Neretai žmonėms sunku pripažinti, kad nuo seksualinio smurto gali nukentėti labai mažas vaikas, o smurtautojas gali būti išsilavinęs ir užimantis aukštas pareigas, portalui LRT.lt sako psichologė Vilma Paliaukienė, dirbanti centre, teikiančiame pagalbą nuo prievartos nukentėjusiems vaikams. Pasak psichologės, kitokios informacijos neturintys vaikai gali manyti, kad „visi mylintys tėveliai taip elgiasi“, o patirta prievarta traumuoja ir vaiką, ir jo šeimą.
Globos namuose „Užuovėja“ įsikūręs Vaikų, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos, pagalbos centras. Jame teikiamos trumpalaikės kompleksinės paslaugos vaikams, galimai nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos, ir jų šeimos nariams.
Šis centras – vienintelis toks specializuotas centras Lietuvoje, kuriame po vienu stogu sutelktos visos paslaugos, reikalingos tiriant seksualinio smurto prieš vaikus atvejus.
Trauma ne tik vaikui, bet ir šeimai
Kaip interviu portalui LRT.lt sako centro psichologė Vilma Paliaukienė, į centrą vaikas gali būti nukreipiamas esant net ir miglotiems įtarimams, kad galėjo patirti seksualinę prievartą. Su vaiku dirba specialistų komanda, atliekamas psichologinis įvertinimas ir parengiama išvada, kuri būtų naudinga ikiteisminio tyrimo pareigūnams.
Į šį centrą vaikai atvyksta iš visos Lietuvos ir čia praleidžia apie tris paras – per tą laiką sudaromas tolimesnės pagalbos planas. V. Paliaukienė pažymi, kad centre pagalba teikiama ne tik vaikui, bet ir jo šeimai, nes vaiko patirta seksualinė prievarta traumuoja ir šeimą.
„Kartais tėvai atvažiuoja labiau sutrikę nei pats vaikas. Jei jis nesupranta situacijos, o mato išsigandusius tėvus, nesupranta, kas vyksta“, – apie šeimos ir vaiko išgyvenimus pasakoja psichologė.
Centre taip pat gali būti atliekama teismo medicinos eksperto apžiūra bei teisinė vaiko apklausa, kai centro specialistai teisėjui padeda apklausti vaiką.
Taip pat skaitykite
„Siekiama, kad vaikas būtų apklausiamas vieną kartą, ta apklausa įrašoma, nufilmuojama, kad daugiau vaikui nereikėtų apie tai pasakoti“, – pastebi centro psichologė V. Paliaukienė.
Per metus padeda 300 vaikų
Pasak centro psichologės, per metus pagalbą čia gauna apie 300 vaikų, o nuo veikimo pradžios 2016 metais pagalbą centre gavo beveik 2 tūkst. vaikų.
„Iš pradžių suteiktos pagalbos skaičiai buvo mažesni, bet žmonės nežinojo apie paslaugą, nes visiems buvo nauja, kad toks centras apskritai yra. Suteiktos pagalbos mastai greičiausiai augo su informacijos plėtra“, – atkreipia dėmesį V. Paliaukienė.
Kaip pasakoja ji, kartais į centrą tėvai atvyksta sunerimę dėl pasikeitusio ar seksualizuoto vaiko elgesio – tuomet bando suprasti, ar tai yra natūrali vaiko raida, ar patirtos seksualinės prievartos požymiai. Kitais atvejais apsilankyti centre tėvams rekomenduoja Vaiko teisių apsaugos tarnyba ar policija.
Tiesa, priduria psichologė, tėvai turi teisę atsisakyti tokios pagalbos, o kai kuriais atvejais ir patys vaikai nesutinka likti centre, ypač jei būna atvežami apgauti ir nežinodami, kur vyksta.
„Jei vaikas yra nukentėjęs, jis išduotas, jo pasitikėjimas sulaužytas, o čia – dar viena apgavystė... Būna, kad vaikas nesutinka čia likti, bet prievartos nėra. Bandome motyvuoti, kalbėtis, o tada kartais vaikai apsisprendžia likti“, – kalba V. Paliaukienė.
Taip pat skaitykite
Labiau pasitikima suaugusiuoju, o ne vaiku
V. Paliaukienės teigimu, dažniausiai vaikai nukenčia nuo jiems pažįstamų žmonių, neretai jie būna susiję artimais giminystės ryšiais – seksualiai išnaudoti gali ir mama, tėtis ar kiti patys artimiausi žmonės, kurie turėtų vaiką apsaugoti.
„Dažniausiai sakoma, kad 70–85 proc. seksualinio smurto atvejų vyksta artimoje aplinkoje“, – sako psichologė.
Anot jos, būna atvejų, kai nėra seksualinio smurto požymių, o vaiko ir suaugusio žmogaus pasakojama istorija skamba skirtingai. Tuomet žmonės labiau linkę pasitikėti suaugusiu žmogumi, o ne vaiku, tvirtina V. Paliaukienė.
„Pasitikėjimo klausimas tikrai labai opus ir dažnai keliamas. Sulaukiame klausimų – o ką, jei vaikas fantazuoja, jei prisigalvojo.
Pasitikėjimo vaiku trūksta, reikėtų tai priimti kaip faktą – jei vaikas pasakė, kad kažkas įvyko, vadinasi, įvyko.
Pasitikėjimo vaiku trūksta, reikėtų tai priimti kaip faktą – jei vaikas pasakė, kad kažkas įvyko, vadinasi, įvyko, o aš, kaip suaugęs asmuo, imuosi veiksmų – informuoju Vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją, neprisiimu sau atsakomybės išsiaiškinti, ar išnaudojimas buvo, ar ne“, – aiškina psichologė.
Kaip argumentuoja V. Paliaukienė, žmonėms neretai būna sunku pripažinti, kad jų aplinka gali smurtauti, sunku patikėti, kad gerbiamas ir pripažintas žmogus gali sakyti netiesą. Anot centro specialistės, paprastai nelengva suprasti, kad nuo seksualinio smurto gali nukentėti labai mažas vaikas, o smurtautojas gali būti išsilavinęs ir užimantis aukštas pareigas.
„Nėra vieno smurtautojo modelio ir vieno portreto. Apskritai svarbu neturėti vieno smurtautojo ir aukos portreto, nes tada nepamatysime ir neįtarsime galimo smurto. (...) Nėra vieno tipo, kad galėtume atpažinti žmogų kaip pavojingą, dėl to ir vaikus mokome, kaip atpažinti ne pavojingą žmogų, o netinkamą elgesį“, – akcentuoja V. Paliaukienė.
Taip pat skaitykite
Nukentėjusieji – ir kūdikiai
Psichologė pasakoja, kad apie 18 proc. nuo seksualinio smurto nukentėjusių vaikų yra ikimokyklinio amžiaus, o tai – didelis procentas. Tokio amžiaus vaikai yra pažeidžiami ir priklausomi nuo aplinkos, dažnai nežino, kad tai – nusikalstamas elgesys, teigia V. Paliaukienė.
„Būna ir mažesnių nei vienerių metų aukų – nėra jokios amžiaus ribos, bet kokio amžiaus vaikas gali tapti auka“, – apgailestauja psichologė.
Anot jos, didesnė rizika patirti seksualinį smurtą kyla tiems vaikams, kurie turi raidos sutrikimų ar dėl kitų priežasčių patiria sunkumų iškomunikuoti patirtą netinkamą elgesį. Gali būti sunkiau atpažinti ir mažų vaikų patiriamą prievartą.
„Jei nukenčia mažas vaikas, pavyzdžiui, metų amžiaus, jis dar nemoka kalbėti, negali to papasakoti. Bet net ir šiek tiek didesniems vaikams, kurie moka kalbėti, sunku tai papasakoti“, – pažymi psichologė.
V. Paliaukienė taip pat kelia klausimus, kiek su vaikais kalbame apie kūną ir ar jie žino kūno dalių pavadinimus.
Būna ir mažesnių nei vienerių metų aukų – nėra jokios amžiaus ribos, bet kokio amžiaus vaikas gali tapti auka.
„Kartais vaikai sako, kad juos mušė, atrodo, lyg kalba apie fizinį smurtą, bet, klausiant vaiko išsamiau, paaiškėja, kad kalbama apie seksualinį smurtą. O vaikas sakė, kad mušė, nes jam skaudėjo. Tiesiog trūksta žinių, kaip tai pavadinti, kaip apibūdinti veiksmus ar kūno dalis“, – sako V. Paliaukienė.
Taip pat skaitykite
Kreiptis pagalbos atgraso kaltės jausmas
Pasak psichologės, vaikams sunku papasakoti apie patirtą prievartą. Kaip priduria ji, didesnė tikimybė, kad vaikas papasakos apie tokius išgyvenimus, jei jis auga pasitikėjimą keliančioje aplinkoje. Sunkiau tuomet, kai vaiko aplinka priešiška.
„Kartais vaikams ir grasinama, kad apie tai nepasakytų“, – atkreipia dėmesį psichologė.
Ji sako, kad vaiko pasisakymas apie patirtą seksualinę prievartą būna sudėtingas ir jo šeimai, ypač jei vaikas nukentėjo nuo artimo žmogaus.
„Kartais sulaukiame anoniminių skambučių, žmonės neretai sako, kad patys pasirūpins ir suteiks vaikui pagalbą, kad nenori, jog prasidėtų teisiniai procesai. Svarbu nepulti smerkti tų tėvų, kurie nepalaiko vaiko, – reikėtų bandyti suprasti, kas vyksta toje šeimoje, kad ji reaguoja priešiškai“, – svarsto V. Paliaukienė.
Svarbu nepulti smerkti tų tėvų, kurie nepalaiko vaiko, – reikėtų bandyti suprasti, kas vyksta toje šeimoje, kad ji reaguoja priešiškai.
Ji taip pat pasakoja, kad kai kuriais atvejais vaikams grasinama nepasakoti apie patirtus išgyvenimus, argumentuojama, kad tai – „bendra paslaptis“. Todėl, vardija psichologė, vaikai turi žinoti, kad būna gerų paslapčių, kurias smagu saugoti, pavyzdžiui, apie tėčiui nupirktą dovaną, tačiau būna ir blogų paslapčių, kuriomis reikia pasidalinti.
Kreiptis pagalbos atgraso ir jaučiamas kaltės jausmas: „Vaikas mano, kad, jei taip vyksta, vadinasi, su manimi kažkas negerai, kažką blogo padariau, pats esu blogas.“
Vaikai gali manyti, kad „visi mylintys tėveliai taip elgiasi“
V. Paliaukienė pabrėžia – visuomenė linkusi kaltinti seksualinio smurto aukas, neva dėvėtas per trumpas sijonas ar buvo per daug ryškus makiažas, tačiau svarbu, kad vaikas suprastų – niekas neturi teisės tavęs liesti, o tai, kas nutiko, – ne tavo kaltė.
„Labai svarbu pastiprinti vaiką – gerai padarei, kad papasakojai, tu nesi kaltas“, – akcentuoja psichologė.
Jos teigimu, kitokios informacijos neturintys vaikai gali manyti, kad „visi mylintys tėveliai taip elgiasi“, o kaltės jausmą sustiprina fiziologiniai pojūčiai.
„Kai kalbame apie seksualinę prievartą, galvojame apie skausmą, kai vaikas patiria diskomfortą. Bet nusikalstamas ir blogas prisilietimas vaikui nebūtinai kels nemalonų jausmą. Fiziologiškai kūnas reaguoja taip, kaip reaguoja – jei nesukeliant skausmo dirginama erogeninė zona, neįmanoma, kad būtų kažkaip kitaip.
Vaikui gali patikti pats pojūtis, o tada jis jaučiasi siaubingai – įvyko kažkas blogo, o mano kūnas sureagavo taip, kaip sureagavo. Svarbu paaiškinti, kad taip yra, kad tai nuo tavęs nepriklauso. Jei įgnybsiu – tau skaudės, jei pakutensiu – kutens. Negali to kontroliuoti, bet dėl to gali atsirasti didelė kaltė“, – aiškina V. Paliaukienė.
Nukentėję vaikai gali patys smurtauti
Vaikai, patyrę seksualinį smurtą, gali ir patys smurtauti – būna, kai tas pats vaikas vienoje byloje yra nukentėjusysis, o kitoje – įtariamasis galimai smurtavęs prieš kitą vaiką, pastebi V. Paliaukienė.
„Tai, kaip tokiais atvejais vaikai elgiasi, yra labai panašu į tai, kas su jais įvyko. Vaikai atkartoja tai, ką patys patyrė. Patirti seksualinę prievartą – reiškia prarasti kontrolę, prarasti galią, įkristi į visišką bejėgystės būseną. Vaikai bando tai kompensuoti, todėl neretai taip pasitaiko, nors nukentėjęs vaikas nebūtinai smurtaus“, – argumentuoja psichologė.
Dėl šių priežasčių, sako specialistė, labai svarbu, kad vaikas sulauktų savalaikės pagalbos. Jei vaikas negauna tokios pagalbos ir auga traumuojančioje aplinkoje, yra tikimybė, kad su kitais elgsis taip, kaip elgėsi su juo, dėsto V. Paliaukienė.
Jei prieš vaiką smurtauta artimoje aplinkoje, o smurtas pasikartojo, vaikas patyrė ilgalaikę traumą: „Tai didžiulis sukrėtimas, kuris sutrikdo vaiko pasitikėjimą pasauliu, tai, kad pasaulis yra geras, o aš vertingas. Tada vaikui atrodo, kad nei jis vertingas, nei pasaulis geras. Supurtomi tokie pamatiniai dalykai“.
Tai didžiulis sukrėtimas, kuris sutrikdo vaiko pasitikėjimą pasauliu, tai, kad pasaulis yra geras, o aš vertingas.
Psichologė taip pat sako, kad kartais seksualinį smurtą patyrusius vaikus ištinka psichozinės būsenos, jie pradeda save žaloti, todėl gali būti reikalingas psichiatrinis gydymas.
„Patirta seksualinė prievarta vaikui kelia daug jausmų, vienas iš jų – gėda, kad tai kažkas labai netinkamo apie mane“, – sako V. Paliaukienė.
Visuomenei sunku suvokti prievartos mastus
Remiantis Europos Tarybos duomenimis, vienas iš penkių vaikų patiria seksualinį smurtą, tačiau Lietuvoje skaičiai mažesni. V. Paliaukienės vertinimu, augantis žinomų aukų skaičius rodo, kad apie seksualinę prievartą turime daugiau žinių ir geriau tai atpažįstame.
Taip pat skaitykite
Psichologė mano, visuomenei gali būti sunku prisileisti mintį apie tokius prievartos mastus ar tai, kad nukenčia ir maži vaikai.
„Yra neigimo ir bandymo išstumti problemą, dėl to kalbėjimas labai prisideda prie sklaidos. Bet iš tiesų jaučiasi, kad žmonėms gali atrodyti, jog problema neegzistuoja arba egzistuoja kažkur kitur“, – teigia V. Paliaukienė.
Situaciją sunkina ir pasiruošusių specialistų trūkumas, išskiria psichologė, – su vaikais dirbantys žmonės neretai neatpažįsta seksualinio smurto, o specialistai su tokiais vaikais baiminasi dirbti.
„Psichologai baiminasi neturintys žinių, bijo imtis seksualinės prievartos atvejų. Trūksta specialių mokymų. (...) Svarbu ieškoti kelio – gal kažkas gali padėti, supervizuoti, gal gali papildomai mokymuose dalyvauti.
Kita problema – ir teisininkų specializacija, žinios, ką reiškia dirbti su nukentėjusiu, kaip su juo bendrauti. Svarbu stiprinti visuomenės pasitikėjimą vaiku, kad tai, ką jis pasakė, yra tiesa“, – teigia V. Paliaukienė.
Seksualizuotas elgesys ir detalios žinios apie seksą
Kalbėdama apie tai, kaip atpažinti vaiko patiriamą seksualinį smurtą, psichologė pataria, kad reikėtų atkreipti dėmesį į pasikeitusį vaiko elgesį ar emocinę būseną, įpročius: „Gal vaikas nenori eiti į būrelį, gal mokymosi pasiekimai suprastėjo. Tai žinia, kad kažkas su vaiku vyksta – nebūtinai seksualinė prievarta, bet yra įtarimų, kad kažkas blogai.“
Anot V. Paliaukienės, tam tikri pavojaus ženklai gali būti ir vaikų baimė pastoti ar susirgti lytiniu keliu plintančiomis ligomis, o, patiriant prievartą, gali atsirasti seksualizuotas elgesys, vaikas gali detaliai žinoti apie seksą.
„Į tai ypač reikia atkreipti dėmesį. Yra, kad pradinukas gana detaliai papasakoja apie lytinį aktą. Aplinkai gali atrodyti, kad vaikas natūraliai apie tai sužinojo, bet tai galima pamatuoti savo vidumi – ar jis galėjo tai atrasti spontaniškai. (...)
Jei galėjo, galbūt tai yra normali seksualinė raida, tačiau kyla klausimas, kokiu būdu vaikas gavo tokių žinių – nebūtinai nusikalstamu, nebūtinai kažkas tyčia rodė ar vertė žiūrėti, bet tikėtina, kad vaikui reikia pagalbos, nes jis gavo savo brandos neatitinkančią informaciją ir negali jos sutalpinti, apdoroti, suprasti“, – pabrėžia psichologė.
