Atlikus laisvės atėmimo bausmę – nežinomybė. Į laisvę išėjusiems nuteistiesiems sunku išlaikyti darbo vietą, o būsto paieškos tampa pagrindine problema. Kol asmuo neturi gyvenamosios vietos, jam neįmanoma atsistoti ant kojų ir pradėti kurti naują gyvenimą, todėl itin svarbi ir institucijų pagalba, ir ryšys su artimaisiais.
Į įkalinimo įstaigą Jonas pateko už smurtą artimoje aplinkoje, nelaisvėje praleido devynis mėnesius. Išėjęs į laisvę, ieškodamas gyvenamosios vietos, Jonas susidūrė su sunkumais.
Prieš patekdamas į nelaisvę Jonas nuomojosi butą. Kol atliko įkalinimo bausmę, jame gyveno jo partnerė, tačiau, jai įsiskolinus, dabar buto savininkai Jonui nebeleidžia čia gyventi. Uteniškis laikinai apsigyveno krizių centre, tačiau, kaip sakė jis, čia jam leista būti septynias paras, po jų reikalaujama persikelti kitur.
„Po septynių parų mane išvaro. Dėkis kur nori. Kreipiausi į savivaldybę, prašiau pratęsti ilgesniam laikui – negali. (...) Visi vienas kitam numetinėja, atsikrato – nereikalingas žmogus“, – LRT.lt apgailestavo Jonas.
Iš įkalinimo įstaigos uteniškis paleistas lygtinai, turi nešioti apykoję. Tai, tvirtino jis, taip pat apsunkina buto paieškas.
„Man duotas neilgas laikas, kai galiu išeiti iš krizių centro, nuo 10 iki 12 valandos galiu tvarkytis savo reikalus. Niekaip negali staigiai rasti kito buto. Per internetus visur landžioju – niekur. Jau dabar nebeįsivaizduoju, ką toliau daryti. (...)
Sunku, probacija spaudžia labai griežtai, nieko pažeidinėti, niekur nusukti negaliu. Kažkur ne ten nueisiu – viskas, apykojė pradeda riboti, po kelių minučių skambina ir klausia, kur esu. Nebeįsivaizduoju, ką daryti“, – nerimavo Jonas.
Taip pat skaitykite
Savivaldybei situacija žinoma
Utenos rajono savivaldybės Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Inga Šakalienė LRT.lt komentavo, kad ši situacija savivaldybei žinoma.
Pasak jos, laikinojo apnakvindinimo paslauga nepertraukiamai gali būti teikiama ne ilgiau kaip septynias paras. Šiuo atveju po septynių parų Jonui apnakvindinimo paslauga pratęsta dar septynioms paroms.
Kaip informavo I. Šakalienė, nakvynės namuose apgyvendinimo paslauga gali būti teikiama iki 12 mėnesių ar ilgiau.
Prieš žmogų paleidžiant iš įkalinimo įstaigos, savivaldybė gauna pirminę informaciją, kokios pagalbos jam reikės. Jei yra poreikis, žmogui priskiriamas socialinis darbuotojas.
Didžiausia problema – būstas
Gyvenamasis būstas įkalinimo bausmę atlikusiems žmonėms – didžiausia problema, LRT.lt pabrėžė „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro vadovas Simonas Schwarzas. Pasak jo, neturėdamas būsto, iš įkalinimo įstaigos išėjęs asmuo nesusiras ir darbo, vėl greitai nusikals ir sugrįš atgal į įkalinimo įstaigą.
„Jei žmogus neturi gyvenamojo būsto, jam neįmanoma atsistoti ant kojų“, – pastebėjo S. Schwarzas.
Organizacijos „Prirašytos rankos“ vadovė Ieva Mackutė taip pat akcentavo, kad laisvės atėmimo bausmę atlikusiems žmonėms būna sudėtinga susirasti būstą. Anot jos, neretai žmonės stengiasi nuslėpti teistumo faktą, bijo susidurti su diskriminacija ir dėl to negauti būsto.
Visgi I. Mackutė pabrėžė, kad vėl kuriant gyvenimą laisvėje itin svarbūs nuteistojo santykiai su artimaisiais.
„Labai skiriasi kalinčių žmonių patirtys, jei jie turi šeimą arba artimą ratą žmonių ir jei to neturi. Lengviau, jei išėjęs iš įkalinimo įstaigos žmogus turės, kas padės susigaudyti naujoje aplinkoje, išmokti socialinių įgūdžių, palaikys. Sunkiau, jei jis turės pats kažkaip to mokytis. Be pagalbos sudėtinga“, – LRT.lt sakė „Prirašytų rankų“ vadovė.
Taip pat skaitykite
„Misija neįmanoma“
Su tuo sutiko ir S. Schwarzas – lengviau, jei į laisvę išėjęs žmogus turi jam galinčių padėti artimųjų. Be tokios pagalbos ieškant būsto kyla įvairių sunkumų. Pavyzdžiui, Vilniuje norint gauti socialinį būstą eilėje reikia laukti ir trejus metus, taip pat reikia susitvarkyti daug dokumentų.
Jei nepasiseka su socialiniu būstu, laisvės atėmimo bausmę atlikęs žmogus gali kreiptis dėl būsto nuomos kompensacijos. Tiesa, tai taip pat nėra paprasta.
„Šiuo atveju reikia oficialios sutarties, reikia ją įregistruoti, taip pat būsto savininkui reikia duoti dviejų mėnesių nuomos avansą. Iš kur į laisvę išėjusiems žmonėms gauti šiuos pinigus? Kaip jiems organizuotis būstą, jei jie atlieka laisvės atėmimo bausmę? Reikia nuvažiuoti į butą, jį apžiūrėti – būnant kalėjime, tai yra misija neįmanoma“, – vardijo S. Schwarzas.
Tada, tęsė „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro vadovas, lieka nakvynės namai – ketvirtadalis centro klientų apsigyvena nakvynės namuose. Tik ne visi nakvynės namai iš karto priima laisvės atėmimo bausmę atlikusius žmones arba leidžia apsistoti tik laikinai, be daiktų.
Tiesa, pridūrė S. Schwarzas, jei žmogus turi darbą, paprastai ir problemų dėl būsto nekyla.
Taip pat skaitykite
Iššūkiai darbo rinkoje
Pasak organizacijos „Prirašytos rankos“ vadovės I. Mackutės, būna atvejų, kai dar bausmę atliekantis žmogus susiranda darbą, darbdaviui viskas tinka, tačiau tą akimirką, kai į įdarbinimo procesą įsitraukia įkalinimo įstaiga, darbdaviui kyla klausimų ir darbo pasiūlymo nebelieka.
S. Schwarzas situaciją darbo rinkoje mato kiek kitaip. Jo manymu, laisvės atėmimo bausmę atlikusiems asmenims padeda tai, kad Lietuvoje trūksta darbuotojų, specialybę turintiems žmonėms nekyla problemų ieškant darbo.
Didesnė problema – išsilaikyti darbo vietoje: „Čia svarbūs socialiniai įgūdžiai – žmonės neretai neturi gebėjimų spręsti konfliktines situacijas, tada viską meta, išeina iš darbo.“
Kaip pasakojo „Carito“ Nuteistųjų konsultavimo centro vadovas, tam, kad žmonės pasiliktų darbo vietoje, svarbu stiprinti motyvaciją, padėti išspręsti situacijas su antstoliais ir priklausomybės ligomis.
„Kol žmonės aktyviai vartoja, nepadedame jiems įsidarbinti. Tokiais atvejais tai yra sugaištas laikas. Pirma būtina spręsti vartojimo problemą, o tada galime pereiti prie įdarbinimo“, – LRT.lt teigė S. Schwarzas.
Taip pat skaitykite
Pasitinka kitokia realybė
Organizacijos „Prirašytos rankos“ vadovė I. Mackutė pastebėjo, kad apskritai laisvės atėmimo bausmę atliekančių žmonių nerimas dėl gyvenimo laisvėje prasideda dar įkalinimo įstaigoje. Pavyzdžiui, atlikdami bausmę žmonės nerimauja, kad išėję į laisvę jie susidurs su diskriminacija ir atstūmimu.
„Dalis žmonių pasakoja, kad tik pats artimiausias žmonių ratas žino, jog jie atlieka laisvės atėmimo bausmę. Tolimesni žmonės – tetos, dėdės, pusbroliai – galvoja, kad žmogus šiuo metu dirba kažkur užsienyje. Žmonės bijo pasakyti, kad atlieka bausmę, nes tai nebus sutikta gerai“, – LRT.lt sakė I. Mackutė.
Organizacijos vadovės teigimu, atlikdami įkalinimo bausmę žmonės turi daug laiko planuoti savo ateitį ir kurti ateities planus, tačiau išėjus į laisvę realybė dažnai būna kitokia ir sutinka su kitais iššūkiais.
Tada sudėtinga spręsti iškilusias problemas, ypač jei ne vienus metus gyvenai sistemoje, kurioje nedirbai ir neturėjai rūpintis stogu virš galvos ar maistu lėkštėje. Nelengva prisitaikyti ir prie kitokio bendravimo nei įkalinimo įstaigoje.
„Laisvė būna visiškai kitokia. (...) Išėjęs į laisvę, su savimi išsineši kalėjimo subkultūros, galvoji, kad daugiausia pasieksi reikalaudamas, keldamas balso toną, rodydamas „vyrišką“ stiprumą, manipuliuodamas.
Noriu tikėti, kad jau gyvename visuomenėje, kurioje daugiau gausi prašydamas, teiraudamasis, bendraudamas maloniai. O tai kalėjime labiau matoma kaip silpnybė, ten tai darydamas nieko negausi“, – pasakojo I. Mackutė.
