Psichikos sveikata susijusi su tuo, ką žmogus patiria savo teisių srityje, interviu LRT.lt sako „Psichikos sveikatos perspektyvų“ vadovė, psichikos sveikatos ir žmogaus teisių ekspertė Karilė Levickaitė. Pasak jos, diskriminaciją patiriantis ir iš visuomenės išstumtas žmogus jaučia neigiamą poveikį jo psichikos sveikatai ir atvirkščiai – jei žmogus jaučiasi saugiai, jis jaučia teigiamą poveikį.
„Esame nuolatos veikiami santykių – santykių vaikystėje, to, ką šiandien patiriame darbe ar kaimynystėje, kokie yra globalūs iššūkiai, santykiai su visuomene. Santykiai mus gali gydyti, kai išmokstame mažiau nerimauti, daugiau pasitikėti, gerai jaučiamės.
Lygiai taip pat santykiai mus sargdina, jei patiriame smurtinius santykius, nepasitikėjimą, skausmą, kančią“, – LRT.lt teigia K. Levickaitė.
– Kokią situaciją psichikos sveikatos srityje matome šiandien? Kuo tai svarbu žmogaus teisių kontekste?
– Yra daug požiūrių į psichikos sveikatą, bet žmogaus teisėmis grįstas požiūris į psichikos sveikatą – 21 a. reiškinys. Šis požiūris teigia, kad žmogaus psichikos sveikata yra tiesiogiai susijusi su tuo, ką jis patiria savo teisių srityje.
Jei žmogus patiria diskriminaciją, yra išstumiamas iš visuomenės, tai, be abejo, veikia jo psichikos sveikatą. Ir atvirkščiai – jei žmogus gali saugiai skleistis, save realizuoti, tai psichikos sveikatą veikia teigiamai.
Žmogaus teisėmis grįstas požiūris į psichikos sveikatą kitaip mato visą sistemos veikimą nei biomedicininis požiūris, kuris buvo ypač stiprus 20 a., tačiau juo remiamasi ir dabar. Biomedicininis požiūris koncentruojasi į tai, kas žmogui sutriko, tik ne socialinėje srityje, o biomedicininėje.
Taip pat skaitykite
– Kai tarsi turime kažką pataisyti?
– Taip, tarsi turime kažką pataisyti. Negali atmesti, kad medicinos psichiatrijoje nereikia, psichiatrai turi savo įrankių, diagnostinių metodų, jie yra svarbūs. Labai įdomu stebėti, kaip šie du modeliai sąveikauja, kaip jie gali rasti bendrą veikimą, o kur jie vienas kitam prieštarauja.
Kaip iš biomedicininio požiūrio pereiti į grįstą teisėmis, kur psichiatrija taip pat turi savo vietą, yra ne tik Lietuvos iššūkis – tai globalu. Tačiau svarbu suprasti, kad mūsų psichikos sveikata labai priklauso nuo mūsų santykių.
Esame nuolatos veikiami santykių – santykių vaikystėje, to, ką šiandien patiriame darbe ar kaimynystėje, kokie yra globalūs iššūkiai, santykiai su visuomene. Santykiai mus gali gydyti, kai išmokstame mažiau nerimauti, daugiau pasitikėti, gerai jaučiamės. Lygiai taip pat santykiai mus sargdina, jei patiriame smurtinius santykius, nepasitikėjimą, skausmą, kančią.
– Taigi, kalbame ne tik apie žmogiškuosius santykius, bet ir apie santykius su visuomene, su valstybe. Tai, kokias žmogaus teises valstybė užtikrina, taip pat veikia žmogų?
– Taip, visose sistemose. Galime kalbėti apie įvairius santykius – nuo artimos aplinkos iki bendruomenės, kaimynystės, mokyklos, religinės bendruomenės ir iki dar toliau – visuomenės, informacinio ir geopolitinio lauko. Visa tai mus veikia.
– Kaip manote, ar Lietuvoje mūsų santykiai su valstybe ir su visuomene yra stiprūs ir sveiki? O kiek dar yra probleminių dalykų, kurie žmogų nusmukdo?
– Psichologe pradėjau dirbti 2000 metais, nuo to laiko yra nutikę labai daug gerų dalykų. Vieni jų – įstatymų lygmens. Pavyzdžiui, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pokyčiai pakeitė visą požiūrį į tai, kaip traktuojame vaikus, tai pagaliau įtvirtino valstybėje požiūrį, kad mušti vaikus – žalinga ir draudžiama.
– Čia galime išskirti ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą?
– Taip, lygiai taip pat. (...) Įtvirtinama vis daugiau žmones saugančių nuostatų. Įstatymai nebūtinai viską sutvarkys, nebus taip, kad visai nebeliks smurto, bet labai svarbu, kad įstatymais brėžiame ribą, kas yra tinkama, kas – netinkama, kuo rūpinasi valstybė, kaip ji užstoja žmogų.
Galiu paminėti ir Darbo kodeksą, kuriame 2022 metais buvo sustiprinta psichologinio smurto sąvoka. Tokie žingsniai yra labai svarbūs, tačiau to negalėčiau pasakyti apie kai kurias kitas sritis, pavyzdžiui, Partnerystės įstatymą, kuris vis neprasimuša kelio.
– Šalia Partnerystės įstatymo galbūt galima minėti ir Stambulo konvenciją? Tačiau oponentai pasakytų, kad kaip tik šie įstatymai ir dokumentai skaldo visuomenę, kad jie pablogintų visuomenės psichologinę būklę. Kaip jūs tai matote – kaip šie įstatymai prisidėtų prie sveikesnės visuomenės?
– Stambulo konvencija vis dar yra limbo būsenos ir niekaip neprasimuša, nors JT Žmonių su negalia teisių konvencija Lietuvoje ratifikuota 2010 metais, o, ja remdamiesi, darome labai daug struktūrinių pokyčių. Galbūt jų nematyti, jei nesidomi šia sritimi, bet socialinės apsaugos srityje įvyko daug pokyčių.
Šių teisės aktų baimė susijusi su labai gilia homofobija, negebėjimu priimti įvairovės. LGBTQ+ bendruomenė, psichikos sveikatos sutrikimų patirčių turintys žmonės, tam tikros religinės ar rasinės bendruomenės įvairiais lygmenimis patiria diskriminaciją, smurtą, atstūmimą. (...)
Dėl to, kas esi, tau uždedamas štampas. (...) Tai labai sunku paaiškinti, bet trūksta politinės lyderystės politiniu lygmeniu. (...) Šiuo atveju, nepriimdama įstatymų, valstybė pasako, kad šie žmonės neturi lygių teisių, kad jie prastesni.
O toks požiūris pasireiškia ir kituose santykiuose – kaimynystėje, darbe, bendraujant su giminaičiais. Jei valstybė prisiimtų tėvišką ir motinišką vaidmenį, nubrėžtų ribas ir gintų visų žmonių lygybę, tai būtų aiškus valstybės vertybinis pasirinkimas.
Taip pat skaitykite
– Tada ir žmonių požiūris keistųsi?
– Žinoma, tai duotų impulsą. Aišku, viskas nepasikeistų per vieną dieną, bet svarbu remtis į požiūrį, kad valstybė yra už mus, už teisybę, sąžiningumą, lygybę. Tai tiesiogiai susiję su žmonių savijauta bendruomenėse – vadinasi, ir su psichikos sveikata.
– Pakalbėkime apie neseną istoriją. Gydytojas psichiatras Aleksandras Alekseičikas-Kirinovas dalijosi, kaip sovietmečiu žmones gydė nuo homoseksualumo, užsiminė ir dabar dėl to konsultuojantis žmones.
Tada sureagavo psichologų ir psichiatrų bendruomenės. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras, kuriame dirba psichiatras, sakė, kad toks požiūris nesutampa su įstaigos požiūriu, bet pažymėjo, kad tai – asmeninė nuomonė. Ar tokia reakcija – pakankama?
Taip pat skaitykite
– Ši istorija atvėrė tai, kad mes nesame kalbėję apie konversijos terapiją, apie psichoterapiją, skirtą pakeisti seksualinei orientacijai. Tai niekada nebuvo mūsų viešojo diskurso dalis. Ir profesinės bendruomenės, ir paslaugų teikėjai nėra to aptarę kaip bendruomenės ar įstaigos.
Gydytojo pareiškimuose galima ieškoti netinkamo elgesio ir nusižengimų etikos standartams, yra aspektų, dėl kurių būtų galima nubrėžti ribas, sakyti, kad tai netinkama, kalbėti apie pasekmes, bet tiesa tokia, kad dėl to nesame sutarę.
– Galime remtis tarptautinėmis ligų klasifikacijomis – šiuose sąrašuose homoseksualumo nėra.
– Žinoma, kad homoseksualumas nėra joks psichikos sutrikimas. Galėtume sakyti – jei tai nėra liga, negalime nuo to gydyti, viskas labai aišku. Bet tenka girdėti labai daug išlygų. Tokių minkštųjų išlygų yra labai daug, todėl tokia terapijos rūšis, sakyčiau, žalojantis terapinis turinys, turi realių galimybių egzistuoti. Tai nėra prižiūrima, vertinama, apribojama.
– Tiesa – Lietuvoje tokios terapijos neuždraustos.
– Taip, neuždraustos, o profesinės bendruomenės savo etikos kodeksuose nėra surašiusios tokių nuostatų. Dabar psichologų sąjunga tokias „terapijas“ pasiūlė reglamentuoti įstatyminiu lygmeniu ir jas uždrausti – tai labai svarbus žingsnis. Žiūrėsime, kaip bus. Manau, tai gali atverti daug diskusijų.
– Tai būtų žingsnis į priekį?
– Žinoma. Tik klausimas, ar tai pavyktų dėl egzistuojančio homofobinio ir transfobinio fono. Nacionaliniai įstatymai yra labai gerai, bet mes neprivalome jų laukti, kad galėtume patys imtis iniciatyvos.
Profesinei bendruomenei ar įstaigai nereikia įstatymo, kad ji viduje susitvarkytų ir nuspręstų, kad nevykdo tokių terapijų, kad jos yra žalingos, kad žmonių įvairovė egzistuoja ir profesinės bendruomenės ją palaiko ir padeda įveikti sunkumus, kurie neretai gali būti susiję su patiriama nelygybe ar diskriminacija. (...)
Visiškai netinkamas įstaigos pasakymas, kad tokios terapijos – asmeninis žmogaus pasirinkimas ar nuomonė. (...) Šiuolaikinė psichoterapija ir jos metodai nėra nukreipti prieš žmogaus savastį, o seksualinė orientacija ir yra žmogaus savasties dalis. Jei dar terapeutas ją kvestionuoja, tai yra labai grėsminga situacija žmogaus psichikos sveikatai.
– Ir tarptautiniu mastu vadinamosios terapijos pripažįstamos kaip žalojančios žmogų.
– Diskusija Vakaruose vyksta, yra padaryta įvairių žingsnių. Ar visos valstybės tai uždraudusios valstybiniu lygiu? Tikrai ne, bet ten bent jau žinai, kad profesinės bendruomenės yra apie tai aiškiai pasisakiusios.
Amerikos psichologų asociacija gal prieš 15 metų padarė visų buvusių tyrimų analizę ir pristatė išvadas, kad pakeisti seksualinę orientaciją neįmanoma, kad tai žaloja žmogų.
Svarbu, kad visuomenė žmogų palaikytų, priimtų, o stigma, diskriminacija ir homofobija mažėtų. Įvairovės priėmimas – pagrindinė liberalios demokratijos sąlyga. Suprantu, kad ją renkamės, juk nenorime eiti į Rytus.
Kaip ir nepritariame tam, kas vyksta mūsų kaimynystėje Rytuose, bet mūsų politiniai pareiškimai apie tai, kad LGBTQI+ žmonės ne visai turi gyventi kaip visi kiti, kova su Stambulo konvencija primena būtent tą retoriką. Reikėtų savęs paklausti, kur mes norime būti.
– Sugrįžkime prie psichikos sveikatos – praėjusiais metais Vilniaus rajone policininkas nušovė psichikos liga sergančią moterį. Byla perduota teismui, bet policija gina pareigūną ir sako, kad jis gynė save ir medikus. Visgi psichikos sveikatos ekspertai pabrėžia, kad šis įvykis atskleidžia sistemines bėdas. Kokias problemas matote jūs? Ar specialistai žino, kaip elgtis tokiose situacijose?
– Galiu suprasti tai, kad policija palaiko savo darbuotoją, bet pasigendu pripažinimo, kad policijos struktūroje ar veikloje trūksta tam tikrų gairių ir įgūdžių, kad reikia pažiūrėti, ką galima keisti. Ta kryptis tikriausiai padėtų atrasti būdų, kaip sąveikauti su sveikatos sistema, nes tai nėra paprasta. (...)
Reikėtų didinti policijos pareigūnų supratimą apie tai, kas yra psichosocialinė negalia, psichikos sveikatos sutrikimai, kas apskritai yra psichikos sveikata, kaip tai pasireiškia, kas gali padėti krizinėse situacijose. Nežinau, ar tai 100 proc. išspręs visas problemas, gyvenime nutinka blogų dalykų, bet tai padėtų pasirengti tinkamai reaguoti į tokias situacijas ir mažinti įvairias grėsmes.
– Jūsų neįtikina argumentas, kad, jei pareigūnas nebūtų pasitelkęs ginklo, būtų užpulti pareigūnai ar medikai?
– Nežinau šios situacijos, konkrečias situacijas palieku vertinti besigilinantiems ekspertams, šiuo atveju – prokuratūrai. Bet tikriausiai nėra taip, kad policijos darbe nenutinka kitų tokių krizinių situacijų, todėl reikėtų ieškoti daugiau būdų, kaip veikti kartu su sveikatos sistema, kur galima kreiptis ir pasitarti. Šioje struktūroje labai stinga psichikos sveikatos raštingumo.
Kalbame ne apie tai, kad pareigūnai turėtų prieigą prie žmonių diagnozių ir, vykdami į iškvietimą, apie jas žinotų. Tai visiškai ne tas kelias. Diagnozė savaime nedaug reiškia konkrečiame susitikime su žmogumi, o gairių, algoritmų ir gebėjimų didinimas yra nelengvas kelias, per mėnesį niekas neatsitiks, bet tai yra reikalingas kelias šioje struktūroje, siekiant padėti visiems žmonėms, taip pat ir patiriantiems sudėtingų psichikos būsenų.
– Labai dažnai ekspertai kalba apie tuos du požiūrius į psichikos sveikatą, apie kuriuos pokalbio pradžioje kalbėjote ir jūs. Vakarų kelias – daugiau darbo su psichologais, mažiau vaistų ir didelių institucijų. O kitoje pusėje, Rytų, – atvirkščiai. Lietuva tarsi stovi viduryje, bet visgi dalis ekspertų sako, kad kai kuriais aspektais esame artimesni Rytams. Kaip jūs matote šią situaciją?
– Kuo ilgiau veikiu šioje srityje, tuo labiau man atrodo, kad šie du požiūriai gali ne naikinti vienas kitą, bet egzistuoti kartu. Mūsų kelias unikalus, mes išėjome iš sovietinės blokados ir izoliacijos, mes keliavome kitaip nei Vakaruose, neturėjome tos požiūrių kaitos.
Bet lygiai taip pat Vakaruose viskas nebuvo tobula, psichikos sveikata buvo visada medikalizuojama. Pavyzdžiui, 20 a. viduryje buvo vykdoma tokia chirurginė procedūra kaip lobotomija, kai invaziniu būdu būdavo perpjaunama smegenų jungtis tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulių.
Tada žmogus nebepatirdavo tokių stiprių distreso būsenų, bet asmenybė degraduodavo. Šis metodas vienu metu buvo labai populiarus, netgi labai įsigalėjęs JAV. Paradoksalu, kad Sovietų Sąjungoje lobotomija buvo matoma kaip nehumaniškas metodas, nors Sovietų Sąjunga psichiatrijoje naudojo itin brutalius politinio susidorojimo metodus.
Tačiau kartu Vakaruose vystėsi ne tik biomedicininis, bet ir psichoterapinis požiūris. Nepasakyčiau, kad biomedicininis požiūris ir dabar Vakaruose yra visiškai praradęs savo vietą. Kartais vis dar akcentuojama išimtinai smegenų veikla, tarsi tos smegenys būtų atskirtos nuo žmogaus patirčių ar netgi paties žmogaus.
Be abejo, medicininiai dalykai yra svarbūs, jie gali paremti, suteikti žmogui svarbių resursų, bet užsidega raudona lemputė, kai imame manyti, kad biomedicina sutvarkys visą psichikos sveikatą.
Taip pat skaitykite
– Užtvirtinkime – pati savaime biomedicina nėra blogybė, bet visų pirma turime matyti balansą?
– Taip, turime suprasti, kad psichikos sveikatai labai svarbus santykių vaidmuo, jie mus gydo arba sargdina. Santykiai nėra tabletė, bet tai labai svarbi dalis – teigiamas psichosocialinis kontekstas, geros patirtys mus gydo.
– Lietuvoje dar turime didžiulių institucinių globos namų žmonėms su negalia. Situacija gerėja, atsiranda bendruomeninių namų, kitų įrankių, padedančių užtikrinti orumą, tačiau didžiųjų institucijų dar neatsikratėme, o ir bendruomeniniai namai neretai kritikuojami kaip ne pats geriausias variantas. Žvelgiant jūsų akimis, reikia laiko ar labiau noro ir pastangų, kad atsikratytume tų didžiųjų globos namų?
– Manau, tai daugiausia požiūrio klausimas. Ministerija nesutvarkys visko, socialinė funkcija priskirta savivaldybėms. Kiek jose dirbama su bendruomene, kad žmonės su negalia galėtų būti bendruomenės dalimi?
Istoriškai yra nutikę taip, kad savivaldybės už kiekvieną žmogų su negalia susimokėdavo globos namams, jie jį apgyvendindavo, kad jo bendruomenėje nebūtų. Užtrunka daug laiko, kad nuo šio modelio pereitume iki požiūrio, kad žmogus su negalia yra bendruomenės dalis. Tai daugiausia yra požiūrio klausimas.
Ir grupinio gyvenimo namai, ir savarankiško gyvenimo namai, remiantis žmogaus teisių standartais, turėtų būti tarpinė stotelė iš globos namų ar iš šeimos į savarankiškesnį gyvenimą su reikalinga pagalba. Turime suprasti, kad savarankiškas gyvenimas nereiškia, kad žmogus paliktas vienas. Tiesiog kiekvienam žmogui reikia skirtingos pagalbos ir jos kiekio, tą ir turėtume suteikti.
– Bet tada jau kalbame apie individualią pagalbą ir jos pritaikymą atskiram žmogui.
– Taip, tai siekiamybė. (...) Dabar didžiulis iššūkis švietimo sistemai bus įtraukusis ugdymas. Turime pasipiktinusių tėvų, pasipiktinusių mokytojų, o pasiruošimas įtraukiajam ugdymui nėra tik techninis – jis ir vertybinis. Žinau mokyklų, kurios jau dešimtmečius puikiausiai dirba įtraukiai. Labai dažnai pasiruošimas priklauso nuo tos švietimo įstaigos lyderio ir nuo jo ar jos puoselėjamų vertybių.
– Viena vaiką su negalia auginanti mama per interviu išskyrė, kad niekada nebūsime 100 proc. pasiruošę, bet turime pradėti tai daryti, kitaip nieko nebus.
– Taip, lygiai tas pats su kitomis temomis, kai vis sakomas argumentas, kad nesame pasiruošę. Pavyzdžiui, nesame pasiruošę partnerystei, nebuvome pasiruošę Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymui.
Tai politinės lyderystės klausimas, vertybinis klausimas. Argumentą, kad valstybė ir visuomenė nepasiruošusios, nuolat tekdavo girdėti ir socialinių paslaugų pertvarkos kontekste. Anksčiau, prieš beveik 20 metų, teko įrodinėti, kad turi nelikti vaikų ir kūdikių namų, kad globa turėtų būti vykdoma šeimose, namų aplinkoje.
Bet buvo argumentuojama, kad už vaikų globą mokėti pinigus globėjams yra kažkas netinkamo. Tada buvo toks didelis pasipriešinimas, o dabar turime globėjų ir net budinčių globėjų, visa sistema sukurta tam, kad vaikai nepatektų į jiems visiškai nepalankią globos namų aplinką.
– O ar keičiasi visuomenės požiūris? Atrodo, anksčiau daliai žmonių diagnozė buvo baisiausia žinia, o dabar žmonės patys ieško pagalbos, siekia gauti diagnozę. Pavyzdžiui, autistiškiems žmonėms neretai prireikia ne vienų metų, kol gydytojai jiems patvirtina jų įtarimus.
– Esame labai įpratę remtis diagnozėmis, diagnozės psichiatrijoje yra kaip būdas suprasti, kas ne taip. Tai turi teigiamų aspektų, kai žmonės supranta ir atranda, kas jiems padeda. Bet tai turi ir neigiamų pusių, akivaizdžių minusų, kai diagnozę suprantame kaip tapatybę ar apibrėžiančią žmogų, jo vertę.
Autizmo diagnozės paieškos dabar yra dažna tendencija, tam padėjo įsigalėjęs neuroįvairovės terminas ir supratimas, kad neuroįvairovė yra mūsų įvairovės dalis. Dėl to tam tikros diagnozės tampa patrauklesnės.
– Kalbate apie autizmą?
– Apie autizmą, dėmesio ir aktyvumo sutrikimo sindromą – žmonės dažnai siekia šių diagnozių, kad galėtų sau padėti. Tačiau kiek žmonių eina ieškoti, pavyzdžiui, šizofrenijos ar kompulsinio obsesinio sutrikimo, depresijos diagnozės?
Kalbame apie supratimą, priėmimą, bet kai kurios diagnozės nėra tokios priimtinos. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad depresijos atžvilgiu mažėja stigmos, bet, pavyzdžiui, jos daugėja šizofrenijos atveju. Tam tikra prasme tai selektyvu.
– Priimame vienas diagnozes, bet visiškai nenorime matyti kitų?
– Taip, tenka girdėti iš kolegų, kad jei jaunuoliui diagnozuojamas dėmesio sutrikimas ar autizmas, jis reaguoja pozityviai, o jei depresija ar nerimo sutrikimas, jau nebe.
Taip pat skaitykite
– Bet galbūt pozityvus kai kurių diagnozių vertinimas jau yra žingsnis į priekį link platesnio priėmimo?
– Jei mes, kaip visuomenė, kai ką norime priimti, o kai ko – ne, tai nereiškia, kad to nėra, kad galime ką nors išstumti. 21 a. turime labai daug psichikos sveikatos kalbos. Pasižiūrėkite, pavyzdžiui, „Tiktoką“, diagnozuosiesi neišėjęs iš „Tiktoko“. Vadinamosios savidiagnozės atsiranda kaip būdas prisistatyti. Bet ar rūpi, kaip žmonės iš tikrųjų jaučiasi?
– Gerai, kad žmogus ieško pagalbos, bet ar užsiimdamas savidiagnoze ar kitų diagnozavimu jis negali pakenkti sau ar kitiems?
– Kitiems tikrai nereikėtų diagnozuoti – būtų didžiausia bėda, jei pultume vieni kitiems diagnozuoti. Tačiau būna, kad taip žmonės supranta ką nors apie save, pavyzdžiui, psichiatrai pasakoja, kad autizmą norintys diagnozuotis žmonės jau būna daug išsiaiškinę ir daug atradę iki diagnozės. Tai vadinama savidiagnoze.
Kita vertus, mes čia galime irgi paklysti, nes, pavyzdžiui, bet koks negebėjimas sutelkti dėmesio nereiškia sutrikimo, taip gali būti ir dėl mūsų skubos, gyvenimo ritmo, ekranų. (...) Taigi, svarbiausia ne diagnozė, o tai, kaip žmogus jaučiasi, kas jam padeda.
Taip pat skaitykite
– Pastebiu žmonių norą mokytis kalbėti psichikos sveikatos temomis, padėti. Bet kartais baiminamasi nežinoti, suklysti. Kaip turėtume kalbėti apie psichikos sveikatą, kaip tai daryti korektiškai? Galbūt svarbu suprasti, kad nereikėtų absoliutinti patirčių?
– Jei pasikalbėtume su 100 žmonių, turinčių tą pačią diagnozę, jie papasakotų skirtingus dalykus, skirtingas patirtis. Diagnozė nėra lygu žmogui. Svarbu, kokiais žodžiais apie tai kalbame, kad mūsų kalba būtų įtrauki, neatstumianti. (...)
Svarbu ir tai, kaip vertiname įvairias patirtis, kokiuose kontekstuose kalbame apie psichikos sveikatą. Jei apie tai kalbame tik tada, kai kas nors ką nors nušauna, kai nutinka kas nors labai baisaus, tai, neteisingai priskirdami psichikos sveikatos reikalui, didinsime stigmą.
Taip pat neturėtume išaukštinti tik pozityvumo, efektyvumo – visa tai savaime neduoda erdvės žmogui pasisakyti, kad jam kas nors sunku. Verta prisiminti, kad visi turime psichikos sveikatą ir patiriame puikių dalykų, o kartais susiduriame su sunkiais etapais. Visa tai verta žmogiško atliepimo, dėmesio, atjautos – juk mus gydo žmogiški santykiai.
