Migrantai metų metais laukia pilietybės: „Mano vaikas lietuviškai kalba geriau už mane“

Jie moka mokesčius, kalba lietuviškai, dirba ir augina vaikus, bet nežino, ar galės galutinai susieti savo ateitį su šia šalimi. Lietuvoje vis daugėja pilietybės prašytojų, kurių bylos formaliai užbaigtos, bet faktiškai yra įstrigusios paskutiniame etape.

Maskvietis Aleksandras nusprendė persikelti į Lietuvą po Rusijos įvykdytos Krymo okupacijos – nepaisant teigiamų institucijų rekomendacijų, jis jau kelerius metus laukia sprendimo dėl Lietuvos pilietybės.

Šią publikaciją galite skaityti ir rusų kalba:

„Labai norėčiau atsisakyti Rusijos pilietybės – turbūt ne mažiau, nei gauti Lietuvos pilietybę“, – interviu LRT.lt sakė Aleksandras.

Migracijos departamentas paaiškino procedūrą, pagal kokius kriterijus ir iš kokių institucijų renkama informacija apie pareiškėją. Lietuvos Prezidento kanceliarija teigia, kad ilgos pauzės sprendimuose dėl pilietybės yra susijusios ne su politiniais motyvais, o su procedūrinėmis galimybėmis.

Baltarusis Vladzimiras Čivelis gyvena Lietuvoje daugiau nei dešimt metų ir jau trečius metus laukia sprendimo dėl pilietybės suteikimo.

Gyventi į Lietuvą Vladzimiras persikėlė prieš 13 metų. Jo teigimu, iš pradžių tai buvo trumpalaikiai atvykimai ir išvykimai, vėliau – darbas vėjo jėgainių bandymų projekte. Paskui jis dirbo gamybos srityje, ėjo informacinio saugumo direktoriaus pareigas, perėjo į kitą – techninį – sektorių, o šiuo metu dirba banke, ten užsiima rizikos valdymu ir saugumo klausimais.

„Beveik prieš trejus metus – vasario pabaigoje bus lygiai treji metai – pateikiau prašymą dėl pilietybės“, – sakė jis interviu LRT.lt. Tuo metu Vladzimiras turėjo nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, buvo išlaikęs B1 lygio lietuvių kalbos egzaminą, turėjo Lietuvoje pripažintą aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, prilygintą magistro laipsniui.

„Iš savo pusės padariau viską, ką galėjau“, – pabrėžia jis.

Per šį laiką šeimos gyvenimas tvirtai susisaistė su Lietuva. Čia Vladzimiras susilaukė vaiko, vaikas lanko lietuvišką darželį, laisvai kalba lietuviškai ir šiais metais eis į mokyklą. „Jis rodo į Lietuvos vėliavą ir sako: „Tai – mūsų vėliava“, – pasakoja Vladzimiras. Vaikas beveik neprisimena Baltarusijos: ten jis praleido vos du mėnesius kūdikystėje, o nuo 2019 m. šeima Baltarusijoje nebuvo.

Rudenį Vladzimiras kreipėsi į Migracijos departamentą, norėdamas sužinoti, kiek pasistūmėjęs jo bylos svarstymas.

Atsakyme buvo nurodyta, kad 2024 m. spalį komisija rekomendavo jam suteikti pilietybę ir perdavė klausimą prezidentui. „Tačiau prezidentas dar nepriėmė sprendimo. O pagal įstatymą terminų, per kuriuos jis privalo tai padaryti, tiesiog nėra“, – aiškina jis.

Vladzimiras prisipažįsta, kad laukimas trukdo pasijusti stabiliau. Šeima gyvena ir dirba Lietuvoje, integravosi į visuomenę, tačiau jos ateitis lieka neaiški.

„Sunku planuoti gyvenimą. Pavyzdžiui, imti paskolą, pirkti būstą, mano nuomone, rizika būtų per didelė. Bet kurią akimirką gali pasakyti, kad esi nepageidaujamas“, – sako jis.

Nemažai jo pažįstamų baltarusių jau nusprendė išvykti – dažniausiai į Lenkiją. „Kai kurie turi lenkiškų šaknų, kitus perkėlė IT įmonės“, – pasakoja Vladzimiras. Pats jis kol kas neketina persikelti: ir darbas, ir šeimos gyvenimas yra susiję su Lietuva.

„Noriu gauti pilietybę sau ir vaikui, gyventi čia; vaikas lankys lietuvišką mokyklą, jis lietuviškai kalba net geriau už mane“, – sako pašnekovas.

O kol kas, pasak jo, šeima gyvena it pakibusi ore, laukdama sprendimo, nuo kurio tiesiogiai priklauso jų saugumo jausmas ir ateitis naujoje šalyje.

Aleksandras: į Lietuvą iškart po Krymo okupacijos

Aleksandras (vardas pakeistas) gimė Maskvoje, Rusijoje gyveno apie 30 metų. Sprendimą išvykti jis priėmė Rusijai aneksavus Krymą ir pradėjus karą su Ukraina.

„Labai jautriai į tai sureagavau. Mano pavardė yra ukrainietiška, mano proseneliai ir prosenelės buvo iš Ukrainos. Vaikystę praleidau Kryme, mes kasmet ten važiuodavome, turėjau daug draugų Ukrainoje. Po 2014 metų aš tiesiog negalėjau į visa tai žiūrėti ramiai“, – pasakoja jis.

Aleksandras neatsitiktinai persikėlė į Lietuvą: dar 2008 m. jis susipažino su savo būsima žmona – Lietuvos piliete. Iki galutinio persikėlimo jis keletą kartų lankėsi šalyje ir spėjo pakeliauti po Europą.

„2014 m. priėmėme sprendimą išvykti, dokumentai, buto pardavimas – visa tai užtrunka, bet sprendimas buvo priimtas būtent tada. O 2015 m. gavau leidimą gyventi [Lietuvoje]“, – aiškina jis.

Gyvendamas Lietuvoje Aleksandras integravosi: išmoko kalbą, išlaikė Konstitucijos ir lietuvių kalbos egzaminus. Jis teigia kasdieniame gyvenime nejaučiąs kalbos barjero.

„Mano viršininkas iš principo nekalba rusiškai, nors viską supranta. Mes su juo kalbame lietuviškai. Ir man nekyla jokių problemų – nei darbe, nei parduotuvėje“, – sako pašnekovas.

Aleksandras ilgą laiką dirbo kino industrijoje – filmavimams gamino dekoracijas ir rekvizitą. Pastaraisiais metais jis pakeitė darbą ir perėjo į stabilesnę sritį, susijusią su reklama.

„Kinas – tai mažiausiai 12 valandų pamainos, dažnai be poilsio dienų. Negali tiesiog paprašyti laisvadienio. Dabar turiu normalų darbo grafiką, aštuonias valandas per dieną, ir galiu planuoti savo gyvenimą“, – aiškina jis.

Prieš maždaug dvejus su puse metų Aleksandras kreipėsi dėl Lietuvos pilietybės. Kaip Lietuvos pilietės sutuoktinis, jis turėjo teisę į sutrumpintą laukimo laikotarpį (7 metai), tačiau procesas užtruko.

„Pateikiau dokumentus kaip tik tuo metu, kai prasidėjo plataus masto karas. Tuo pačiu metu man reikėjo keisti Rusijos užsienio pasą – pusę metų nervinausi ir nežinojau, ar galėsiu teikti prašymą. Atrodo, spėjau. Bet nuo tada – tyla“, – sako jis.

Pasak Aleksandro, migracijos tarnybos jam neturėjo jokių pretenzijų, papildomų užklausų iš Prezidento kanceliarijos taip pat nebuvo.

Jis sako, kad laukimas yra sunkus, bet prisipažįsta, kad jam svarbu ne tik gauti Lietuvos pilietybę, bet ir atsisakyti Rusijos pilietybės.

„Labai norėčiau atsisakyti Rusijos pilietybės – turbūt ne mažiau, nei gauti Lietuvos pilietybę. Nenoriu turėti jokio ryšio su ta fašistine kloaka, į kurią pavirto vieta, kurioje gimiau“, – nukerta Aleksandras.

„Mano pavardės sąrašuose nebus dar ilgai“

Baltarusė Olga (vardas pakeistas) Lietuvoje gyvena jau daugiau nei 13 metų ir pusantrų metų laukia sprendimo dėl pilietybės suteikimo. Pašnekovės teigimu, jos istorija yra tipiška, kaip ir daugelio migrantų, kurie perėjo visus su natūralizacija susijusius formalumus, bet įstrigo paskutiniame etape.

Olga persikėlė į Lietuvą 2012 m., vos baigusi mokyklą. Čia ji baigė bakalauro, vėliau magistro studijas, po studijų liko dirbti ir kurti gyvenimą. „Aš čia gyvenu, dirbu, tai mano namai“, – sako ji. 2023 m. gruodį, praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo atvykimo į Lietuvą, Olga pateikė prašymą dėl pilietybės suteikimo natūralizacijos būdu.

Ji įvykdė formalius reikalavimus: išgyveno šalyje tiek, kiek reikalaujama, Lietuvoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išlaikė lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminus.

„Aš atitikau visus reikalavimus, visus reglamentus, viskas, kas reikalinga, buvo pateikta. Taip pat reikėjo užpildyti anketą su klausimu apie Krymą. Tačiau migracijos tarnyba negalėjo nurodyti tikslaus prašymo nagrinėjimo termino. Pasakė, kad geriausiu atveju tai užtruks metus, bet patys tiksliai nežinojo“, – prisimena Olga.

Maždaug po pusės metų Migracijos departamentas ją informavo, kad jos byla perduota Prezidento Pilietybės reikalų komisijai. Kartu įspėjo, kad Baltarusijos ir Rusijos piliečiams numatyti papildomi patikrinimai ir kad procesas gali užtrukti ilgai.

Pasak Olgos, vienintelis papildomas prašymas iš Prezidento kanceliarijos ją pasiekė 2025 m. pavasarį – moters buvo paprašyta patvirtinti teisėtą pajamų šaltinį, nors formaliai toks dokumentas nebuvo įtrauktas į privalomų dokumentų sąrašą. „Galbūt jie turėjo individualių klausimų“, – spėja pašnekovė.

Vienas iš lemiamų momentų įvyko vėliau, kai Olga pati kreipėsi į Migracijos tarnybą, kad ištaisytų nedidelę formalią klaidą deklaracijoje. Netrukus po to moteris gavo oficialų atsakymą iš prezidento kanceliarijos: jai buvo pranešta, kad papildymas priimtas.

„Man taip pat parašė, kad dar gegužę mano kandidatūra buvo rekomenduota prezidentui pasirašyti“, – pasakoja Olga. Tada jau buvo rugsėjis.

Tačiau gruodžio mėnesio dekretuose dėl pilietybės suteikimo jos pavardės nebuvo. Olgai tai nebuvo netikėta.

„Aš manau, kad mano pavardės ten dar ilgai nebus. Dabar jie tvarko per kelerius metus susikaupusius užsakymus“, – sako ji ir pažymi, kad, palyginti su kitais pareiškėjais, ji laukia „dar ne taip ilgai“.

Olga prisipažįsta, kad tai, kas vyksta, jai kelia prieštaringus jausmus. Viena vertus, ji supranta Lietuvos siekį stiprinti saugumo priemones. „Atsižvelgdama į istoriją ir geografiją, aš tai suprantu ir pritariu – toks ir mano interesas“, – sako ji. Kita vertus, jai sunku atsikratyti absurdiškumo jausmo. „Man nesuprantama, kaip pilietybės nesuteikimas ar toks vilkinimas ir neskaidrumas padeda šalies saugumui“, – svarsto pašnekovė.

Kokia procedūra?

Lietuvos pilietybę galima įgyti gimimo, atkūrimo, išimties tvarka (už ypatingus nuopelnus) arba natūralizacijos būdu. Užsieniečiams dažniausiai ir taikoma natūralizacija. Paprastai asmuo turi legaliai ir nepertraukiamai gyventi šalyje ne mažiau kaip dešimt metų, turėti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, mokėti lietuvių kalbą (išimtys galimos dėl amžiaus ir sveikatos būklės), žinoti Konstitucijos pagrindus. Taip pat reikalaujama atsisakyti ankstesnės pilietybės.

„Migracijos departamentas, priimdamas prašymą, įvertina Pilietybės įstatymo ir kitų teisės aktų atitiktį, o, prieš teikdamas prašymus ir rengdamas prie jų pridėtus dokumentus svarstyti Pilietybės reikalų komisijai, patikrina, ar nėra Pilietybės įstatymo 22 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama ir negrąžinama, kreipiasi į Valstybės saugumo departamentą, Policijos departamentą“, – interviu LRT.lt komentavo institucijos atstovai.

Migracijos departamentas pažymi, kad, priėmus pareiškėjo prašymą, vertinama, ar jis atitinka Pilietybės įstatymą. Siunčiama užklausa Valstybės saugumo departamentui, tikrinama baudžiamųjų ir administracinių registrų duomenų bazėse, Interpolo ir kitų nacionalinių registrų duomenų bazėse, aiškinamasi, ar nėra draudimų atvykti ar gyventi Šengeno erdvėje, prireikus prašoma Policijos departamento išvados dėl galimos grėsmės visuomenės saugumui.

Po visų patikrinimų medžiaga perduodama nagrinėti Pilietybės reikalų komisijai, o galutinį sprendimą priima prezidentas.

„Migracijos departamentas prašymus suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę (...) turi pateikti svarstyti Pilietybės reikalų komisijai ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo atitinkamo prašymo priėmimo konsulinėje įstaigoje ar Migracijos departamente dienos“, – teigiama institucijos komentare.

Tuo tarpu Lietuvos įstatymai aiškiai nustato asmenų, kuriems pilietybė natūralizacijos būdu nesuteikiama, kategorijas. Tai yra asmenys, kurie rengė, bandė įvykdyti ar įvykdė tarptautinius nusikaltimus – agresiją, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus, taip pat nusikaltimus prieš Lietuvą. Pilietybė negali būti suteikta tiems, kurie prieš atvykdami į Lietuvą buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, kuris pagal Lietuvos įstatymus laikomas itin sunkiu, arba buvo nuteisti už itin sunkų nusikaltimą jau būdami Lietuvoje. Dar vienas atsisakymo pagrindas – nesuteikta teisė gauti dokumentą, patvirtinantį nuolatinę gyvenamąją vietą šalyje.

Dažniausiai pilietybę gavo Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos asmenys

Lietuvos Prezidento kanceliarija LRT.lt paaiškino, kokiu pagrindu ir kokiu mastu pastaruoju metu buvo priimami sprendimai dėl pilietybės suteikimo ir grąžinimo, taip pat kodėl tarp dekretų buvo ilgos pertraukos.

Kaip pranešė Prezidentūros kanceliarijos Komunikacijos skyrius, Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama arba grąžinama tik tiems pareiškėjams, kurie atitinka Pilietybės įstatymo reikalavimus. Kiekvieną bylą nagrinėja Pilietybės komisija, paskui ji teikia rekomendaciją prezidentui. Galutinį sprendimą priima valstybės vadovas.

Paskutiniu, gruodžio mėnesį priimtu, sprendimu pilietybė buvo suteikta arba grąžinta 180 pareiškėjų. Iš jų 56 asmenys gavo pilietybę supaprastinta tvarka kaip lietuvių kilmės asmenys, 87 – natūralizacijos tvarka, dar 32 – natūralizacijos tvarka, sudarius santuoką su Lietuvos piliečiu. Be to, pilietybė buvo grąžinta šešiems ją praradusiems pareiškėjams.

Prezidentūros kanceliarijos duomenimis, šiuo dekretu pilietybę gavo daugiausia Ukrainos piliečių – 71 asmuo. Toliau rikiuojasi Rusijos piliečiai (48), asmenys be pilietybės (15) ir Baltarusijos piliečiai (10). Taip pat Lietuvos pilietybę gavo arba atgavo Jungtinės Karalystės, Egipto, Armėnijos ir Turkijos piliečiai (po 4 asmenis), Azerbaidžano (3), Kazachstano, Indijos, Sirijos ir Uzbekijos (po 2), Moldovos, Latvijos, Sakartvelo, Nigerijos, Ekvadoro, Pakistano, Libano, Irano ir Albanijos (po vieną) piliečiai.

Administracija priminė, kad panašios apimties sprendimai buvo priimti ir anksčiau: 2025 m. kovo 27 d., balandžio 3 d. ir balandžio 22 d. Prezidento dekretais pilietybė buvo suteikta arba grąžinta 186 pareiškėjams. Iš viso 2025 m. paskelbus keturis dekretus pilietybę gavo arba atgavo 366 asmenys.

Galima palyginti: 2024 m. trimis dekretais pilietybė buvo suteikta 122 pareiškėjams, 2023 m. – 91, o 2022 m. – 208 asmenims.

Komentuodama ilgas pertraukas tarp sprendimų dėl pilietybės suteikimo, kanceliarija pabrėžė, kad jos nėra susijusios su politiniais ar teisiniais motyvais.

„Prezidentas sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ar grąžinimo priima įvertinęs Pilietybės reikalų komisijos pateiktus siūlymus, informaciją apie pareiškėjus, jų atitiktį formaliems Pilietybės įstatymo reikalavimams ir, kaip to reikalauja įstatymas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos interesus“, – teigiama prezidentūros komentare.

Jame taip pat pažymima, kad sprendimų priėmimo terminai priklauso tik nuo prezidento galimybės išsamiai susipažinti su kiekvieno pareiškėjo medžiaga ir ją įvertinti. „Sprendimų priėmimo laikas priklauso ne nuo politinių ar teisinių priežasčių, o nuo prezidento galimybės išnagrinėti ir įvertinti visą su pareiškėjais susijusią informaciją“, – pabrėžė prezidento kanceliarija.