Apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą pasipasakoja tik 30 proc. jaunuolių, o nemažai jų tai padaro po mėnesio, metų ar dar daugiau, rodo atliktas tyrimas. Pažymima ir tai, kad netinkamas vaiko elgesys iš tiesų gali liudyti apie baisias patirtis.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorė dr. Goda Kaniušonytė konferencijos Seime metu pristatė atliktą tyrimą apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą. Tyrimas vyko 2021 metų rudenį, jo metu apklausta 2 tūkst. 18–29 metų jaunuolių, kurių teirautasi apie vaikystėje patirtą seksualinį smurtą.
Tyrimas parodė, kad seksualinį smurtą vaikystėje patyrė 15,9 proc. apklaustųjų. Tarp moterų buvo daugiau patyrusių seksualinę prievartą (18,5 proc.) nei tarp vyrų (13,5 proc.)
Taip pat skaitykite
„Pagal visas seksualinės prievartos rūšis moterys patyrė daugiau tokio smurto, ypač seksualinio pobūdžio lietimo ar vertimo liesti. Labiausiai paplitusi forma, kai vertė jaustis nejaukiai, kai kalbėjo ar rašė seksualinio turinio dalykus ir vertė lytiškai santykiauti“, – teigė G. Kaniušonytė.
Ji pažymėjo, kad seksualinė prievarta ir jos formos dažniausiai patiriamos ne kartą, o kelis kartus.
„Pastebėjome, kad dažniausiai tokia prievarta patiriama iš draugų ar bendraamžių. Kalbant apie seksualinio smurto riziką artimoje aplinkoje, priklauso nuo to, ar auka gyveno su biologiniais tėvais, ar su patėviu, pamote.
Iš biologinių tėvų seksualinio smurto rizika yra nedidelė, tačiau iš pamotės ar patėvio rizika daug didesnė. (...) Daugiausiai tokių smurto formų yra sulaukiama iš patėvio“, – kalbėjo MRU profesorė.
Taip pat skaitykite
Liūdinantys skaičiai
Pasak jos, 30 proc. nukentėjusių nuo seksualinio smurto savo patirtis atskleidė, 40 proc. – ne. 25 proc. į šį klausimą neatsakė, todėl apie jų patirtis galima tik spekuliuoti, pridūrė G. Kaniušonytė.
Kaip tvirtino ji, daugiausiai apie patirtą seksualinę prievartą vaikai papasakoja tėvams arba draugams. 30 proc. apklaustųjų apie tai pasisakė po kelių dienų, kiti – po kelių savaičių, o apie 15 proc. – po kelių mėnesių, tačiau nemažai žmonių tai padaro po metų ar daugiau.
Taip pat skaitykite
G. Kaniušonytė pasakojo, kad apie 50 proc. atvejų aplinka patikėjo seksualinį smurtą patyrusiais vaikais ir juos palaikė, 30 proc. patikėjo, bet nieko nedarė, o apie 15 proc. atvejų aplinka nepatikėjo ar netgi kaltino auką.
„Skaičiai iš tikrųjų liūdinantys“, – sakė G. Kaniušonytė.
Ji pastebėjo, kad apie 90 proc. atvejų, kai aplinka patikėjo nukentėjusiais vaikais, nebuvo kreiptasi į teisėsaugą ir nebuvo pradėti ikiteisminiai tyrimai.
„Svarbu, kad savo patirtį atskleidžia nedidelė dalis, o dar mažesnė dalis, beveik nematoma dalis, sulaukia teisingumo“, – pabrėžė MRU profesorė.
Ji akcentavo, kad seksualinės prievartos vaikystėje patirtys dažnai slepiamos arba neįvardijamos, yra neįsisąmonintos. Taip pat tikėtina, kad seksualinės prievartos paplitimas vaikystėje yra kur kas didesnis, nei pavyko užfiksuoti tyrimo metu, o tai, kad didžioji dalis smurtautojų yra bendraamžiai, nurodo didžiulį vaikų švietimo stiprinimo poreikį Lietuvoje.
Taip pat skaitykite
Netinkamas elgesys gali byloti apie sunkias patirtis
Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras „Užuovėja“ po vienu stogu teikia visas nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams reikalingas paslaugas. Čia gali vykti teismo medicinos eksperto apžiūra vaikui saugioje aplinkoje, vaikas paruošiamas apžiūrai ir palydimas psichologo, teikiama psichologinė pagalba.
„Užuovėja“ – vienintelis toks centras Lietuvoje, todėl čia teikiamas ir vaiko apgyvendinimas, užimtumas.
Taip pat skaitykite
Kaip konferencijos metu sakė centro atstovė Agnė Marčiukaitienė, kiekvienais metais į „Užuovėją“ patenka daugiau nei 300 vaikų, o dalis jų atvyksta pakartotinai, pasikartojus prievartos atvejams.
„Viena, kai vaikas pasakoja savo istoriją ir tai daro pakankamai detaliai. Kitas momentas, kai turi būti labai didelis visų su vaiku dirbančių specialistų budrumas, kai vaikas nekalba, bet turime vadinamąjį šeštąjį jausmą ar kitą jausmą, kai apie vaiko patirtą prievartą kalba jo piešiniai, jo seksualizuotas elgesys, reiškiasi kiti būdai“, – vardijo A. Marčiukaitienė.
Ji atkreipė dėmesį, kad labai svarbu prevenciją vykdyti ne tik mokyklose, bet ir kalbėti apie specialistų švietimą, kad gydytojai ar švietimo darbuotojai gebėtų atpažinti seksualinio smurto požymius.
„Svarbu, kad užsidegtų raudonos lemputės, kad galbūt šis vaikas patiria nederamus dalykus. (...) Būna, suicidinis elgesys, vaiko netinkamas elgesys labai dažnai nurašomas kaip tiesiog blogas ir netinkamas. Bet dažniausiai visais atvejais tai indikuoja tam tikras vaiko patirtis“, – išskyrė A. Marčiukaitienė.
„Užuovėjos“ atstovė taip pat atkreipė dėmesį, kad papasakoti apie patirtus išgyvenimus – trauminė patirtis, todėl svarbu, kad institucijos žinotų, kaip ir kada turi reaguoti, o vaikui nereikėtų neigiamų patirčių išgyventi daugiau nei kartą.
