Pastaruoju metu dažnai televizijos ekranuose matoma ir žiniasklaidos cituojama aplinkosaugininkė, nevyriausybinės organizacijos „Aplinkosaugos koalicija“ vadovė, judėjimo „Girių spiečius“ aktyvistė bei „Lietuva 2050“ vizijos bendrakūrėja Lina Paškevičiūtė siūlo išmokti grožėtis gamta, kuri nebūtinai sutvarkyta pagal žmogaus grožio standartus, įžvelgti miškų naudą žmogaus sveikatai, o ne tik ekonomikai, ir kuo greičiau sugrąžinti gamtai jos buveines.
Tai publikacija, parengta iniciatyvos „Lietuva 2050“.
– Esate viena žinomiausių aplinkosaugininkių Lietuvoje. Kaip taip nutiko, kad, baigusi informacinių technologijų studijas, beveik du dešimtmečius atidavusi darbui toje srityje, visa galva nėrėte į aplinkosaugą?
– Nuo pat mažens man buvo artimi tikslieji ir gamtos mokslai – pasirinkau informatiką, o gamta visą laiką buvo šalia. Apie 2010 m. nevyriausybinė organizacija „Baltijos vilkas“ organizavo pėdsekystės kursus, kuriuos pradėjau lankyti kartu su vyru, o vėliau ir pati tuos kursus vesdavau – žavėjo galimybė klajoti po miškus ir matyti gyvūnų pėdsakus, jų veiklos žymes.
Kursuose išmokome ne tik pėdsekystės, tačiau prisijungėme ir prie nevyriausybinės veiklos siekiant vilkų ir kitų žinduolių geresnės apsaugos, taikesnio jų ir žmogaus sambūvio. Čia prasidėjo pamokos, kaip atstovauti viešą aplinkosauginį interesą. Supratau, kad nevyriausybininkų indėlis yra labai svarbus užtikrinant gamtos ir aplinkos apsaugą, o ilgametis nuoseklus darbas duoda rezultatų. Beje, analitika kuriant informacines sistemas ir analitika siūlant teisės aktų pakeitimus turi gana daug bendro.
Taip jau nutiko, kad 2017 metų pabaigoje ėmiausi vadovauti „Aplinkosaugos koalicijai“, o dar po metų apsisprendžiau pilnai nerti į aplinkosaugą – siekiau sustiprinti aplinkosauginių nevyriausybinių organizacijų įtaką, kad būtų didesnė atsvara lobistinėms. „Aplinkosaugos koalicija“ vienija kitas nevyriausybines organizacijas, todėl bendrai apimame nemažai aplinkosauginių temų.
Aš įsitraukiu į strateginio lygmens klausimus, pavyzdžiui, „Lietuva 2050“, taip pat daug laiko skiriu tinkamos miškų apsaugos klausimams. Privalau paminėti, kad pernai buvo suburtas judėjimas „Girių spiečius“, tad atstovavimas šiai temai ženkliai sustiprėjo.
– Kas turi nutikti, kad kiekvienas iš mūsų kuo daugiau pagalvotų apie gamtą?
– Aš tai vadinu požiūrio „at-ūkinimu“. Dažnam gražu tvarkingas ūkinis pušynas, o natūralus miškas, sengirė, kur apaugę ir privirtę medžių – negražu. O kurmis jums trukdo, ar netrukdo? Dažniausiai jis netrukdo, bet kurmiarausis – negražu, kažkiek nepatogu. Tai požiūrio klausimas, ar kurmis turi teisę šalia gyventi, ar ne. Jei pradėsime keisti požiūrį, tai kurmiarausis gali tapti gražiu, nes bus gera žinoti, kad po tavo pievele yra gyvybė. Deja, toks „užūkintas“ požiūris dabartinės kultūros mums išugdomas dar vaikystėje – gražu tampa tai, kas suvaldyta žmogaus, nesugebame matyti ir nesigėrime gyvybės ratu.
Iš kitos pusės, prisiminkime, ką prieš gerą 20-metį žmonės galėjo veikti miške. Palapinę buvo galima pasistatyti ir pernakvoti beveik bet kur, mašina, pastatyta šalikelėje ant samanų, nebuvo nusikaltimas, dabar to daryti negalima, o pagal siūlomą Miškų įstatymą, negalėsime organizuoti jokių renginių be miško savininko sutikimo. Plynas kirtimas visiškai sunaikina ekosistemą, sunkiasvorės miško darbų mašinos palieka gilias provėžas dirvožemyje, o žmogus negali mašinos pasistatyti, nes sutraiškys samanas.
Iš principo vyksta žmogaus išstūmimas iš miško. Jeigu skandinavai turi įstatymu įtvirtintą teisę klajoti, tai mes tą teisę vis labiau prarandame ir net to nepajaučiame. Anksčiau ir prie ežerų krantų beveik visur prieidavome, o dabar… Gal laikas pradėti kalbėti apie skandinavišką teisę klajoti? Tai teisė žmonėms vaikščioti ar stovyklauti beveik bet kur, jei tik jie gerbia aplinką, laukinę gamtą ir vietinius gyventojus.
– Pastaruoju metu pastebimas aktyvus aplinkosaugininkų, jiems pritariančių žmonių proveržis. Ypač su tuo, kas susiję su miškų kirtimu. Kokių momentų dabar neturėtume praleisti, kad iki tų 2050-ųjų ir vėliau būtų išsaugota lietuviška žaluma, miškai, juose esanti gyvūnija ir augmenija?
– Kalbant apie lietuvišką žalumą, reikėtų atskirai kalbėti apie miškus, agrarinį kraštovaizdį, miestus. Visur eksploatatyvumas auga, tačiau dėl skirtingų priežasčių ir skirtingais būdais. Miškuose net ir saugomos teritorijos bei priemiesčiai kenčia nuo plynų kirtimų, nes medienos gavyba yra pagrindinis prioritetas. Matome, kiek konfliktų kyla miestuose dėl taip vadinamos „trinkelizacijos“, pjaunamų brandžių medžių. Žmonės nepatenkinti ir vis daugiau bei garsiau apie tai kalba.
Aplink miestus ir juose esanti gamta turėtų būti saugoma, nes čia jau kalbame apie tiesioginę įtaką žmonių sveikatai, tai pat ir psichologijai – jeigu žmogaus aplinka yra niokojama, tai jį veikia emociškai, demotyvuoja. Aš ir politikams sakau, kad mes nekalbame vien tik apie gamtos apsaugojimą, juk, praradus asmeniškai svarbų mišką, žmogui atrodo, kad jis prarado artimą, tad kalbame ir apie pasitikėjimą valstybe – ar ji sugeba apsaugoti tai, kas tau svarbu. Tie klodai yra daug gilesni. Aplinkosauginė neteisybė gali būti neišsakyta, bet ji gula tam tikrais sluoksniais, kaip nuosėdos, o vėliau ji gali pasirodyti kitokiais pavidalais.
Manau, kad daugybę šių problemų sprendžia „Lietuva 2050“ vizija. Gal norėtųsi, kad ten aplinkosauginės ambicijos būtų dar didesnės, bet aš po šia vizija pasirašau, tik nežinau, kaip mes ją įgyvendinsime.
Pradėjus nagrinėti viziją Seime, buvo diskusija „Kokiomis vertybėmis grįsime ateities Lietuvą?“. Iš mokslininkų pasisakymų ryškėja, kad atspirties pozicijos yra gana nepalankios. Visų pirma, gal dėl sovietinių traumų, bet ir dėl kitų dalykų, Lietuvos gyventojai labai nepasitiki vieni kitais. Taigi, pokyčiui neužteks numatytos įgyvendinimo stebėsenos, asmeniškai noriu prisidėti, kad įvyktų vertybinis lūžis.
– Kur yra toji takoskyra tarp aplinkosaugininkų ir valdininkų bei tos vadinamos medieninės ekonomikos šalininkų?
– Egzistuoja du visiškai skirtingi poliai, turintys skirtingas vizijas. Medieninės ekonomikos atstovai siūlo gamtai ir bendruomenėms palikti vos 20 proc. miško, o visa kita atiduoti medienos auginimui. Tuo tarpu mes norime, kad visos saugomos teritorijos, kurios jau dabar sudaro apie trečdalį miškų, būtų iš tiesų saugomos, kad jose būtų vystoma gamtai palanki miškininkystė be plynų ūkinių kirtimų. Aplink priemiesčius taip pat turi būti ūkininkaujama kitaip, saugant rekreacinę aplinką ir gamtą – tai sudarytų dar kokius 10 proc. miškų. O kur dar nemedieninė ekonomika – rekreacijos centrai, turizmo salos?
Tai susiję ir su sidabrine ekonomika, nes esame senstanti visuomenė: pagyvenę žmonės galėtų keltis į miestelius, kuriuose yra atitinkama infrastruktūra, medicinos ir priežiūros paslaugos, graži gamta – tai būtų visai kitokios kokybės gyvenimas nei didmiesčio daugiabutyje.
Ir štai čia prasideda vizijos „Lietuva 2050“ dalykai. Kai dalyvaudavome diskusijose ir aiškindavomės, kokios Lietuvos ateities mes norime, išsirutuliojo supratimas, kad sugyvenimas su gamta yra vienas esminių lietuviškos tapatybės elementų. „Girių spiečiaus“ vizija pilnai atitinka „Lietuva 2050“ viziją ir ją pagilina – siekiant minėtų tikslų, iki 2050 m. palaipsniui bent 50 proc. Lietuvos miškų turėtų pereiti prie palankios gamtai, rekreacijai, sveikatinimuisi miškininkystės, o mediena juose būtų tik kaip šalutinis produktas. Aišku, greičiausių pokyčių norėtume valstybiniuose miškuose.
– Ar jūsų deklaruojamoms idėjoms ir argumentams lengva prasiskinti kelią siekiant apsaugoti miškus?
– Argumentų tikrai yra. Svarbus ir visuomenės nepasitenkinimas esama situacija miškuose, kuris itin išryškėjo dar 2018–2019 m., kai tuo metu garsiai kelti klausimai dėl plynų kirtimų. Daug dėmesio sulaukė situacija Labanoro girioje, nepasitenkinimas augo ir dėl kitų miškų, pasipylė piketai, pavyzdžiui, Šimonių girios bendruomenė surengė simbolišką eiseną „Girios ateina į Vilnių“. Deja, esminių pokyčių nebuvo, o 2020 m. išrinktas Seimas pradėjo beveik du metus trukusį nacionalinio miškų susitarimo procesą. Susitarimas padeda aiškiai įvardinti, ko norime ir siekiame – ne prieš ką, o už ką kovojame.
Mes turime duomenis, turime argumentus, kurie padėjo suformuoti ir tai, kas nugulė į „Lietuva 2050“ viziją, bet ateičiai svarbiau ne argumentai, o ar iš viso įvyks vertybinis pokytis. Šiuo metu visame pasaulyje vyksta pasaulėvaizdžių kova tarp gamtos suvaldymo, žmogaus virš visko pastatymo, ir tarp sugyvenimo su gamta, supratimo, kad ir kitoms gyvoms būtybėms privaloma palikti erdvės. Tyrimai rodo, kad tai yra iš principo skirtingi pasaulėvaizdžiai, greičiausiai besiformuojantys vaikystėje – kai kurios šalys netgi atlieka vertybinius tyrimus apie tai, į kurią pusę yra linkusi jų visuomenė.
Mūsų visuomenėje yra daug žmonių, kurie gamtą jaučia kaip lygiavertę, tik jie iki šiol to „neįžodina“, manau, kad yra net savotiškos baimės pasirodyti neracionaliam, bet stebiu pokyčius, kurie vyksta ne tik Lietuvoje. Gamtos būklė Lietuvoje toliau blogėja, kaip, beje, ir Europoje. Klausimas, kada ir kiek per vėlai pralaušime tuos ledus.
– Ar dirbant prie vizijos „Lietuva 2050“ dokumento į jus, aplinkosaugininkus, žiūrėjo kaip į lygiaverčius, ar visgi didesnis dėmesys buvo skiriamas kitoms sritims?
– Įsitraukusi į bendrakūros dirbtuves supratau, kad tokią viziją kiekvienas dalyvis kuria pagal savo supratimą. Į šį darbą buvo įtraukti labai įvairūs žmonės: daliai jų rūpėjo aplinkosauga, kitiems – švietimas, dar kitiems – regioninė politika ir pan., todėl vykdavo visapusiškos diskusijos.
Klimato kaita ir be jokio įtikinėjimo buvo įvardijama kaip neigiamas ateities veiksnys, tad aš kėliau tikslą plėsti dalyvių supratimą, kad aplinkosauga nėra vien tik apie klimatą. Dažnai tenka susidurti su supaprastintu supratimu, kai pripažįstama tik klimato krizė, bene vieninteliu jos sprendimu įvardijama atsinaujinanti energija, o simbolis – vėjo ir saulės jėgainės.
Mokslas išskiria devynias planetos ribas, iš kurių šešios pasauliniu mastu jau pažeistos. Tai kritiniai Žemės planetos procesai, kuriuos stipriai pažeidus reikėtų tikėtis staigių ir negrįžtamų didelio masto aplinkos pokyčių. Klimatas pagal naujausius vertinimus yra kritinėje, bet dar ne blogiausioje situacijoje, bene blogiausia situacija yra su biologine įvairove, jos nykimu, nes turime beveik nevaldomą taršą naujomis medžiagomis, tokiomis kaip plastikai ir įvairios cheminės medžiagos. Mano misija buvo, kad neužsidarytume tik klimato krizės rėmuose ir, manau, kad kuriant viziją, mums tai pavyko.
Aplinkosaugai labai svarbus jau minėtas santykis su gamta, ji turi būti matoma ne tik kaip išteklius, o kaip gyvybė, vertinga pati savaime. Vienų technologijų keitimas kitomis svarbus, bet jis neverčia suvaldyti vartotojiškumo, o gamtos apsauga reikalauja vertybinio ir įpročių pokyčio. Ji reikalauja atsitraukti, leisti jai būti gyvybės namais, gerbti šalia esančius. Labai svarbu, kad vizijoje „Lietuva 2050“ sugyvenimas su gamta pabrėžiamas, tam skiriamas didelis dėmesys – tai yra geras indikatorius.
– Visgi teko matyti duomenų, kad miškuose daugėja elnių, briedžių, stirnų, vilkų ir lapių.
– Jei šių gyvūnų daugėja, tai nereiškia, kad biologinė įvairovė gausėja. Tai nereiškia, kad nemažėja grybų, augalų, vabzdžių, roplių ir kitų gyvų būtybių įvairovė. Visiems gyviams reikia „namų“ su tinkamomis gyventi sąlygomis, tačiau, kai mažėja natūralių buveinių plotai, skursta ir jose gyvenančios rūšys. Vis dar tenka išgirsti argumentą, kad daugėja stirnų ir briedžių, tad biologinė įvairovė atsigauna, bet tai yra arba nekompetencija, arba sąmoningas kvailinimas.
Sprendžiant rūšių nykimo krizę, labai svarbu išsaugoti likusias natūralias buveines ir padėti joms atsikurti – jeigu turėsime jų pakankamai, galėsime drąsiai teigti, kad daug rūšių turės kur gyventi. Ypatingas dėmesys turėtų būti teikiamas saugomoms teritorijoms ir jų plėtrai – saugomose teritorijose miškininkystė ar ūkininkavimas turėtų būti draugiški gamtai, kad vertingų buveinių, o kartu ir rūšių, gausėtų. Deja, dabar taip nėra, siekiama apsaugoti tik esamas vertybes, gerokai daugiau kaip pusė saugomų teritorijų ploto eksploatuojama taip, tarsi būtų nesaugomi. „Lietuva 2050“ vizijos sugyvenimo su gamta kryptis turėtų tai keisti.
– Kaip dažnai pati būnate gamtoje ir kokių ten laikotės taisyklių?
– Į gamtą vykstu beveik kiekvieną savaitgalį. Turiu savo „ganyklų“ plotus, kurie nuo Vilniaus yra nutolę vos 30–40 kilometrų. Važiuoju į kiek natūralesnius miškus ar pievas, žinau, kur jie yra. Kai kur ir kameras turime, filmuojame – esame nufilmavę, kaip vilkas pralaižo eketę, kaip barsukų urvą lanko lūšis, purve mėgaujasi šernas.
Užsiimu ir buveiniavimu (pašnekovės sugalvotas terminas – red.) – inventorizuotų natūralių buveinių lankymu. 2011–2014 m. buvo atliekama buveinių inventorizacija, kurios metu specialistai išvaikščiojo visą Lietuvą, užfiksavo europinės svarbos natūralias miškų, pievų, pelkių buveines – lopinėlius, kurie daugiau ar mažiau išlaikė natūralią struktūrą. Taip gimė tokių buveinių žemėlapis. O aš einu į tas inventorizuotas pievas, miškus pabūti natūralesnėje gamtoje. Deja, daug tų lopinėlių jau prarasta dėl kirtimų, o ypač dėl arimų. Kartais vedu buveiniavimo ir pėdsekystės žygius, kad ir kitiems parodyčiau, kuo skiriasi kultūrinis miškas nuo natūralaus.
Laikausi taisyklės, kad gamtoje esu tik svečias – reikia suvokti, kad ten gyvenanti gyvybė turi pirmumo teisę. Labai gerbiu pavasario metą, ir, nors labai mėgstu šniukštinėti, kai yra jauniklių metas, tuo metu susilaikau – tegu lieka gamta gamtai.
– Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kur, regis išlaikyti saiką – misija neįmanoma. Kaip atrodo jūsų kasdieninis su aplinkos tausojimu susijęs gyvenimas, asmeniškas požiūris į vartojimą?
– Stengiuosi vartoti kiek įmanoma mažiau daiktų, nešvaistyti maisto. Reikia suprasti, kad vartojimas gali būti daiktiškas, bet gali būti ir mažiau materialus. Ekonomikos gyvybingumui reikia ne daiktų, o piniginių srautų. Aš galiu su ta pačia striuke vaikščioti daugelį metų, bet mokėti pinigus už pažintinę išvyką gamtoje – juk tai bus tas pats vartojimas, tik iš daiktiškumo jis pereina į nedaiktiškumą. Mano filosofija atitinka žiedinės ekonomikos principus: jeigu gali nevartoti naujų žaliavų reikalaujančių dalykų, tai nevartok, jeigu vartoji, tai pirk kuo labiau ilgaamžius, ekologiškus, taisyk, nes atliekų turi likti kuo mažiau.
– O kaip jūs asmeniškai įsivaizduojat tuos tolimus 2050-uosius?
– Man patinka „Lietuva 2050“ nubrėžta vizija. Tai valstybė, kurioje norėčiau gyventi, ir Lietuvai linkėčiau, kad į tą pusę suktume. Norėčiau, kad atkurtume sugyvenimą su natūralia gamta, kad pasauliui pavyktų suvaldyti klimato kaitą, kad labiau vertintume aplinką be taršos ir savo sveikatą. Tam ir dirbu, kad tai įvyktų.
Iš kitos pusės, labai norėčiau, kad mūsų valstybėje įsigalėtų sveikas protas, būtų mažiau vaikomasi trumpalaikės naudos, gebama priimti ateičiai svarbius sprendimus. Noriu, kad išmoktume remtis duomenimis ir diskutuoti argumentais – to dar mums reikia išmokti, nes kol kas į naują idėją pasiūliusį žmogų žiūrime skersai. Svajočiau apie kitokią visuomenės savigarbą ir atsakingesnę vertybinę politiką.
Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
