, pavadinkime, nelygybės, o tuo ima naudotis tam tikri politikai.
Iš esmės už tavo gerovę nėra atsakinga valdžia ar kas kitas. Tu gali ją susikurti. Net ir miesteliuose matai – žmonės ima ir daro, kultūrinį gyvenimą, aktyvumą kuria grupelė entuziastų. Jie už tai negauna didelio atlygio, bet jiems smagu daryti ir vienyti. Manau, jei nori, gali ir ten rasti, sukurti tą patį verslą, negalvodamas, kad valdžia turi nukloti kelią.
Norisi parodyti, kaip yra, bet su šviesumo atspalviu.
Kai kalbėjau su jaunimu, klausdamas, ko reikėtų, kad liktumėte čia gyventi, pagrindinė problema yra darbas. Jei būtų gerai apmokamas darbas ten, daug kas grįžtų ir ten gyventų, kurtų šeimas. Ir darželiai, ir mokyklos ten yra, paprastesnis eismas.
– Kokio jie tikėtųsi darbo?
– Apskritai darbo. Pavyzdžiui, koks dvidešimtmetis baigė transporto inžineriją, sako, būtų smagu bet kokį darbą dirbti Biržuose, bet paprasčiausiai nėra, renkiesi tarp kokių nors dviejų, kurie labai toli nuo specialybės. Kai buvau Jiezne, langų gamybos įmonė nuolat ieško darbuotojų, bet ji tikriausiai vienintelė, nėra pasirinkimo.
Semeliškėse klausinėjo apie „Stranger Things“
– Kaip renkatės vaizduoti Lietuvos regionus? Tikriausiai galimi du kraštutinumai: arba labai saldžiai, romantiškai, arba labai tragiškai, keliant problemas, pavyzdžiui, alkoholizmo problemą.
– Kartais labai padiktuoja vieta, pavyzdžiui, Rietave – turgus. Stengiuosi matyti iš šviesesnės pusės, turiu tikslą vienyti ir parodyti, kokie mes įdomūs visur. Skirtinguose regionuose turime daug įdomių žmonių, griauti stereotipą, kad veiksmas vyksta miestuose, o ten nieko neveikia. Jei sutikčiau kokius alkoholikus ar benamius, jei jie šiltai priimtų, nevengčiau.
Net ir miesteliuose matai – žmonės ima ir daro, kultūrinį gyvenimą, aktyvumą kuria grupelė entuziastų.
Nėra, kad stengiuosi užsimerkti prieš problemas, tiesiog kartais su ta aplinka nesusiduri. Kartais susiduri su žmonėmis, kurie nori parodyti gražiau, nei yra. Mano tikslas yra parodyti taip, kaip yra, – nei blogiau, nei geriau. Sakykime, su šiltu atspalviu, bet realybę.
Semeliškėse esu pakalbinęs porą vyrų Jie išėjo iš tokio tvarto pagėrę, paklausiau: „Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po „Stranger Things“ filmavimo?“ (šypsosi). (Kelios šio pasaulyje populiaraus serialo scenos buvo filmuojamos Semeliškių cerkvėje – LRT.lt.) Parodai žmogų, koks jis yra, nepašiepi – nors tai dalis, kurios galėtum nerodyti.
– Ar teko įsivelti į ginčus apie politiką?
– Neteko, nes einu šiek tiek kitu kampu – su vidine misija vienyti, dėl to vengti skaidančių temų. Mano pažiūros yra aiškios, tiesiog nedeklaruoju jų vaizdo įrašuose. Būtų lengva paimti klausimą ir sulaukti vienos ar kitos pusės reakcijos. Norėčiau labiau parodyti, kokius turime žmones, – mylėkime juos, mylėkime vieni kitus ir vienykimės, nes skaldyti paprasčiau, nei atrasti, kuo esame įdomūs.
Pavyzdžiui, Rietave sutikau herojų, kuris buvo labai proukrainietiškas, kovojantis su, pavadinkime, vatnikais, pakalbėjome, mūsų pažiūros sutampa. Bet tos temos specialiai nedėjau, kad tas vaizdo įrašas neskaldytų. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Po to buvau Rietavo šokiuose. Gali įsivaizduoti, kad ten bus kokie nors Remigijaus Žemaitaičio rinkėjai. Bet neinu jų provokuoti, kalbinti, klausti tomis temomis, o kartu šoku – tokia mano pozicija.
Neteko susidurti su pykčiu. Kur tik vykstu, mane supa tikrai šviesūs žmonės, kurie suinteresuoti parodyti [savo kraštą] gražiai. Todėl norėtųsi keliauti gilyn į kaimus, sudėtingesnes situacijas. Tik kartą, kai kalbinau Nemunėlio Radviliškio seniūną, jis atsisakė nepakeldamas akių. Labai sutrikau, nes pirmą kartą kažkas iš tokios įstaigos pasakė „ne“. Mažiau ar daugiau iškalbus žmogus, vis tiek ką nors papasakoja.
– Daug kas mūsų kartoje sako, kad jiems sunku grįžti namo, nebūtinai į mažus miestus, sėdėti prie vieno stalo, kai prasideda pokalbiai apie politiką. Kaip manote, ar yra patarimų, kaip užmegzti ryšius su artimaisiais, kurie turi kitą nuomonę apie Rusiją, Ukrainą, pandemiją ir kitus klausimus?
– Savo aplinkoje turiu pavyzdį, kai tėvas mąsto vienaip, sūnus – kitaip. Vienintelis būdas, kaip jie tai išsprendžia, yra tiesiog apie tai nekalbėti. Yra bendras sutarimas neliesti tų temų, nes visada baigiasi pykčiu. Gal tai vienas sprendimų. Mano aplinkoje to nėra, gal išsiskiria religijos tema, kur irgi gali padiskutuoti, priimti kitą. Bet kai kalbama apie saugumo, geopolitinius klausimus, kurie skaldo šeimas, tai sunku. Bandai suprasti, kodėl žmogus taip pasirenka? Gal kai esi nepatenkintas gyvenimu ir matai aplink miestiečius, kuriems sekasi, kurie turtingėja, moka uždirbti, o tu kaip gyvenai blogai prieš 30 metų, taip ir gyveni? Ir ateina gelbėtojai, kurie žada geresnį rytojų, laukiant Rusijos.
Gali įsivaizduoti, kad ten bus kokie nors Remigijaus Žemaitaičio rinkėjai. Neinu jų provokuoti, kalbinti, klausti tomis temomis, o kartu šoku – tokia mano pozicija. Mano tikslas yra vienyti, rasti, kas tarp mūsų bendra, nes skaldančių temų yra labai daug.
Vienas draugas yra pataręs prieš pokalbį paklausti: ar koks nors argumentas, kas nors gali pakeisti tavo nuomonę? Jei tai neįmanoma, nėra prasmės diskutuoti, nebekalbėkime, nesipykime, uždarome temą ir kalbėkime ką nors paviršutiniškai.
Miesteliai – be jaunimo
– Kokios problemos yra pastebimos regionuose? Kaip suprantu, ten mažai jaunų žmonių, dabar daug kalbama apie prastą demografiją.
– Tai pagrindinė problema. Kai tik metų pradžioje pradėjau keliauti, atsirado savivaldybių mirčių ir gimstamumo statistika. Mirčių ir gimimo atvejų skaičiai skiriasi gal dešimt kartų. Tai labai pastebima.
Pavyzdžiui, Gelgaudiškyje ryškiai pamačiau, kad nėra mano amžiaus žmonių. Jų nėra, nes yra mokykla iki 10 klasių, o tada jau tik šeimas sukūrusieji. 20–35 metų amžiaus gyventojų, tikiu, kažkur buvo, bet nepastebėjau. Veiklūs žmonės yra kokių 50 metų. Gal ciklas apeina ir žmonės grįžta, bet arba yra jaunimas, kuris nori kuo greičiau išvykti studijuoti, arba vyresni žmonės.
– Kas tie žmonės, kurie grįžta į provinciją, pagyvenę didmiesčiuose?
– Tokių yra, nors nesutikau daug. Tai dažniausiai veiklūs žmonės, kurių darbui netrukdo gyvenamosios vietos pakeitimas. Kalbėjau su policininke – ji gyveno Kaune, Klaipėdoje, dabar Šakiuose. Kiti gali dirbti nuotoliu, grįžta, nes pavargo nuo šurmulio. Pijui, kuris groja armonika, tiesiog nelipo miestas, jis gamtos vaikas, grįžo labai jaunas, dvidešimties, važinėja aplink ir koncertuoja. Bet tai nėra labai populiaru.
– Pats esate iš kultūros srities, kaip vertinate jos padėtį regionuose?
– Kai pašneki su kultūros darbuotojais, atrodo, kad jie labai stengiasi, bet jiems sunku pataikyti, ko nori žmonės. Jie nori to, ką mato per televizorių. Jei pasikviesi Jessicą Shy, bilietas kainuos 40 eurų – apie tai nėra supratimo. Manau, reikia ir nuvežti, ir parodyti – tai yra dėmesys provincijos gyventojui. Kiek mačiau, kultūrinis gyvenimas buvo gana aktyvus, sunku pasakyti, ar ko trūksta. Jie viską priima ir visur ateina. Bet yra dalis, kuriems to visai nereikia. Jei žmogus ieško, jis ras, gali nuvažiuoti, kur bebūtų (...). Įdomu, kas pasekmė, o kas priežastis – ar neveža ir neina, o gal neina ir dėl to neveža.
Pastebiu, kad ne visi nori kalbėti, kokios yra [vietinės] problemos, nori kalbėti tik apie gražius dalykus, tikisi, kad visi tada neva atvažiuos.
– Kaip girdite kalbant apie karą Ukrainoje ir grėsmes Lietuvoje? Jūsų gimtajame Lazdijų rajone daug diskusijų sukėlė Kapčiamiesčio poligono statybos.
– Bendra prasme susiduriu, kad žmonės nesuvokia realaus pavojaus, mano, kad tai toli ir mūsų nepasieks, sako: „Net nekalbėkime apie tai, nes labai baisu.“ Vengiama, bėgama, neįvertinama situacija. Dėl finansavimo gynybai daugiau kalbama ne apie tai, ar bus reikalinga, bet ar tai bus tinkamai panaudota. Kapčiamiestis yra mano savivaldybė, nes esu iš Veisiejų, labai laukiu, kai ten nuvyksiu. Mano noras yra apsigyventi, kur bus tas poligonas. (...). Jei kas skaitys ir turi giminaičių provincijoje, norėčiau pasakyti, kad priimtų. Man būtų smagu, kad tai taptų bendru Lietuvos nuotykiu, kur darysiu tai, ko žmonės norės, kas jiems įdomu. Tai bendruomeniškas projektas.
– Ar ši kelionė keičia jus asmeniškai?
– Kaskart, kai keliauji, perlipi per save, išeini iš komforto zonos – keliauji į kieno nors namus, bandai perprasti žmogų, prie jo prisiderinti. Tai suteikia ryšių, drąsos eiti, daryti, klysti, pažindintis, perlipti save. Pirmą kartą važiavau kaip į niekur – dabar jau paprasčiau, žinau, kad kažkaip bus. Tai duoda laisvumo užkalbinti: eini, o jei pasakys ne, kaip tas seniūnas, tai ne.
