Pasiekti nepasiekiamus – tokią misiją išsikėlė Naujininkuose įsikūręs Vilniaus socialinis klubas. Organizacija dirba su gatvės jaunimu, teikia socialinę pagalbą vaikams ir paaugliams. Čia darbuotojai nėra kontroliuojantys baudėjai ir nemoralizuoja, o futbolas ir įvairios veiklos organizacijos komandai tampa įrankiu prieiti prie jaunuolių, įgauti jų pasitikėjimą ir padėti ieškoti pagalbos.
Vaikų priežiūra ir užimtumas – opus klausimas tėvams. Kai kurie vaikai negauna vietos darželiuose, o ne kiekviena šeima gali sau leisti auklių paslaugas. Vėliau, vaikams augant, iškyla ir užimtumo po pamokų klausimas. „LRT ieško sprendimų“ komanda šį mėnesį domisi, kaip Belgijoje veikia vaiko priežiūros paslaugų modelis, kuo išsiskiria bendruomeniniai darželiai ir kaip bandoma pasiekti Naujininkų vaikus ir jaunimą.
Vilniaus socialinis klubas šiuo metu dirba su 350 vaikų ir jaunuolių bei organizuoja keturias programas – futbolo, darbo gatvėje, čia taip pat veikia paauglių klubas ir mobili programa.
Kai kurie užsiėmimai vyksta viename Naujininkų pastatų. Čia yra virtuvėlė, keli kabinetai, o labiausiai akį traukia pagrindinis laisvalaikio kambarys – čia kabo pačių paauglių nusistatyti susitarimai, nuotraukos, yra stalo futbolas, kitų žaidimų.
Taip pat skaitykite
Ne moralizuoja, o stengiasi suprasti
„Mūsų organizacijos tikslas – pasiekti nepasiekiamus. Dirbame su jaunuoliais, kurie iškrenta iš mokymosi sistemos ar būrelių, yra nepastebėti, daugiau laiko leidžia gatvėje, o ne struktūruotoje veikloje.
Siekiame, kad šie vaikai ir jaunuoliai turėtų galimybę ateiti į mūsų organizuojamas programas“, – LRT.lt pasakoja viena organizacijos steigėjų, mobilios programos vadovė Giedrė Laniauskienė.
Ji pažymi – ir sunkumus patiriantys jaunuoliai yra mūsų visuomenės atspindys, todėl svarbu kurti erdves, leidžiančias susitikti skirtingiems žmonėms, kurie kitomis aplinkybėmis galbūt niekada nesusitiktų.
Jei jaunuolis ras vietą pas mus, vėliau savo vietą lengviau ras ir visuomenėje.
G. Laniauskienė
Pasitelkdamas įvairias veiklas ir programas, Vilniaus socialinis klubas siekia užmegzti ryšį su jaunuoliais ir įgauti jų pasitikėjimą. Čia darbuotojai jaunuoliams ne moralizuoja, o stengiasi suprasti ir padėti.
„Tikime, kad jei jaunuolis ras vietą pas mus, jei jis jausis priimtas ir saugus, vėliau savo vietą lengviau ras ir visuomenėje“, – viliasi G. Laniauskienė.
Taip pat skaitykite
Futbolas sujungia ir suteikia galimybę
Idėja įkurti tokią organizaciją kilo Lietuvoje gyvenančiam prancūzui Cedricui Raffierui, kuris šiuo metu ir vadovauja organizacijai. Savanoriaudamas Indijoje, C. Raffieras pamatė, kad futbolas gali veikti kaip įrankis pasiekti jaunuolius ir sujungti socialinį darbą.
Futbolo programą Vilniaus socialinis klubas įgyvendina jau daugiau kaip 10 metų ir kviečia prisijungti vaikus nuo septynerių iki 18 metų.
„Mes nesiekiame sportinių rezultatų, nesiorientuojame į futbolo klubus, mūsų tikslas – labiau socialinis pokytis vaiko gyvenime. Viena mūsų vertybių – orientacija į santykį, bandome kurti tiesų, atvirą ir pagarbų santykį su jaunuoliais.
Mums futbolas yra tik priemonė, socialinis įrankis būti struktūruotoje veikloje, veikti komandoje, reflektuoti įvairias situacijas. Mokomės kalbėti apie jausmus, apie emocijas“, – LRT.lt sako futbolo programos vykdytojas Aivaras Brinza.
Programa atvira visiems – ir mergaitėms, ir berniukams, nepriklausomai nuo šeimos finansinės padėties ar kalbos, todėl pažaisti futbolo ateina skirtingų vaikų.
„Mūsų futbolo programa suteikia galimybę – nesame tie pasaulio gelbėtojai, nesakome, kad ateisime ir išgelbėsime jaunuolius. Labiau leidžiame jiems patiems atsiskleisti“, – dalijasi A. Brinza.
Mūsų futbolo programa suteikia galimybę – nesame tie pasaulio gelbėtojai, nesakome, kad ateisime ir išgelbėsime jaunuolius.
A. Brinza
Pasitelkdami futbolą, treneriai užmezga su vaikais ir paaugliais kontaktą, bendrauja įvairiomis temomis, aptaria įvykusias situacijas, užmezga ryšį su šeimomis. Atsiradus pasitikėjimui, vaikai išdrįsta pasidalyti savo išgyvenimais.
Kai kurie vaikai pasitiki greičiau, kitiems dar ilgai būna nedrąsu prie kitų dalytis savo jausmais, praeina laiko, kol pradeda atvirai kalbėtis.
Taip pat skaitykite
Dalijasi atsakomybes
Kaip pasakoja futbolo programos darbuotojas A. Brinza, paprastai mokykloje ir būreliuose veikla prasideda iš karto, yra struktūruota, o šioje futbolo programoje iš pradžių vaikams paliekama erdvės – kai kurie pažaidžia krepšinį ar tinklinį, kiti pailsi, tačiau svarbu, kad tuo metu jau užtikrinamas vaikų saugumas.
Vėliau užsiėmimo dalyviai susėda ratu, išsako, kaip tą dieną jaučiasi, su kokiomis emocijomis atėjo. Tuomet – laikas futbolui. Pirmąją žaidimo dalį darbuotojai būna treneriais, vaikai atlieka įvairias užduotis, lavina įgūdžius ir fizines ypatybes.
Kitoje dalyje treneriai palieka daugiau laisvės ir atsakomybės patiems vaikams – treneriai labiau stebi žaidimą, o sprendimus ir atsakomybes dalijasi patys vaikai.
„Žaisdami futbolą vaikai atsipalaiduoja, paleidžia emocijas. Pastebime, kaip žaisdami futbolą vaikai transformuojasi – ateina vienos nuotaikos, o tada pradeda žaisti futbolą, jų nuotaika kardinaliai keičiasi“, – šypsosi A. Brinza.
Taip pat skaitykite
Paauglystės iššūkiai
Vilniaus socialinis klubas daug dėmesio skiria ankstyvosios paauglystės iššūkiams. 11–14 metų paaugliai gali prisijungti prie paauglių klubo veiklų. Čia tris kartus per savaitę susitinka uždaros paauglių grupės, užsiėmimų metu paaugliai mokosi per patirtį ir jos refleksiją – patys gamina maistą, planuoja savo biudžetą, mokosi, organizuoja savo laisvalaikio veiklas.
Pasak paauglių klubo darbuotojos Rusnės Gužauskaitės, tokio amžiaus paaugliams trūksta vietų, kuriose jie galėtų susitikti ir dalyvauti bendroje veikloje. Visgi paaugliams svarbu vieniems iš kitų mokytis ir ieškoti tokių draugysčių.
„Jiems be galo svarbu būti tarp savo bendraamžių“, – pažymi R. Gužauskaitė.
Prieš ir po kiekvieno susitikimo paaugliai susėda į ratą ir pasidalija savo jausmais. Kadangi užsiėmimai vyksta tris kartus per savaitę ir grupė praleidžia daug laiko kartu, paaugliai turi kuo pasidalyti ir ką papasakoti, atsiranda artumo.
Taip pat skaitykite
Jautrus laikas ir savivertės klausimai
R. Gužauskaitė pasakoja, kad patys paaugliai renkasi norimą veiklą – eina žaisti krepšinio, žaidžia stalo žaidimus, diskutuoja, o šiais metais itin populiarus maisto gaminimas.
„Kai grupė jau susilipdo, ji kartu gali daug nuveikti, narplioti aktualias temas. <...> Šie užsiėmimai yra galimybė mokytis ir reflektuoti. Matome, kad paaugliai vieni kitiems svarbūs“, – LRT.lt sako organizacijos darbuotoja.
Ankstyvoji paauglystė, pastebi R. Gužauskaitė, yra jautrus laikas – prasideda kūno pokyčiai, paaugliai imasi pažinti savo emocijas, atranda savivertės ir savęs pažinimo temas. Todėl saugi erdvė, kurioje laukia bendraamžiai ir suaugusieji, kuriais gali pasitikėti, tampa svarbi augimui ir mokymuisi.
Jiems be galo svarbu būti tarp savo bendraamžių.
R. Gužauskaitė
„Tie vieni metai paauglių klube jiems būna svarbus etapas“, – teigia paauglių klubo darbuotoja.
Anot jos, daugiausia paaugliai kalba apie santykius, jiems svarbu būti priimtiems ir svarbiems, formuojasi jų socialinis ratas, tampa svarbios savivertės ir pripažinimo temos, žalingų įpročių klausimas.
Taip pat skaitykite
Siekia būti patikimais suaugusiais
Siekdama pasiekti kuo didesnį ratą jaunuolių, organizacija vykdo darbą gatvėje, stengiasi užmegzti tvirtus santykius su gatvėje laiką leidžiančiais jaunais žmonėmis, teikti jiems visapusišką socialinę ir ugdomąją pagalbą.
„Tai programa su daugiausia neapibrėžtumo. Dirbame Naujininkų gatvėse, bet kartais teritoriją plečiame ir į stoties rajoną. Mūsų tikslinė grupė yra jaunuoliai nuo 14 iki 29 metų, bet būna ir jaunesnių paauglių“, – pasakoja darbo gatvėje programos vykdytoja Žydrūnė Ramšaitė.
Gatvės darbuotojai lankosi jaunų žmonių susibūrimo vietose, kuria ryšius su jaunuoliais ir inicijuoja įvairias veiklas, kurių metu jie ne tik gerai praleistų laiką, bet ir ko nors išmoktų.
Norime būti patikimu suaugusiuoju, į kurį jie gali kreiptis.
Ž. Ramšaitė
„Stengiamės aplankyti tas vietas, kuriose renkasi kažkokios kompanijos, pasidomėti, kaip jie gyvena, kokie jų sunkumai. <...> Mezgame santykį, kad jaunuoliai būtų pamatyti, norime pasiekti nematomus, iš įvairių sistemų iškritusius jaunuolius, kurie niekur neranda sau vietos. Norime būti patikimu suaugusiuoju, į kurį jie gali kreiptis, – daug jaunuolių to neturi“, – dalijasi Ž. Ramšaitė.
Kiekvieną pirmadienį organizacijos komanda jaunuolių laukia „Juventos“ gimnazijos futbolo stadione. Atvykstame kiek anksčiau, bet šalia stadiono jau lūkuriuoja grupelė paauglių, pasiruošusių žaisti futbolą. Netrukus su maišu kamuolių, užkandžiais ir šilta arbata ateina Ž. Ramšaitė su komanda.
Visi paaugliai komandai paspaudžia rankas, pasisveikina ir skuba ruoštis žaidimui. Neilgai trukus prasideda užsiėmimas – kažkas skuba prie vartų, kiti pradeda apšilimą.
Jaunesni paaugliai pasiprašo paspardyti kamuolį su darbuotojais – spardydama kamuolį, Ž. Ramšaitė pasiteirauja, kaip praėjo diena, paprašo pamokyti futbolo subtilybių, o paaugliai noriai imasi tokių pareigų ir ima dalytis dienos įspūdžiais.
Vengia kontrolės, kuriasi savo tvarką
Ž. Ramšaitė svarsto, kad laiką leisdami gatvėje jaunuoliai ieško tokios erdvės, kurioje jų niekas nekontroliuotų.
„Mokykloje yra griežtos taisyklės, būreliuose taip pat, o gatvėje jie kuriasi savo tvarką. Mes, kaip gatvės darbuotojai, neprimetinėjame jiems taisyklių, neaiškiname, ką jie turi daryti, nemoralizuojame“, – akcentuoja Ž. Ramšaitė.
Kai kurie jaunuoliai nesijaučia pastebėti, nemano, kad kažkam rūpi. Užmezgę santykį su šiais jaunais žmonėmis, darbuotojai gali jiems padėti ieškoti pagalbos, palydėti į reikalingas institucijas, padėti spręsti įvairius sunkumus ar susirasti darbą.
„Siūlome minkštą darbo galimybę, kad jaunuoliai padirbtų pas mus, taip pat randame partnerių, kurie galėtų juos įdarbinti. Dažniausiai dirbame kartu su jaunuoliu, mūsų tikslas – labiau užmegzti santykį, suteikti jiems galimybę užsidirbti, įgyti įgūdžių ir pradėti savo kelią darbo rinkoje“, – LRT.lt vardija Ž. Ramšaitė.
Nebaudžia ir nekontroliuoja
Mobilios programos komanda organizuoja atvirus užsiėmimus skirtingose miesto viešosiose erdvėse. Kaip pasakoja viena organizacijos steigėjų, mobilios programos vadovė G. Laniauskienė, po karantino daugiau laiko gatvėje leidžiantys žmonės pasijuto nesaugūs, jiems buvo sunku grįžti į santykį su kitu žmogumi, todėl organizacija rado kitokį priėjimo būdą.
Mobili komanda savo veiklą organizuoja Kudirkos aikštėje, prie Baltojo tilto ir Žemaitės skvere Savanorių prospekte.
„Mobilios programos tikslas – per užimtumą kurti santykį su jaunuoliais. Veikla skirta visiems jaunuoliams, bendruomenės nariams. Darbuotojų tikslas – burti bendruomenę, ją telkti ir sukurti santykį su jaunuoliais, kuriems galbūt reikėtų tos pagalbos“, – pasakoja G. Laniauskienė.
Ji pastebi, kad kai kurie jaunuoliai vengia kreiptis pagalbos, kai jos reikia, pavyzdžiui, nepraneša apie vagystes ar užpuolimus.
„Kažkada suklydę, blogą sprendimą priėmę žmonės vėliau ir patys nebeprašo pagalbos. Visuomenė tam tikra prasme atstumia tuos jaunuolius, jie mano: jei suklydau, tarsi neturiu teisės gauti kažkokių paslaugų. Mums čia svarbu kalbėti apie žmogaus teises – nesvarbu, ką padarei, turi šansą iš naujo kurti savo gyvenimą“, – pabrėžia G. Laniauskienė.
Ji priduria, kad sukurti tokį pasitikėjimą ir paskatinti jaunuolius kreiptis pagalbos padeda tai, kad organizacijos darbuotojai neveikia kaip baudėjai, ne kontroliuoja, o bando stiprinti jaunuolių sąmoningumą.
„Suteikiame informacijos, galimybių pradėti iš naujo, palydime į kažkokią įstaigą, kai jaunuoliai tam pasiruošę. Priartėjame prie žmogaus tiek, kiek jis nori, tačiau visada esame matomi, pastebimi, kad jie turėtų šansą paprašyti pagalbos, nebijotų pas mus ateiti“, – teigia G. Laniauskienė.
Mažos pergalės
Nors organizacija pradėjo veikti norėdama pasiekti nepasiekiamus, o šis tikslas išlieka ir dabar, šiuo metu Vilniaus socialinis klubas stengiasi įtraukti kuo daugiau įvairių jaunuolių. Jei į grupę susirinktų tik su sudėtingais iššūkiais susiduriantys jaunuoliai, nebūtų atramos, todėl keičiasi ir organizacija, – atkreipia dėmesį G. Laniauskienė.
„Stengiamės išlipti iš tos stigmos, kad dirbame tik su sudėtingais atvejais – dirbame su visais, tik gal orientuojamės į tuos, kurie išgyvena tam tikrų iššūkių ar šeimoje, ar mokykloje. Mūsų programose yra daug jaunuolių, kuriems reikia dėmesio, rūpesčio, kitiems gal laikotarpis sunkesnis – tėvų skyrybos ar pasikeitęs gyvenimo būdas“, – LRT.lt pasakoja G. Laniauskienė.
Organizacijos darbuotojai džiaugiasi pastebintys vaikų ir paauglių pokyčius – ilgiau pabuvę organizacijos veikloje, paaugliai užstoja naujus jos narius, prisimena savo patirtį. Kiti užaugę patys prisideda prie veiklos, dalyvauja stovyklose, padeda organizacijai, savanoriauja.
„Minimalūs pasikeitimai, mažos pergalės – tai mus stumia pirmyn“, – atvirauja futbolo programos darbuotojas A. Brinza.
Jam antrina ir paauglių klubo darbuotoja R. Gužauskaitė: „Kartais tai yra mažos pergalės, pavyzdžiui, vaikai išmoksta laikytis susitarimų, prisiimti atsakomybę, <...> išmoksta rūpintis aplinka, susitvarkyti, kuriasi bendruomeniškumas. <...> Vaikai atsiskleidžia, kartais iš pradžių nepasitiki, o vėliau pradeda daugiau kalbėti, reikšti mintis, siūlyti idėjas, labiau priima save.“
