Šiandien vyrauja požiūris, kad žmogaus pasiekimai priklauso nuo jo asmeninių nuopelnų – dėl to sėkmingus žmones aukštiname, o dalį – žeminame ar net smerkiame, – LRT.lt sako tyrimą atlikusi Augustė Dudutytė. Visgi, teigia ji, žmogaus sėkmė priklauso ir nuo vaikystėje jį supusių žmonių ir kitos aplinkos.
Lygių galimybių ekspertė Augustė Dudutytė Londono ekonomikos mokykloje apsigynė magistro darbą apie socialinį mobilumą. Atlikdama tyrimą, A. Dudutytė kalbėjosi su žmonėmis, kurie gimė darbininkų šeimose, bet vėliau pakilo iki vidurinės klasės, ir siekė atskleisti, kaip šie žmonės paaiškina išskirtinę savo gyvenimo sėkmės istoriją.
Kaip interviu LRT.lt sakė A. Dudutytė, ši žmonių grupė, pakilusi į aukštesnę socialinę klasę, yra statistinė išimtis – tyrimai rodo, kad virš 50 proc. asmenų Lietuvoje pasilieka toje pačioje socialinėje klasėje kaip ir jų tėvai, 10 proc. – nukrenta, o apie 30 proc. pakyla į aukštesnę socialinę klasę.
Sėkmę lemia ne tik asmeninės pastangos
Tyrimą atlikusi ekspertė atkreipė dėmesį, kad Vakaruose paplitusios nuostatos, jog žmogaus socialinė pozicija priklauso nuo jo asmeninių pastangų, nors iš tiesų tai lemia daugiau aspektų.
„Liberaliose demokratijose tikima, kad tai, kiek žmogus pakils arba nusileis socialinėje hierarchijoje, labiausiai priklauso nuo jo įdėtų pastangų ir turimo talento. Tačiau sociologiniai tyrimai rodo, kad tokie šansai patekti į vidurinę klasę priklauso nuo to, kokioje socialinėje klasėje jis gimė“, – pasakojo A. Dudutytė.
Pasak jos, net jei darbininkų ir vidurinei klasei priklausantys žmonės įdeda vienodai pastangų, vis vien skiriasi jų galimybės patekti į elitines pozicijas. Tačiau egzistuoja socialinis spaudimas tapti elitu ar pakilti į aukštesnę socialinę klasę.
„Pavyzdžiui, aristokratijos laikais niekas net nesitikėjo, kad žmogus per savo gyvenimą pakeis savo poziciją – jei gimei valstiečiu, juo ir mirsi, jei gimei bajoru, juo ir būsi. Tai, kad užimi kokią nors poziciją, nebuvo matoma kaip tavo charakterio yda, tai buvo suvokiama kaip beveik tau Dievo išmesta korta“, – sakė A. Dudutytė.
Šiandien – kitaip, tvirtino tyrėja. Jos teigimu, laikydamiesi požiūrio, kad žmogaus pasiekimai priklauso tik nuo jo asmeninių nuopelnų, mes dalį žmonių išaukštiname, o dalį – žeminame ar net nužmoginame ir smerkiame, pateisiname nelygybę.
Žinoma, sutiko A. Dudutytė, asmeninės pastangos taip pat svarbios, tačiau išlieka didelis skirtumas tarp to, kokį atlygį gaus ir kokią poziciją užims vienodą išsilavinimą ir darbo patirtį turintys žmonės, priklausę skirtingoms klasėms.
Taip pat skaitykite
Studijuoti užsienyje – kaip tapti astronautu
Anot A. Dudutytės, taip yra ne dėl to, kad darbininkų klasėje gimę žmonės yra mažiau talentingi ar darbštūs – tyrimai kaip tik paneigia tokią idėją.
„Užsienio tyrimai rodo, kad darbininkų klasės asmenų, kurie baigė Oksfordo universitetą, šansai patekti į elitines pozicijas yra tokie patys, kaip aukštesnės klasės asmenų, kurie nebaigė iš viso jokio universiteto“, – pastebėjo pašnekovė.
Kodėl egzistuoja klasinė inercija ir kas nulemia išimtis, kai darbininkų klasėje gimę žmonės visgi vėliau sėkmingai pakyla į aukštesnę? A. Dudutytės kalbinti žmonės savo sėkmę aiškino ne tik įdėtomis asmeninėmis pastangomis, bet ir gyvenimo sąlygomis.
„Žmonės kalbėjo apie tai, kad skirtingose socialinėse pozicijose esantys žmonės gyvena labai skirtingomis sąlygomis. Jie vartojo tokias frazes, kad „esi visai iš kitokio pasaulio“ ir „jie yra visai kitokie žmonės nei tu“, – sakė A. Dudutytė.
Pasak respondentų, įtakos žmonių gyvenimui turi jų aplinka ir vaikystėje supę žmonės, taip pat matytos galimybės. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės pasakojo mokykloje negirdėję žodžio „sociologija“. Tai reiškia, išskyrė A. Dudutytė, kad šių žmonių galimybių žemėlapyje net nebuvo ateities modelio, susijusio su sociologija: „Kaip gali sugalvoti studijuoti tai, apie ką nesi girdėjęs?“
„Kiti pasakojo, kad, pavyzdžiui, kai laiptinėje matydavo alkoholį vartojančius žmones, net nekildavo mintis, kad gali būti kažkaip kitaip. Tau atrodo, kad čia yra norma. Tada savo gyvenimą modeliuoji pagal tai“, – teigė tyrėja.
Tai reiškia, kad gyvenimo aplinkybės apriboja ir supratimą apie tai, kokios galimybės tau iš viso yra prieinamos:„Nepaisant to, kad jie turi labai gerus pasiekimus, kai kuriems vaikams iš kaimo mokyklų stoti į universitetą užsienyje yra tokia pati nepasiekiama galimybė, kaip tapti astronautu. Žinai, kad yra tokia profesija, esi matęs filmuose, bet tau tai atrodo nepasiekiama, neįsivaizduoji, kaip tai pasiekti.“
Taip pat skaitykite
Vaikystės aplinkos svarba
Didelės įtakos daro ir supanti aplinka. Pavyzdžiui, kai kurie tyrimai rodo, kad darbininkų klasei priklausantys žmonės dažniau pasirenka nestudijuoti, nes savo aplinkoje yra matę mažiau asmenų, sėkmingai įsidarbinusių pagal savo išsilavinimą. Taip pat stabdo poreikis greičiau pradėti dirbti.
„Atrodo racionalus sprendimas – kam ketveriems metams atidėti patekimą į darbo rinką, kai gali iškart pradėti dirbti. O kai kurioms šeimoms nėra pasirinkimo nedirbti“, – sakė A. Dudutytė.
Kaip tyrėjai aiškino jos pašnekovai, patekti į aukštesnę socialinę klasę jiems padėjo vaikystėje įgautos žinios – tai, ką sociologai vadina kultūriniu kapitalu. Sėkmingai į aukštesnę klasę patekę A. Dudutytės pašnekovai vaikystėje savo aplinkoje turėjo žmonių, kurie jų akademiniam ugdymui skyrė daug asmeninio dėmesio, skaitydavo, dovanodavo knygas ar kartu spręsdavo kryžiažodžius.
„Buvimas kartu ir asmeninis dėmesys puoselėjo vaikų kultūrinį kapitalą. Taip vaikui suteikiami įrankiai, jis turi pirminę platformą, ant kurios vėliau gali toliau statyti. Būtent taip ir nutikdavo – šiems vaikams atėjus į mokyklą, dėl jų pirminių žinių ir smalsumo jie mokykloje būdavo apdovanojami galimybėmis.
Mokytojai skirdavo daug individualaus dėmesio, personalizuotų užduočių, po pamokų nemokamai teikdavo korepetitoriaus paslaugas, rekomenduodavo papildomus vadovėlius. Tad dėl pirminio gauto kultūrinio kapitalo šie vaikai vėliau mokyklos aplinkoje buvo vertinami ir įgavo pranašumą prieš kitus“, – vardijo A. Dudutytė.
Bendraklasiai iniciatyvumo nevertino
A. Dudutytės pašnekovai pasakojo dėl savo smalsumo ir iniciatyvumo mokykloje neretai patirdavę patyčių. Pavyzdžiui, mokykloje vaikai norėjo būti lyderiais, dalyvauti projektuose, tačiau tokios savybės bendraamžių buvo matomos kaip silpnybės, paniekos verti bruožai.
Tiesa, įstojus į universitetą, viskas pasikeisdavo, o šios savybės prestižinėje aplinkoje jau būdavo vertinamos ir skatinamos, tačiau mokyklos aplinkoje tai trukdydavo pritapti.
„Nors turimas kultūrinis kapitalas leido vaikams sėkmingai naviguoti mokykloje, socialiai tai nebuvo teigiamai vertinamos savybės. Kitiems vaikams galėjo atrodyti, kad esi pasipūtęs, jautiesi esantis elitas ar geresnis už kitus“, – pasakojo A. Dudutytė.
Tyrimo dalyviai dalijosi, kad dėl to jie ėmėsi įvairių pritapimo strategijų. Pavyzdžiui, tam, kad pritaptų ir atsvertų domėjimąsi knygomis, vienas vaikinas mokykloje žaidė krepšinį.
„Tada jo „nekietumas“ išsilygindavo. (...) Pašnekovai pasakojo, kaip dėl patirtų patyčių dar labiau atsiribodavo nuo bendraamžių – kai kurie užsidarydavo ir mokydavosi, neidavo žaisti į kiemą, kiti prie bendraamžių nepritapę vaikai ieškojo jiems priimtinesnės aplinkos. Tai dažniausiai reikšdavo kultūrinės, intelektualinės veiklos paieškas artimiausiame didesniame mieste.
Patekę į naują aplinką, vaikai jautėsi priimti, o jų turimos savybės buvo vertinamos teigiamai. Čia tyrimo dalyviai bendravo su kitais žmonėmis, kurie turi daugiau kultūrinio kapitalo, todėl taip ir patys jį puoselėjo. Vėliau, jiems patekus į universitetą ar darbo rinką, jie jau buvo įgavę tokį pranašumą, kuris leido naudotis galimybėmis, neprieinamomis jų bendraklasiams, kurie be įgauto kultūrinio kapitalo jau negalėjo patekti į tą aplinką“, – kalbėjo A. Dudutytė.
Tikslas – nelygybės mažinimas
Jei norime spręsti socialinę nelygybę, pažymėjo A. Dudutytė, turime pripažinti, kad užimama socialinė padėtis yra stipriai paveldima, todėl nebūtų teisinga šios nelygybės pasekmių paleisti savo eigai. Visgi, pašnekovės vertinimu, tai, kad daugiau žmonių pakeistų savo socialinę klasę, neturėtų būti pagrindine valstybės siekiamybe.
„Net jei sukurtume idealias sąlygas, „neišmokysime“ visų būti tobulais vidurinės klasės idealo štampukais – tai nėra reikalinga ir pačiai visuomenei. Klausimas, ar tai turėtų būti siekiamybė, nes vis tiek išliktų ir būtų pateisinamos nelygybės ir socialinė hierarchija, su kuria ateina ne tik skirtinga finansinė grąža, bet ir priskiriamas kitoks statusas, turima daugiau arba mažiau įtakos visuomenės gyvenimui“, – atkreipė dėmesį ji.
A. Dudutytės vertinimu, valstybės siekiamybė turėtų būti ne absoliutus judėjimas iš vienos klasės į kitą, o pačios nelygybės mažinimas – svarbu, kad žmonės turėtų įrankių kurti visavertišką gyvenimą, nepaisant to, kur jie gimė ir kokioje aplinkoje augo.
„Aš asmeniškai labai tikiu darbo su jaunimu jėga, neformalaus švietimo pajėgumu puoselėti tokias kompetencijas, kaip emocinis raštingumas, konfliktų sprendimas, bendradarbiavimas, laiko planavimas, komunikavimas – tai yra kompetencijos, kurioms vystyti reikalingos įvairios ugdančios patirtys ir ne visi vaikai turi lygiavertę prieigą prie jų.
Mano manymu, taip pat svarbu skatinti ne tiek visų pakilimą iki vidurinės klasės, bet suteikti orumo visiems, taip pat darbininkų klasės žmonėms. (...)
Tačiau tai padaryti sudėtinga už jų darbą nesuteikiant didesnės finansinės grąžos. Tai sumažintų įvairias nelygybes, o lygesnės visuomenės yra ne tik laimingesnės, bet ir sveikesnės“, – pabrėžė A. Dudutytė.
