Teta, tetulė, „ciocička“ – tik keli vardai, kuriais vaikai kreipiasi į „SOS vaikų kaimai“ tetą Svetlaną Zajankovskają. Ji pabrėžia – norėdamas dirbti tokį darbą, vaikus turi priimti kaip savus: „Viskas tas pats kaip su savo vaikais – jokio skirtumo, tik tiek, kad pavardė ne tavo.“
Šiuo metu Fabijoniškėse įsikūrusioje šeimynoje gyvena keturi vaikai. Jauniausiai mergaitei – 10, vyriausiam namų gyventojui – 17 metų. Mums lankantis šeimynoje, pasitinka Svetlana, mažiausioji mergaitė ir gimnazistas. Abu vaikai puola aprodyti namų, pasakoja, ką mėgsta veikti laisvalaikiu ir dalijasi nerimu dėl artėjančių egzaminų bei ateities planais.
Sujudėjus spintos durims, vaikai juokiasi ir nuramina – tai mažiausias namų gyventojas katinas Šprotas, šeimynai padovanotas į Lietuvą atvykusių ukrainiečių. Turėdami augintinį, vaikai mokosi pasirūpinti mažesniu, tai ugdo atsakomybės jausmą.
Kartu su vaikais nuolatos gyvena „SOS vaikų kaimų“ tetos, kurios jais rūpinasi kaip savais – lydi ir į mokykla, ir į polikliniką, jei vaikai suserga, juos slaugo, dalyvauja mokyklos pasirodymuose.
Svetlana SOS vaikų kaimuose dirba šešerius metus, per šį laiką į savarankišką gyvenimą jau išlydėjo tris vaikus.
„Palaikome ryšį, susirašinėjame, jie ateina į svečius. Jaunuoliai kreipiasi, jei nori ko nors paklausti. Negaliu pasakyti, kad kreipiasi kaip į mamą, bet kaip į artimą“, – LRT.lt pasakoja S. Zajankovskaja.
Visgi Svetlana vaikams primena kai kuriuos močiutės bruožus – vienam jos verdama sriuba primena močiutę, kiti atpažįsta mamos plaukus.
Prieš atsisveikinant – apkabinimai ir švelnūs žodžiai
SOS teta džiaugiasi, kad su vaikais jaučia gilų ryšį – kur nors išeidami, vaikai visuomet prieina atsisveikinti, apkabina. Iš tiesų mums kalbantis, mažoji pribėga, apkabina Svetlaną, atsiglėbesčiuoja ir tik tada eina pro duris. Apkabindama mergaitę, Svetlana kelis kartus pakartoja ją mylinti, mažoji atsako tuo pačiu.
„Būtinai reikia pasakyti, kad myliu“, – pažymi SOS vaikų kaimų teta.
Būtinai reikia pasakyti, kad myliu.
Svetlana atvirauja, nors visi vaikai skirtingi, padirbusi ilgiau ji jau iš akių supranta, kokia vaiko nuotaika: „Žinai, kokiu tonu ir kada ką nors pasakyti, ar iš ryto, ar vakare. Visi vaikai žino – jei reikia pasikalbėti rimtai, mano kabinetas yra išpažinimų kambarys.“
Vaikai žino ir namų taisyklę – spręsdami kokią nors problemą, jie kartu su teta turi rasti sprendimą ir tik tada ramiai eiti miegoti.
Antra šeima ir antri namai
Svetlana apgailestauja – visi vaikai yra patyrę trauminių išgyvenimų. Kai kurių istorijos ne tokios sudėtingos, kitų – liūdnesnės. Tačiau į šiuos vaikus Svetlana žiūri kaip į savo ir pripažįsta – būti su vaikais yra ne darbas, o gyvenimas.
„Taip, čia gyvenimas. Ateinu ir jaučiu, kad čia mano namai“, – dalijasi ji.
Svetlana prisimena, kaip gydytojui paklausus, kiek ji turi vaikų, nedvejodama atsakė turinti šešis: „Vėliau einu namo ir galvoju, kaip čia taip, kodėl šeši? Bet teisingai – du mano ir keturi Fabijoniškėse. Na taip, šeši. Bet atsakau negalvodama“, – juokiasi Svetlana.
Psichologas SOS tetoms kartoja, kad jos turi atskirti asmeninį gyvenimą ir darbą, tačiau Svetlana sako, kad tai padaryti sudėtinga.
„Čia mano vaikai, kuriuos auginu. Kaip galiu uždaryti šio buto duris ir pamiršti, kad vaiko gimtadienis, kad Marytei ar Onutei reikia nupirkti šventinę suknelę, kad kažkam reikia batų? Mes su kolegėmis nuolatos bendraujame, viena kitai skambiname. Kaip galima pamiršti? Tai ne tas darbas.
Čia mano vaikai, kuriuos aš auginu. Kaip galiu uždaryti šio buto duris ir pamiršti, kad vaiko gimtadienis, kad Marytei ar Onutei reikia nupirkti šventinę suknelę, kad kažkam reikia batų?
Dirbau daug kur – ir policijoje, ir prancūzų licėjuje su vaikais, bet ten išeini ir viskas. O čia specifinis darbas. Ne kiekvienas jį gali dirbti. Kai kurie pabūna ir išeina. Per sunku, mažas atlyginimas, nepavyko. O kodėl nepavyko? Šiuos vaikus reikia suprasti ir priimti tokius, kokie jie yra. Kai suprasi, jie tave taip pat supras ir priims“, – tvirtina Svetlana.
Taip pat skaitykite
„Kaip pasakyčiau, kad ir aš jus paliksiu?“
S. Zajankovskaja pripažįsta – kelis kartus rimtai svarstė keisti darbą, tačiau sustabdė prisirišimas prie vaikų.
„Kaip aš tai pasakyčiau vaikams, kaip pažiūrėčiau jiems į akis. Ką pasakyti – rasiu, jie juk iš akių mato – viską mato. Kaip jiems pasakyčiau, kad ir aš jus paliksiu, kad jūs jau buvote palikti, išduoti, o dabar aš taip padarysiu?“ – svarsto Svetlana.
Ji pasakoja anksčiau nemaniusi, kad galėtų mylėti „svetimus“ vaikus, bet ryšys su vaikais labai stiprus: „Jūs neįsivaizduojate. Tikrai viską išgyveni su vaikais, jie auga – kažkas gerai, kažkas blogai, bet mes einame kartu, einame šalia.“
Tetos su vaikais eina ir į mokyklą, polikliniką, jei serga – slaugo. Prieš pat Kalėdas vaikai ir SOS vaikų kaimų tetos susirgo kovidu – dirbti liko viena kolegė.
„Ji dirbo viena, sukosi kaip voverė. Prie kiekvieno vaiko prieina – ir temperatūrą pamatuoja, ir vaistus duoda, termosai sustatyti, valgyti gamina. Vaikus reikia priimti kaip savus, tik tada viskas pasiseks.
Jei žiūrėsi kitaip, kažkas pavyks, bet iki kažkurio momento ir tas buvimas bus nekokybiškas. Čia dirba nuostabūs žmonės. Tikriausiai iš viršaus duota“, – šypsosi Svetlana.
Viskas taip pat kaip su savo vaikais – tik pavardė kita
SOS vaikų kaimų tetos darbą pradeda devintą ryto – pamaina trunka parą, o vėliau darbuotojos turi tris laisvas dienas. Darbo pradžioje kartu su pakeičiama kolege aptariama, kas įvyko per parą – ar kas susirgo, kaip kam sekėsi mokykloje, ko reikia nupirkti.
Viskas tas pats kaip su savo vaikais – jokio skirtumo, tik tiek, kad pavardė ne tavo.
Svetlana prasitaria, kad baigus darbą mintys apie vaikus nedingsta, neretai ir po darbo valandų kolegės užsiima darbiniais reikalais, pavyzdžiui, vieną iš vaikų nuveža sutvarkyti kokių nors dokumentų.
„Padarome pietus, vežame vaikus į polikliniką, einame į mokyklą. Dabar vaikams atostogos, tad reikia pabendrauti, išklausyti visų paslapčių – ir meilės ir ne meilės, sužinoti, ką gavo dovanų. Buvo ir kalėdiniai pasirodymai, šventės. Viskas tas pats kaip su savo vaikais – jokio skirtumo, tik tiek, kad pavardė ne tavo. Visiškai nėra skirtumo“, – pažymi Svetlana.
Sulaukia klausimų: nepaliksite mūsų?
Tik pradėjus dirbti, Svetlanai buvo sunku – labiausiai ji bijojo situacijos, jei į namus negrįžtų kuris nors paauglys. O kartą į namus pavėlavo grįžti vienas iš vaikų.
„Iš proto galima išeiti. Buvo tokia baimė – bėgti, lėkti, ieškoti. Kur? O taip norisi bėgti. Fantazija įsijungia – o jei kas nutiko? Pati nustebau, kad turiu tokių stiprių jausmų. Pažįstama sako: „Juk čia ne tavo vaikai, ko tu išgyveni?“ Bet vėliau jau viską žinai, kaip reaguosi, ir vaikai tave pažįsta“, – prisimena Svetlana.
Nors iš pradžių vaikams taip pat gali būti sudėtinga, vėliau jie prisileidžia darbuotojas ir pradeda pasitikėti. Mažiausioji mergaitė Svetlanos nuolat klausdavo, kiek ji turės gyventi šiuose namuose.
„Kaip vaikui atsakyti, jei žinai, kad ji čia bus iki pilnametystės? Bet vėliau jos paklausiau, ar ji nori grįžti namo. Atsakė, kad nori tik grįžti, pamatyti močiutę bei tėtį ir vėl čia gyventi. Vadinasi, praėjo pusė metų, bet jos namai jau čia, jai čia gera“, – sako S. Zajankovskaja.
Vaikai dažnai klausia tetų, ar šios jų nepaliks. Svetlana neslėpė nuo vaikų, kad norėjo keisti darbą, bet nesugebėjo to padaryti.
„Su jais kalbu kaip ir su savo vaikais, kaip su suaugusiais žmonėmis. Sakiau, kad buvo tokių momentų, bet nežinojau, kaip jiems pasakyti. Jų akys tada didelės – bet ji juk neišėjo, ji negalėjo išeiti“, – šypsosi Svetlana.
„Nenorime mes čia vaikų“
Dabar kaimynai draugiškai priima įsikūrusią šeimyną, bet iki atsikraustymo Svetlana išgirdo žodžius: „Nenorime mes čia vaikų.“
„Galvoju, palaukite, jūs nepažįstate mano vaikų. Kaip galite jų nenorėti – jūs nežinote, kokie jie. Man buvo labai skaudu. Gal ir dėl nežinojimo žmonės taip keistai žiūrėjo, bet mano vaikai taip išmokyti – šimtą kartų eina ir šimtą kartų sveikinasi, padeda močiutei krepšį nunešti“, – pasakoja Svetlana.
Ji pastebi, kad neretai žmonės stebisi, jog vaikai iš globos namų būna gražiai ir tvarkingai apsirengę, o dar ir pasisveikina. Tačiau į šiuos vaikus sminga atidesni kaimynų žvilgsniai – jei ant žemės bus numestas popieriukas, tikriausiai bus kaltinami šeimynos vaikai.
Svetlana sako visada raginusi neigiamai nusistačiusius kaimynus pasisvečiuoti ir pažiūrėti, kaip šeimyna gyvena. Nors dabar konfliktų nėra, nuoskaudų liko: „Tebūnie kaimynai geri, šypsosi, bet aš negaliu. Jie įskaudino mano vaikus. Taip negalima. Vaikai ir taip nuskriausti.“
Užgaulūs žodžiai ir mokyklos nusistatymas
Būna, kad su neigiamu požiūriu šeimynos vaikai susiduria ir mokykloje, kai vadovybė ragina keisti ugdymo įstaigą.
„Kodėl aš turiu paimti savo vaiką – kad jam paskirta nuolatinė globa? Klausiu, ar jis agresyvus? Ne. Jis keikiasi? Ne. Jis vagis? Ne. O kodėl – kad dvejetą gavo? O kas nėra gavęs? Bet tokių nusistatymų dar yra likę, reikia kariauti. Visi ir nori pastumti ar ką nors pasakyti“, – apgailestauja Svetlana.
Kartais vaikai komentarų susilaukia ir iš klasės draugų – tokios situacijos skaudina, bet apsilankius šeimynos namuose vaikų požiūris pasikeičia.
„Sakau, vaikai, nebijokite pakviesti draugų į svečius ir parodyti, kaip jūs gyvenate. Tegu ateina – tegu ateina visa klasė. Čia veikia nusistatymai iš anksčiau, kad visi vaikai, kuriems paskirta nuolatinė globa, vagia, geria ir yra narkomanai. Taip nėra, bet nusistatymai tokie.
Taip norisi sušukti – palaukite, ką jūs darote? Bet ir vėl kalti suaugusieji, o ne vaikai. Kaip nesukti to nusistatymų rato toliau? Aš kaip nors ištversiu, bet man gaila vaikų – kaip jiems reikia paaiškinti ir kaip jiems skauda“, – kalba Svetlana.
