„Man akyse stovi tas vaizdas, kai pamačiau mergaitę, kurios akys – kaip 80 metų žmogaus. Negalėjau atplėšti savo akių nuo jos, nes tai yra vaikas, kuris jau matė visą gyvenimą. Ji tokiomis sąlygomis gyvena, kad per ją jau perėjo visos gyvenimo negandos“, – interviu LRT.lt sako „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Dičpetrienė.
Padėti tokiems vaikams, kad jie patikėtų, jog gyvenimas yra gražus, be galo sunku, teigia R. Dičpetrienė: „Aš tikriausiai pasiduodu.“
Nors vaikai gyvena geriau nei prieš 15 metų, organizacija šeimoms dar padeda įsigyti vaikiškų lovelių, žieminių batų ar vaistų. Kitos šeimos prašo pakeisti stogą, nes per jį bėga vanduo, sutvarkyti krosnį ar įrengti vandens gręžinį.
„Važiuoji per mūsų kaimelius, viskas nuostabu, žydi, žalia, pievos... O skurdas yra už uždarų durų“, – apie nematomą skurdą pasakoja R. Dičpetrienė.
Ji pripažįsta – pradėjusi dirbti šioje srityje ir pamačiusi, kokiame skurde ir nemeilėje gyvena kai kurie vaikai, pajuto atsivėrusią žaizdą. Todėl organizacijos vadovė skeptiška mintims, kad Lietuva – naujoji Skandinavija.
„Yra dvi Lietuvos. (...) Mes sakome, kad „Afrikoje taip viskas blogai“, bet tada tokią Afriką Lietuvoje atradau“, – interviu LRT.lt sako R. Dičpetrienė.
– Prieš ketverius metus interviu LRT.lt sakėte: „Rasime šeimų, gyvenančių tokiuose namuose, kuriuos kartais sunku namais pavadinti, sunku patikėti, kad vaikai gali gyventi tokiomis sąlygomis. Paskutinis parsivežtas vaizdas – troba, kuri, toks jausmas, kur pastumsi, ten visa sugrius.
Viduje – nei baldų, nei sienų normalių, nei grindų. Apie vandenį viduje net kalbos nėra, net šulinyje, esančiame šalia namų, nėra vandens.“ Tada sakėte, kad tokių atvejų yra beveik kiekvienoje savivaldybėje. Nuo mūsų pokalbio praėjo keleri metai. Kas per šį laiką pasikeitė?
Taip pat skaitykite
– Išskirčiau kelis svarbius dalykus. Visų pirma – skurdas. Kai sakai, kad Lietuvoje apie 23 proc. vaikų gyvena ties skurdo riba, kai kuriems žmonėms tai yra tik nieko nereiškiantys skaičiai, statistika. O ką tai reiškia realybėje? Šiandien vis dar yra šeimų, kurios gyvena be galo sunkiomis sąlygomis. Tai netoleruotina ir nepriimtina.
Labai sunku pasakyti, ar skurdo situacija stipriai pasikeitė, nes kiekvienas atvejis yra atskira istorija. Bet vaikų skurdas Lietuvoje egzistuoja. Į mūsų organizaciją kreipiasi šeimos, kurios prašo padėti įsigyti maisto produktų. Vis dar yra šeimų, kurioms padedame su, atrodo, elementariais dalykais, pavyzdžiui, nuperkame vaikams lovas, nes jų nėra.
Dar vis yra šeimų, kurios prašo pakeisti stogą, nes per jį bėga vanduo. Tada namuose ir šalčiau, ir drėgniau. Viso to dar tikrai yra. Paskutiniame laiške mama, turinti vaikutį su negalia, rašė, kad jai neužtenka pinigų jo vaistams. Dar vienas prašymas buvo nupirkti vaikui akinukus.
Sulaukiame prašymų padėti su, atrodo, smulkiais dalykais, bet kartu mūsų prašo sutvarkyti stogą, krosnį ar įrengti vandens gręžinį. Žiemą vis dar sulaukiame prašymų dėl žieminių rūbų, nes vaikai neturi žieminių batų ar žieminės striukės.
Kiekvienu atveju domimės – nėra taip, kad nežinome, kokia tai šeima. Dažniausiai kreipiasi ne pačios šeimos, bet su mumis bendrauja per socialinius darbuotojus arba mūsų dienos centrus.
Važiuoji per mūsų kaimelius, viskas nuostabu, žydi, žalia, pievos... O skurdas yra už uždarų durų.
Skurdo dar yra, bet jis yra tarp eilučių, jis ne toks akivaizdus, jo nepamatysi net pravažiuodamas pro tuos namus, ypač vasarą, kai taip gražu, šilta. Važiuoji per mūsų kaimelius, viskas nuostabu, žydi, žalia, pievos... O skurdas yra už uždarų durų.
Patyčios taip pat liko tarp eilučių arba už uždarų durų. Kaip ir akivaizdžiai to nėra, niekas per daug apie tai nebekalba. Galvoju, gal žmonės nuo to pavargo? Šioje srityje dirbu 16 metų, o patyčių tema vis išlenda.
Trečias skaudus dalykas – mes vis dar turime vaikų globos namus. Dabar juos vadiname bendruomeniniais globos namais, tai tikrai daug geriau nei tai, ką turėjome prieš 15, prieš 20 metų, kai buvo gargariniai vaikų namai, kai vienoje vietoje gyveno po 150 vaikų.
Taip pat skaitykite
– Organizacijai vadovaujate 16 metų. Pažvelkime į pokyčius per šį laiką – kokią situaciją radote tada ir ką matote dabar?
– Dirbti pradėjau 2008 metais. Ne iš karto priėjome prie šeimų ir tikrai drastiško, skaudaus skurdo. Kai lygini tuos laikus ir dabar, aišku, kad yra daug geriau. Pirmiausia, pasikeitė mūsų visuomenės suvokimas pamatyti šalia esantį žmogų, ištiesti pagalbos ranką. Esame linkę vis daugiau aukoti, padėti, prisidėti. (...)
Kai važinėju po miestelius ir kaimelius, negaliu atsistebėti, kokio stiprumo bendruomenių turime. Pavyzdžiui, Kazlų Rūdoje dienos centras veikia tikriausiai virš 20 metų. Jį lanko beveik vien berniukai – centras sugeba pritraukti berniukus, jie ir darbelius daro, ir dainas dainuoja! Mokytoja su jais dirba apie 20 metų, ji jiems ir mama, ir močiutė, ir socialinė darbuotoja. Ji taip juos suburia, ten yra tiek meilės. (...)
Kai Vilniuje nebeturiu vilties, važiuoju į tokius miestelius. Ten yra tiek šilumos ir bendrumo, supratimo, pagarbos.
– Šios temos jums svarbios ir asmeniniame gyvenime, pavyzdžiui, pati daug bendravote su globos namuose gyvenančiais vaikais. Kaip nutiko, kad ši tema atsirado ne tik jūsų profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime?
– Prieš 30 metų ligoninėje dirbau slaugytoja. Dirbau neilgai, bet tada mane tai pribloškė. Buvau šviežiai išmokslinta, tik pradėjau dirbti, o į ligoninę atveždavo vaikų iš kūdikių globos namų. Akyse stovi vaizdas – dėl nepriežiūros nuo slogos kūdikis susirgo plaučių uždegimu.
Tada jam buvo metukai, bet jis dar net nesėdėjo, nors tai daryti pradeda šešių mėnesių vaikai. Jis visą laiką verkė, todėl paėmiau jį ant rankų, bet mane apibarė tuometės kolegės – ką aš sau galvoju, kas per naktį vaiką ant rankų nešios?
Tada pirmą kartą pagalvojau, kad Lietuvoje turime globos namų. Pagalvojau, kad tiesiog negali taip būti, kad tokie mažiukai būtų vieni ligoninėje, o mes dar jų nepaimame ant rankų. Aišku, tai buvo labai emocinis jausmas, bet ten tikrai buvo šito kelio pradžia.
Kitas momentas buvo, kai gatvėje pamačiau, kad mama muša mergaitę – taip rimtai muša trejų–ketverių metų mergaitę. O aš užaugau nemušta, vos neišgriuvau. Man buvo tas jausmas, kad tiesiog taip negali būti.
Į šią sritį atėjau su dviem labai emocinėmis priežastimis – kad kūdikis negali neturėti artimo žmogaus ir kad vaikų tiesiog negalima mušti. Tada atsivėrė didžiulė žaizda, kai pamačiau, ką mes Lietuvoje turime.
Tada atsivėrė didžiulė žaizda, kai pamačiau, ką mes Lietuvoje turime.
Dariau, ką galėjau, kaip supratau – nėra nei vadovėlio, nei universiteto, kur visa tai gali išmokti. Neturėjau jokių žinių, kaip tai daryti, bet žingsnis po žingsnio ėmiau dirbti šioje srityje. Šiame darbe, mano supratimu, neišeina plaukti paviršiumi, nes tada nieko nepadarysi.
– Neišeina atsiriboti, kad dabar dirbu, o dabar jau ilsiuosi ir negalvoju apie tai?
– Ne, tikrai ne. Bent jau man niekada nepavyko. Tada ir pradėjau. Vieno psichologo paklausiau, kur Lietuvoje baisiausia. O jis pasakė nuvažiuoti į vienus vaikų globos namus...
– Ką pamatėte ten nuvažiavusi?
– Man ir dabar emociškai sunku tai prisiminti. Nėra tokių pastatų, bet man atrodė, kad pakeli galvą ir nėra pabaigos tam pastatui – jis tokio aukščio ir tokio dydžio. Tikriausiai pastatas buvo kokių keturių aukštų, bet man atrodė kitaip – emociškai jį mačiau kaip bjaurų, šlykštų milžiną.
Įeini ir, atrodo, nėra pabaigos koridoriui, kaip bendrabutis. Įsiminė pastato dydis, tamsus ir šlykštus koridorius, gabalais išdraskytas linoleumas, kur niekas niekada neremontuota, kambarėliai, lovelės ir daugiau nieko nėra. Ir masė kambariukų.
Apie meilę tuose koridoriuose net negalėjo būti kalbos. Jį galima palyginti nebent su fabriku ar gamykla.
Apie meilę tuose koridoriuose net negalėjo būti kalbos. Jį galima palyginti nebent su fabriku ar gamykla. Neįsivaizduoju, kaip apskritai ten galėjo gyventi vaikas.
Bet net ir ten buvo vilties ir šviesos – labai seniai nebuvau to prisiminusi. Visoje toje nemeilėje ir nejaukume ant sienų kabėjo nepaprastai gražūs vaikų piešiniai. Gyvenimas vis tiek be galo gražus, visada rasi viltį net ten, kur atrodo visiška pelkė ir liūnas. Tie piešinėliai buvo kaip kažkoks saulės spindulys visame tame juodume.
Kai situaciją pamatai giliau, tai tampa nežmoniškai stiprus varomasis variklis. Iš to atėjo motyvacija dirbti su vaikais.
2008 metais pasirodė tyrimų, kad 50 proc. tėvų naudoja vienokias ar kitokias fizines bausmes. Tada pradėjome savo kampaniją apie atsakingą vaikų auginimą. Bet šiandien, po tiek metų, vis dar turime tuos 50 proc. Kai remiesi tik statistika, tai siaubinga, bet žinau, kad dabar tikrai gatvėje niekas nedrįs mušti vaiko, net rėkti neišdrįs. Atsirado vadinamasis nemušimo įstatymas, o tai, mano supratimu, didelis pasiekimas mums visiems.
Bet neužtenka priimti įstatymo, turi keistis požiūris, o tai daryti nepaprastai sunku. Tam reikia begalinių pastangų, kad kiekvienas suvoktų prieš vaiką nekelti rankos. (...)
– Pagalvojau, galbūt per šį laiką pasikeitė ir smurto suvokimas – prieš 15 metų ausies užsukimo dauguma gal net nebūtų laikę smurtu, o dabar į įvairias smurto apraiškas jau reaguojame kitaip.
– Taip, tikrai praplėstas smurto apibrėžimas. Dar be viso to yra ir psichologinis smurtas – prieš 15 metų net nevartojome tokių sąvokų. Dabar kitaip, mes dabar nepaprastai daug kalbame apie emocinę sveikatą, suvokiame, kad turime pasirūpinti savo psichologine sveikata, ieškoti kažkokių būdų. Jau esame visai kitame atspirties taške, nei buvome prieš 15 metų.
Nepaprastai džiaugiuosi visuomenės sąmoningumu – jei kažkas girdi arba mato smurtą, tikrai atkreipia dėmesį. Būna, vaikas į mokyklą ateina su mėlynėmis, bet sistema – mokytojas, socialinis darbuotojas – jau tai pamato ir padaro bent kelis žingsnius, bent jau vaiko paklausia.
Turiu konkrečių pavyzdžių, žinau istorijų, kai, pavyzdžiui, berniukas atėjo su mėlynėmis, per pedagogę buvo pakalbėta su vaiku ir su mama, tada situacija buvo išspręsta. Mama su pagalba sugebėjo atsiskirti nuo smurtautojo.
– Jūsų klausydama, galvoju, kad neįmanoma priprasti prie vaikų skurdo ar smurto, bet atrodo, kad tie pirmieji kartai, kai pamatai skurdą, nemeilę, įsimena labiausiai.
– Pirmieji kartai buvo tikrai baisiausi. Prisimenu, vienuose vaikų globos namuose pamačiau dar 16-os neturinčią mergaitę jau su savo vaikeliu ant rankų. Ją tėvai tiesiog išmetė į gatvę. Vaikas, turintis vaiką.
Tada supratau, kad mes sakome „Afrika, ten viskas blogai“, bet tada tokią Afriką Lietuvoje atradau.
Paraleliai tuo metu turėjome projektą Zambijoje – negali taip sakyti, čia gyvenimas, ne projektai – ten buvo trylikametė, kuri laukėsi. O Lietuvoje mačiau mergaitę, kuri jau 16 metų turėjo kūdikėlį. Tada supratau, kad mes sakome „Afrika, ten viskas blogai“, bet tada tokią Afriką Lietuvoje atradau. Pagalvojau, taip pat mergaitė, vaikas, turintis vaiką.
Taip pat ir su vandeniu. Zambijoje didžiulė vandens problema, bet mes iki šiol ir Lietuvoje kalbame apie didžiulę vandens problemą, kai žmonės neturi vandens gręžinių, vandentiekio.
– Man atrodo, matydama tokių atvejų, jūs į viską pažiūrite šiek tiek iš kitos perspektyvos. Nelabai seniai socialiniuose tinkluose sklido įrašas, kad esame naujoji Skandinavija, kad visi mieste geria matchas ir lattes, o vaikai nuo pusės metukų yra apkeliavę dešimtis šalių. Tikriausiai yra ir ta Lietuva, bet jūs, man taip atrodo, matote šiek tiek kitą Lietuvą.
– Yra dvi Lietuvos, jos tikrai dvi. Tikrai yra vaikų, kurie apkeliavę pusę pasaulio, bet didžioji dalis ne. Pernai vasarą važiavome į vieną iš mūsų vaikų dienos centrų. Visiškai prie Latvijos sienos, nuostabus kaimelis, žalia, gražu. Tame dienos centre buvo dvi mergaitės, sesutės.
Man akyse stovi tas vaizdas – vyresnioji sesė laiko apsikabinusi mažąją, nugarytę prisiglaudusi. Vyresnės mergaitės akys – kaip 80 metų žmogaus. Negalėjau atplėšti savo akių nuo jos, nes tai yra vaikas, kuris jau matė visą gyvenimą. Ji tokiomis sąlygomis gyvena, kad per ją jau perėjo visos gyvenimo negandos.
Padėti tokiai mergaitei, kad ji patikėtų, kad gyvenimas gražus... Aš tikriausiai pasiduodu. Suvokiu, kad jei nebūtų dienos centro, ji matytų tik trobą ir mokyklą. Klausimas, ar mokykloje ji nepatiria patyčių. Daugiau ji nieko nemato. Gerai, kad yra dienos centras.
Dažnai sakau, kad dienos centras kai kuriems vaikams yra langas į pasaulį – tikrąja to žodžio prasme. Tėvai neleidžia tai mergaitei net į stovyklą išvažiuoti. Troba, dienos centras ir mokykla. Tada grįžtame prie to, kad lietuviai geria latę ir kad esame tokie skandinavai. Nežinau. Truputį abejoju.
– Užsiminėte apie patyčių problemą – tikriausiai ji intensyvesnė, kai vaikas ir namuose patiria sunkumų – skurdą, smurtą. Tada sunku ir mokykloje, nes kiti vaikai gali kitaip žiūrėti, atsiranda „priežastis“ pasityčioti, nes gal vaikas neturi tokių rūbų ar daiktų kaip kiti...
– Taip, atrodo, elementarūs dalykai, bet jei vis dar neturi dušo namuose, jei baleikoje prausiesi... Tokia grandininė reakcija – negali nusiprausti kiekvieną dieną arba tai yra tikrai sudėtinga, tada nėra švaros, higienos, o su visu tuo ateini į mokyklą.
Galbūt tavo kuprinė ne taip atrodo, tavo telefonas ne toks, kokio tikisi kiti vaikai. Atrodo, smulkmenos, bet vaikams tai yra nepaprastai svarbu. Jei šeimoje nėra palaikymo, jei šiltai nebendraujama ir nėra ryšio, vaikas lieka su savimi, su savo problemomis, kurios jam atrodo milžiniškos.
Tada gali nutikti taip, kad vaikas nebenori eiti į mokyklą, nes jam ten labai blogai, nes kažkas pasakė kažkokią repliką. Jei grįžęs namo vaikas negali ruošti namų darbų, nes neturi savo kambario, o yra svečių, kurie, pavyzdžiui, baliavoja...
Užsisuka toks ratas, kai vaikas kelias dienas nenueina į mokyklą, neišsimiega... Alkanas, nemiegojęs ir sušalęs vaikas tikrai nesimokys matematikos.
– O tada keičiasi ir vaiko ateities perspektyvos, tolesnis išsimokslinimas.
– Taip, tikrai taip, užsisuka toks ratas.
– Labai svarbus pamatas – kaip sakote, viskas prasideda nuo skylių lopymo stoguose, nuo vandentiekio, šulinių kasimo, kad vaikas galėtų stotis ant kojų.
– Kalbame ir apie fiziologinius, ir emocinius, bazinius poreikius. Jei nėra pagrindo, sunku. Kaip medis be šaknų – lopyk nelopęs medžio, bet jei nėra šaknų... Jei šeimoje nėra struktūros, šilumos, vertybinio pamato, paramos, meilės, vaikui daug sunkiau ir suaugusiam atlaikyti negandas.
– Pastaraisiais metais daugiau kalbame apie seksualinio smurto problemą. Kiek jūs savo darbe su tuo susiduriate?
– Labai gaila sakyti, bet, mano supratimu, tai vis dar tabu tema Lietuvoje, manau, ir pasaulyje ji dar tabu. Ji turi gėdos atspalvį, žmonės nenori apie tai kalbėti, tuo dalintis. Vis dar remiuosi Pasaulio sveikatos organizacijos statistika, kuri rodo, kad kas penktas žmogus pasaulyje yra patyręs seksualinį smurtą.
Visada ateina tokia mintis, kad tiesiog taip negali būti. Bet seksualinio smurto patirtis, ypač vaikystėje ir jaunystėje, dažniausiai yra tokio masto trauma, kuri lydi visą likusį tavo gyvenimą. Gerai, jei vaikystėje ar jaunystėje sulaukei reikiamos pagalbos, jei suaugusieji tavimi patikėjo.
Toks vaikas turi daugiau šansų iš to išlipti ir vėliau gyventi daugmaž sveiką gyvenimą. Bet jei vaikas negauna tos reikiamos pagalbos, vienam beveik neįmanoma išsikapstyti. Ypač, jei tai labai artimi žmonės, o statistiškai dažniausiai seksualiai išnaudoja būtent šeimos nariai.
– O dar kai artimieji netiki vaiko pasakojimu...
– Labai baisus dalykas vaikui, kai tai vyksta šeimos rate, kai vaiku nepatiki. Neįsivaizduoju, kaip iš to išsikapstyti.
– Dar baisiau, kai patiki, bet liepia tylėti, nenori pakenkti artimiesiems.
– Taip, nes gėda. Tokie baisūs įsitikinimai. Jei toks smurtas tęsiasi ir po to, kai vaikas apie tai papasakoja, apskritai nesuvokiama. Mano manymu, Lietuvoje apie tai nėra kalbų, mes to nematome kaip problemos.
Tada vaikas gali galvoti, kad normalu, kad taip vyksta. Tada atsiranda dar daugiau psichologinių problemų, su kuriomis žmogus visą likusį gyvenimą gyvens. Mes prie šių atvejų neprieiname, iki mūsų jie neatkeliauja. Per 15–16 metų darbo tokius atvejus, kurie atkeliavo iki mūsų, galėčiau suskaičiuoti ant rankų pirštų. Tai yra pats baisiausias dalykas.
