„Visi mūsų šalyje turėjo priimti sprendimą, kurią kryptį mes renkamės – demokratijos ir integracijos į Europą, ar norime gręžtis atgal į „tradicines“ šeimas, į Rusijos urvą“, – taip apie Stambulo konvencijos ratifikavimą Ukrainoje interviu LRT.lt sako Ukrainos ekspertės. Pasak jų, žmogaus teisės neradikalizuoja ir neskaldo visuomenės, o atvirkščiai – ją vienija.
Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija) yra tarptautinė sutartis, kuri įpareigoja valstybes kovoti su smurtu prieš moteris ir vaikus.
Lietuva Stambulo konvenciją pasirašė 2013 metais, tačiau tam, kad ji įsigaliotų, ją privalo ratifikuoti Seimas. Tam kelią užkerta dalies politikų baimės dėl „trečiosios lyties“ ir „gender ideologijos“.
Kovo viduryje Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, kad Stambulo konvencija neprieštarauja Konstitucijai. Ši KT išvada yra galutinė ir neskundžiama. Tačiau dalis politikų vis tiek baiminasi ir nepritaria konvencijos ratifikavimui.
Taip pat skaitykite
Šiuo metu Lietuva yra viena iš penkių ES valstybių, neratifikavusių konvencijos. Kartu su Lietuva rikiuojasi Bulgarija, Čekija, Vengrija ir Slovakija.
Apie Stambulo konvenciją ir situaciją Ukrainoje – LRT.lt interviu su Lietuvoje viešėjusiomis iš Ukrainos atvykusiomis ekspertėmis. Ukrainoje konvencija ratifikuota praėjus vos keliems mėnesiams nuo plataus masto Rusijos invazijos – 2022 metų birželio mėnesį.
Karas išaugino smurto atvejų
Šiuo metu Ukraina stebi augančius fiksuojamo smurto artimoje aplinkoje skaičius. Organizacijos „Women's March“ vykdomoji direktorė Anastasija Herasymenko LRT.lt sako, kad taip gali būti dėl didesnio besikreipiančiųjų skaičiaus, tačiau didelės įtakos daro tebesitęsiantis Rusijos karas Ukrainoje.
„Dėl vykstančio karo daugiau žmonių tapo piktesni ir agresyvesni. Visi Ukrainoje yra paveikti karo, visuomenėje yra daugiau agresijos.
Šiuo metu neturime visos statistikos, bet vykdome stebėseną, dirbame su duomenimis, manau, greitai galėsime paskelbti, kokia situacija šiuo metu Ukrainoje“, – teigia A. Herasymenko.
Pasak jos, šiuo metu organizacijų tikslas – raginti valdžią įgyvendinti Stambulo konvencijos nuostatas.
Pasirinko demokratijos ir Europos kryptį
Lietuvoje viešėjusios ekspertės iš Ukrainos sutinka – ratifikuoti Stambulo konvenciją šalį paskatino vykstantis karas. Kaip pasakoja Ukrainos moterų fondo projekto koordinatorė Milena Horiačkovska, daugelis žmonių konvencijos ratifikavimo laukė 11 metų, tačiau tam trukdė įvairūs judėjimai, taip pat Bažnyčios įtaka.
Prasidėjus karui ir ėmus kalbėti apie konvencijos ratifikavimą, jos oponentai savo poziciją argumentuodavo ir vykstančiu karu.
„Oponentai sakė, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas radikalizuos ir skaldys visuomenę, todėl negalime jos ratifikuoti karo metu, kai visuomenė turėtų būti susivienijusi. Realybėje žmogaus teisės neradikalizuoja ir neskaldo visuomenės – žmogaus teisės vienija visuomenę.
Mūsų parlamentas išdrįso ratifikuoti konvenciją. Tam buvo didžiulis visuomenės, žmogaus teisių gynėjų palaikymas. Nebuvo visiškai jokios radikalizacijos ar Ukrainos visuomenės protestų“, – LRT.lt pasakoja M. Horiačkovska.
A. Herasymenko priduria – 11 metų, kol žmogaus teisių gynėjai laukė, kad būtų ratifikuota konvencija, trūko politinės valios. Prasidėjus plataus masto karui, tai pasikeitė.
Visi mūsų šalyje turėjo priimti sprendimą, kurią kryptį mes renkamės – demokratijos, integracijos į Europą, ar norime gręžtis atgal į „tradicines“ šeimas, į Rusijos urvą.
A. Herasymenko
„Visi mūsų šalyje turėjo priimti sprendimą, kurią kryptį mes renkamės – demokratijos, integracijos į Europą kryptį, ar norime gręžtis atgal į „tradicines“ šeimas, į Rusijos urvą“, – sako organizacijos „Women's March“ vadovė.
Taip pat skaitykite
Rusiški naratyvai ir aiški kryptis
Ukrainos moterų teisininkių asociacijos „JurFem“ komunikacijos vadovė Jaryna Vološyn taip pat sako, kad ratifikuoti Stambulo konvenciją paskatino priešingi Rusijos naratyvai. Pavyzdžiui, 2017 metais Rusija dekriminalizavo smurtą artimoje aplinkoje.
Pasak J. Vološyn, Ukraina neprivalo laikytis „tradicinių vertybių“, kurios iš tiesų paveiktos Rusijos: „Mes esame pajėgūs sukurti savo tradicines vertybes, kurios bus mūsų. Tai gali būti pagarbos, o ne smurto vertybės.“
Rusijai įsiveržus į Ukrainą, žmonės pasirinko ne Rusijos, o priešingą kryptį: „Kryptis tapo aiški. Vieną kryptį renkasi Rusija, bet tai nėra mūsų kryptis, mes einame kitur“, – LRT.lt tvirtina J. Vološyn.
Mes esame pajėgūs sukurti savo tradicines vertybes, kurios bus mūsų. Tai gali būti pagarbos, o ne smurto vertybės.
J. Vološyn
Kitos ekspertės taip pat sutinka, kad naratyvas, jog lyčių lygybė prieštarauja religijai ar šeimai, ateina iš Rusijos.
„Tai visiškai neteisingas teiginys, bet jie naudoja manipuliacijas, juoduosius viešuosius ryšius, botus... Jie pasamdo žmones, kad jie muštų taikius protestuotojus, jie vykdo labai gerai finansuotas informacines kampanijas. Už lyčių lygybės, už Stambulo konvencijos priešininkų stovi labai daug pinigų ir resursų“, – pastebi M. Horiačkovska.
Jai antrina „Women's March“ vadovė A. Herasymenko, kuri priduria – per šiuos metus Ukrainos visuomenė pasisakė esanti už lyčių lygybę ir prieš smurtą artimoje aplinkoje. Tiesa, ekspertė pažymi, kad buvo svarbu žmonėms paaiškinti, kas yra Stambulo konvencija ir ką reiškia jos ratifikavimas.
„Mūsų žmonės nebuvo prieš Stambulo konvenciją, žmonės tiesiog nežinojo, kas tai yra. Kai nevyriausybinės organizacijos ir kiti pradėjo aiškinti, kas tai yra, žmonės pasakė, kad jie nori Stambulo konvencijos ratifikavimo. Manau, be visuomenės palaikymo to nebūtų nutikę“, – svarsto A. Herasymenko.
Socialinę lytį Rusija mato kaip pasakų baubą
Ukrainos ekspertės taip pat sako nesuprantančios baimių dėl socialinės lyties sąvokos. Ši sąvoka, pabrėžia jos, jau vartojama daugelyje Europos Sąjungos dokumentų.
„Kodėl reikia to bijoti? Taip pat buvo Ukrainoje, kai buvo skleidžiama propagandinė žinutė, kad Stambulo konvencija įveda socialinės lyties sąvoką, o tai sugriaus šeimas. Bet jau iki konvencijos ratifikavimo turėjome apie 400 teisės aktų, kurie minėjo socialinę lytį ir lyčių lygybę“, – pabrėžia Ukrainos moterų fondo projekto koordinatorė M. Horiačkovska.
Pasak jos, tokia žinutė buvo „visiškai neteisinga“ ir sklido iš Rusijos, kuri neturi tokio termino. Ten, teigė M. Horiačkovska, socialinės lyties konceptas yra „kaip baubas, pasakų pabaisa, skirta gąsdinti vaikus, kurie nežino, kokia yra realybė“.
Požiūris, kad Stambulo konvencija įveda socialinės lyties sąvoką, yra juokingas.
M. Horiačkovska
„Juk socialinės lyties konceptas jau egzistuoja, jis nėra blogas. Požiūris, kad Stambulo konvencija įveda socialinės lyties sąvoką, yra juokingas. Tai galbūt veiktų Rusijoje, kur nėra šio koncepto, bet tai juokinga čia. Šis argumentas veikia tik dėl to, kad žmonės nežino situacijos“, – mano Ukrainos moterų fondo projekto koordinatorė.
Ir simbolinis žingsnis
Organizacijos „Women's March“ vadovė A. Herasymenko sako, kad Ukrainos politikai parodė politinę valią ir ratifikavo konvenciją, tačiau, anot jos, didelį vaidmenį suvaidino Ukrainos visuomenė.
„Ukrainiečiai paragino politikus, kad jie turėtų dirbti už mus, o ne prieš mus. Tai buvo labai stipri žinutė politikams“, – LRT.lt teigia A. Herasymenko.
Ekspertės pabrėžia, kad, ratifikavusi konvenciją, Ukraina gali tobulinti dabar jau esamą kovos su smurtu artimoje aplinkoje sistemą. Pavyzdžiui, išskiria asociacijos „JurFem“ atstovė J. Vološyn, yra sukurta sistema, kaip turi veikti įvairios institucijos – policija, socialinė ir švietimo sistema, sveikatos apsaugos sistema.
Ratifikavus konvenciją, atsirado daugiau įrankių kovoti su seksualiniais nusikaltimais, ypač prievarta. Pasak J. Vološyn, iki šiol Ukraina neturėjo seksualinio priekabiavimo sąvokos, o policija ir kitos institucijos nežinojo, kaip tokiais atvejais padėti.
Svarbu ir tai, kad, net turint gerus įstatymus, kas kelerius metus juos reikia tobulinti, o Stambulo konvencija padeda tai padaryti, nes sukuria reikalingą sistemą. Tiesa, J. Vološyn akcentuoja, kad Stambulo konvencija – daugiau nei tik dokumentas.
„Didžiausia konvencijos vertybė, kad ji pripažįsta, jos egzistuoja smurtinė sistema, kad egzistuoja smurto kultūra, kurią turime panaikinti. Tik geri įstatymai ar pastangos reaguojant į smurtą ilgalaikėje perspektyvoje nėra efektyvu. Konvencijos ratifikavimas – ir simbolinis aktas“, – atkreipia dėmesį J. Vološyn.
Laikas sveikinimams dar neatėjo
Stambulo konvencija yra tarsi Konstitucija – taip jos reikšmę apibūdina Ukrainos moterų fondo projekto koordinatorė M. Horiačkovska.
„Žinoma, tikriausiai gali gyventi be Konstitucijos, bet Konstitucija nustato pagrindines normas ir žmogaus teisių standartus. Jei kažkuris įstatymas prieštarauja Konstitucijai, jis išbraukiamas. Tas pats su Stambulo konvencija – ji nustato aukštus standartus, be jos bet kokie įstatymai ir bet kokia intervencija išlieka fragmentiški“, – LRT.lt sako M. Horiačkovska.
Stambulo konvencija nustato aukštus standartus, be jos bet kokie įstatymai ir bet kokia intervencija išlieka fragmentiški.
M. Horiačkovska.
Jos teigimu, Stambulo konvencija taip pat siunčia žinią, kad sistema turi keistis. Pasak M. Horiačkovskos, net jei valstybė turi priėmusi gerus įstatymus, neratifikavus konvencijos kiekvienais metais didės atotrūkis nuo ją ratifikavusių šalių, kurios nuolatos tobulina savo sistemas, kad jos būtų kuo efektyvesnės.
Nors su tokia pozicija sutinka ir organizacijos „Women's March“ vadovė A. Herasymenko, ji pažymi, kad tik ratifikuoti konvenciją negana – svarbus ir jos įgyvendinimas teisės aktuose.
„Dar neatėjo laikas sveikinimams. Kiekviena moteris turėtų būti apsaugota ir mūsų šalyje jaustis saugi. Dabar pirmas ir antras smurto artimoje aplinkoje atvejis užtraukia tik administracinę atsakomybę, o bauda siekia maždaug penkis eurus. Už tiek net negalėtum nusipirkti maisto“, – pastebi A. Herasymenko.
Smurto aukos – realios, konvencijos blogybės – ne
M. Horiačkovska teigia, kad visuomenė pajuto Stambulo konvencijos ratifikavimo reikšmę ir, pavyzdžiui, susipažino su jos turiniu, sužinojo savo teises, žmonės taip pat tapo labiau apsaugoti.
„Vykdama į Vilnių, iš pradžių traukiniu važiavau į Lenkiją. Keliavau su trijų vaikų mama, mes kalbėjomės, pasakojau, kad važiuoju dalyvauti konferencijoje apie Stambulo konvenciją, o ji atsakė žinanti, kas tai yra. Tada aš žinau, kad ši moteris žino savo teises ir turi informacijos, kad ji yra apsaugota“, – tvirtina pašnekovė.
Jos teigimu, nesant informacijos ir apsaugos sistemos, smurtas tampa tylus ir nematomas. Pati M. Horiačkovska buvo tapusi persekiojimo auka. Tuo metu, sako ji, Ukrainoje nebuvo nuo to saugančių įstatymų, tad tas laikas buvo be galo sudėtingas.
„Stambulo konvencija įneša integralų požiūrį. Ją ratifikavus, žmonės tampa apsaugoti nuo persekiojimo, jie gali kreiptis į policiją, kitas institucijas ir būti apsaugoti. Aš su tuo gyvenau kelerius metus, man tai buvo labai sunkus laikas. Tikiuosi, kad ateityje mergaitės ir moterys su tuo nesusidurs, žinos, kad jos nėra vienos, kad valstybė apsaugo jų teises“, – pabrėžia M. Horiačkovska.
Tiesa, pastebi ji, žmogaus teisių srityje dirbančios organizacijos negirdėjo apie kokią nors negatyvią Stambulo konvencijos įtaką.
„Jei būtų įvykę bent menkiausių problemų, esu tikra, kad opoziciniai judėjimai būtų šiuos dalykus iškėlę į paviršių, tai būtų naujiena visose žiniasklaidos priemonėse. Nebuvo absoliučiai jokių neigiamų padarinių“, – pažymi M. Horiačkovska.
„Žmonės, kurie kenčia nuo smurto, yra realūs. Negatyvus Stambulo konvencijos poveikis – netikras. Praėjus dvejiems metams po konvencijos ratifikavimo, tai mums labai aišku“, – priduria ji.
Jai antrina ir kolegės: „Tai buvo tik sukurtas burbulas. Tai buvo tik Rusijos naratyvai, dezinformaciją skleidė žmonės, kurie dirbo su pinigais iš Rusijos. Mes matėme šį Rusijos šešėlį“, – sako A. Herasymenko.
Geriausias priešnuodis mitams – ratifikavimas
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė sutinka, kad Stambulo konvencija – daugiau nei dokumentas. Jos ratifikavimas – visų pirma vertybinis pripažinimas, kad smurtas artimoje aplinkoje nėra šalies vertybė, o valstybė ir visuomenė turi keistis.
„Ratifikuodama konvenciją valstybė pasako, kad kova su smurtu artimoje aplinkoje yra mūsų kryptis, jog valstybė stengsis imtis priemonių, kad konvencijos nuostatos taptų realybe. Tai, visų pirma, vertybinė pozicija, ar mes, kaip valstybė, manome, kad moterys ir vyrai yra lygūs, ar manome, kad nuo smurto turime apsaugoti visus vienodai“, – LRT.lt sako J. Juškaitė.
Žmogaus teisių centro vadovės teigimu, vertinant geopolitinį kontekstą ir Rusijos karą Ukrainoje, turėtume galvoti apie aiškų Lietuvos vertybinį pasirinkimą ir gyventojų atsparumą dezinformacijai.
Pavyzdžiui, atkreipia dėmesį J. Juškaitė, Ukrainoje Rusija stipriai vykdė propagandą ir skleidė dezinformacines žinutes, kurių turinys nebuvo niekaip susijęs su konvencijos.
„Tos žinutės nediskutuoja apie Stambulo konvencijos naudą ar joje esančias priemones, bet paskleidžia dūmų uždangą. Tokios informacijos bangą ypač matėme 2021 metais. Atrodė, kad staiga iš kažkur atsirado keisti vlogeriai, keistos iki tol nematytos „Facebook“ paskyros, kurių veikėjai tapo Stambulo konvencijos ekspertai ir skleidė tas žinutes“, – LRT.lt komentuoja Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė.
Konvencijos ratifikavimas yra geriausias priešnuodis prieš mitus.
J. Juškaitė
Panaši dezinformacija apie tai, kad konvencija įneša 70 ar daugiau lyčių, sklido ir Ukrainoje ar Latvijoje. Tiesa, baimės išsisklaidė, kai Stambulo konvencija buvo ratifikuota.
„Konvencijos ratifikavimas yra geriausias priešnuodis prieš mitus. Kitą rytą žmonės atsibunda, lygiai taip pat eina į darbą, visuomenės lygiai taip pat funkcionuoja, matome, kad skleistos paranojos tiesiog nepasitvirtina“, – pažymi J. Juškaitė.
Ekspertė taip pat kritikuoja svarstymus, kad Stambulo konvencija propaguoja kitokias nei tradicines vertybes. Pasak Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės, ir mūsų Konstitucijoje tiesiogiai arba netiesiogiai įtvirtintas lygiateisiškumas ir apsauga nuo diskriminacijos.
„Konstitucinis Teismas, pasisakydamas apie konvenciją, paaiškino tokius dalykus kaip socialinės lyties aspektas ar kaip konvencijoje suprantama lytis, bet taip pat paaiškino, kad Lietuvos Konstitucija ir konvencija tarpusavyje dera savo dvasia ir idėja, savo tikslu apsaugoti visus ir visas, kad konvencija neturi Lietuvai nebūdingų tradicijų ar kokių nors kitų tikslų.
Kvestionuočiau, ar žmogaus lygybė ir teisė nepatirti smurto, būti apsaugotam nuo smurto yra jau tokia netradicinė vertybinė ir daugumai Lietuvos gyventojų nepriimtina“, – sako J. Juškaitė.
Keliamos diskusijos neturi prasmės
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė atkreipia dėmesį, kad diskusijos dėl socialinės lyties sąvokos neturi prasmės. Ji pastebi, kad kai kurie kalbininkai sako, jog užsižaidėme su žodžio „gender“ vertimu, o lietuvių kalboje turėtume tiesiog vartoti žodį „lytis“.
„Lietuviai, vartodami žodį „lytis“, dažniausiai įtraukia ir tai, kas įvardijama konvencijoje – socialines ir kultūrines normas, kurios priskiriamos vienai ar kitai lyčiai. (...)
Suprantame, kad ir teisės aktuose žodis „lytis“ vartojamas ne tik biologine prasme, gal išskyrus gimimo liudijime, juk nekalbame tik apie chromosomų rinkinį, bet kalbame apie žmones, kurie gyvena visuomenėje, jiems priskiriame tam tikrus vaidmenis ir įsivaizdavimą, kas priimtina vienai ar kitai lyčiai“, – akcentuoja J. Juškaitė.
Ekspertės teigimu, taip kalbėdami apie sąvokas ir jų vertimą pamirštame, kas iš tiesų svarbu. Pavyzdžiui, kartojame, kad turime reikalingus įstatymus, apsaugančius nuo smurto, tačiau realybėje taip nėra. Čia J. Juškaitė išskiria nesiartinimo orderį, kurio Lietuvoje nėra.
„Labai dažnai būna situacijų, kai, pavyzdžiui, žmogus buvo daugelį kartų teistas už kito žmogaus mušimą arba jį persekioja, kelia baimę, siuntinėja įvairias žinutes, kitaip sakant, siekia bendravimo ir tai daro gąsdinančia forma.
Daugelyje pasaulio valstybių išduodamas nesiartinimo orderis, kai tas asmuo neturi teisės ieškoti kontakto su kitu žmogumi, negali prie jo artintis. Tokios priemonės Lietuvoje neturime“, – sako Žmogaus teisių centro vadovė.
Tokių trūkumų įstatymuose yra ir daugiau, tačiau teisiniai aspektai – tik dalis problemos. Lietuvoje taip pat nėra pagalbos sistemos žmonėms, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto. Tiesa, įkurtas specialus informavimo centras, bet, pavyzdžiui, Nyderlanduose seksualinę prievartą patyręs žmogus visas reikalingas paslaugas ir pagalbą gauna vienoje įstaigoje.
Kaip pasakoja J. Juškaitė, šioje įstaigoje specialistai žino, kaip suteikti specifinę pagalbą nukentėjusiems asmenims, o policijos pareigūnai moka dirbti, kad jų dar kartą netraumuotų.
„Lietuvoje ši sistema neegzistuoja, koordinuotai sistema neveikia. Vis dar kalbame apie retraumatizuojantį sistemos poveikį, kai žmogus bando ieškoti pagalbos, o sulaukia nemalonių klausimų, atstūmimo, kvestionavimo, ar tikrai tai patyrė. Dėl to labai dažnai žmonės tiesiog nesikreipia pagalbos“, – apgailestauja Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė.
