Taboras romams buvo ta vieta, kurioje jie jautėsi saugūs, tai buvo namai. Taip sako tabore augusi Kristina Saidova. Ji apgailestauja, kad, nugriovus taborą, bendruomenė nieko nelaimėjo, nes prarado tai, kas svarbiausia, – šeimą ir namus. „Nuo močiutės namo nugriovimo praėjo penkeri metai, bet iki šiol kiekvieną naktį močiutė verkia, nes liūdi savo namų“, – pasakoja K. Saidova.
K. Saidova – Vilniaus romų jaunosios kartos atstovė, aktyvistė. Ji gimė ir užaugo tabore. „Visa mano vaikystė ir paauglystė praėjo ten“, – sako Kristina.
Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje ji dalijosi, kad nuo taboro nugriovimo praėjo jau keleri metai, bet bendruomenei dar skaudu ir sunku su tuo susitaikyti.
„Tai buvo tokia vieta, kur mes jautėmės labai saugiai ir ramiai, tą žemę laikėme sava: savo namais, savo bendruomene, kurioje visi buvo vieningi ir draugiški. Visi vienas kitam padėdavo. Labai skaudu, kad dabar nesame tokie vieningi kaip tada, kai gyvenome tabore“, – apgailestavo K. Saidova.
Ji pasakojo, kad prie naujų gyvenimo sąlygų lengviau prisitaikyti jaunimui, o vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms šie pokyčiai buvo sunkūs.
K. Saidovos močiutės name gyveno visa jos šeima, tačiau, nugriovus namą, močiutė negavo jokio būsto, nors praėjo daugiau nei penkeri metai: „Vieną dieną atėjo policija ir pasakė: „Arba jūs patys griaunate šitą namą, arba atvažiuosime su buldozeriu, viską sulyginsime ir dar gausite baudą.“ Visokių gąsdinimų buvo.“
Aktyvistė prisimena, kad jos šeimai buvo sudėtinga susirasti išsinuomoti būstą, todėl dalis šeimos apsigyveno pas vienus giminaičius, dalis – pas kitus.
„Aš gavau 15 kvadratinių metrų laikiną socialinį kambarį. Penkerius metus ten pragyvenau su mažu vaiku ir vyru. (...) Buvo be galo sunku pasiekti, kad jį pakeistų į didesnį kambarį“, – apie gyvenimo sąlygas pasakojo K. Saidova.
Taip pat skaitykite
„Visus romus reikia iškeldinti ir problema bus panaikinta“
Organizacijos „Padėk pritapti“ edukatorė, Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja, doktorantė Agnieška Avin atkreipė dėmesį, kad pagaliau kalbama ir apie tai, kad romų įgalinimo procesuose turėtų dalyvauti ir patys romai.
Kalbėdama apie taboro nugriovimą, A. Avin tvirtino, kad pagrindinė savivaldybės ir institucijų žinutė tuomet buvo argumentas, kad tabore esantys namai yra nelegalūs statiniai. Visgi, teigė „Padėk pritapti“ edukatorė, romų bendruomenė tabore apsigyveno dar iki Antrojo pasaulinio karo.
Anot jos, toje teritorijoje romai gyveno ilgą laiką, o savivaldybė tai pripažino, bendruomenės vardais vadino gatves. A. Avin taip pat argumentavo, kad taboro namai buvo sunumeruoti, o žmonės mokesčių už komunalines paslaugas sąskaitas gaudavo tiesiai į savo namus.
„Vadinasi, įstaigos pripažino, kad tie žmonės ten gyveno. (...) Visi tai žinojo, tik laikui bėgant atsirado nelegalumo klausimas“, – sakė A. Avin.
Ji priminė, kad savivaldybė pasitelkė ir kitų argumentų – buvo kalbama apie norą integruoti romų bendruomenę, mažinti nusikalstamumą. Visgi, pastebėjo A. Avin, nebuvo taip, kad pirmiausia griovė narkotikais prekiavusių žmonių namus.
Taip pat skaitykite
„Tie, kas pirmi nuo gatvės, tuos namus pirmus ir griauna. (...) Buvo toks principas, kad visus romus reikia iškeldinti ir problema bus panaikinta“, – apgailestavo ji.
„Padėk pritapti“ edukatorė pažymėjo, kad kompensaciją ir pagalbą ieškodamos kito būsto gavo ne visos iš taboro iškeldintos šeimos: „Reikia pripažinti, kad Vilniaus romai būsto neteko dėl valstybės politikos, dėl vietinės politikos, namai buvo nugriauti.“
Lipdome etiketes ir stigmatizuojame
Žmonių santykių ir namų temos – labai jautrios, sakė Vilniaus miesto savivaldybės vicemerė Simona Bieliūnė. Ji pasakojo susidurianti su požiūriu, kad kartais norima nematyti tam tikrų bendruomenių ar žmonių grupių, ir sulaukianti klausimų, ar Vilniuje narkotikai paplito dėl to, kad buvo išardytas taboras.
„Tai, kas vyksta dabar, norima prirašyti taborui, nors tiesiogiai tai niekaip nesusiję. Visos šalys išgyvena naujų medžiagų platinimą. (...) Nebesame tik tranzitinė šalis, žmonės, kurie veikia tame lauke, yra psichologiškai pasikaustę.
Bet kuris vaikas gali patekti į nusikalstamą veiką. Manau, kad dar turime nuostatų, dar lipdome etiketes, stigmatizuojame – mažai kas pasikeitė“, – svarstė S. Bieliūnė.
Vicemerė akcentavo, kaip svarbu, kad keistųsi visuomenės nuostatos ir žmonės priimtų įvairias bendruomenes, taip pat ir romų. S. Bieliūnė pasidžiaugė, kad nevyriausybinės organizacijos sustiprino ryšius su ugdymo įstaigomis, tad įvairiose srityse ieškoma ryšių, dialogo ir sprendimų.
Pavyzdžiui, tvirtino vicemerė, kai kurie romų vaikai rečiau lanko mokyklą, tačiau neužtenka skatinti tik vaiką, svarbu, kad suaugusieji, mokyklos bendruomenė jo neatstumtų.
Pasak S. Bieliūnės, socialinis būstas – ypač jautri tema. Šiuo metu savivaldybė yra suteikusi 60 socialinių būstų romų šeimoms, dar 47 jų kompensuojama būsto nuoma. Vicemerė pripažino, kad dar 90 romų tautybės žmonių yra socialinio būsto eilėje, tačiau iš viso Vilniuje socialinio būsto laukia 1 606 žmonės.
Svarbu skleisti kultūrinį įdomumą
Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas diskusijoje pabrėžė, kad prieiga prie bendruomenių per Tautinių mažumų departamentą yra pakankamai svari. Viceministras argumentavo, kad anksčiau būdavo finansuojami kultūriniai romų bendruomenių renginiai, tačiau, pasak jo, dabar pavyko „žiūrėti horizontaliau ir giliau“.
„Jei yra prieiga prie bendruomenės, turime sudaryti galimybes ne tik puoselėti kultūrinį savitumą, užsiimti kokia nors veikla, bet ir prieiti prie jų, suteikti informaciją socialiniais, teisiniais, sveikatos klausimais – tai tiesus kelias per bendruomenę į asmeninį ryšį“, – tvirtino A. Vilčinskas.
Jo manymu, pirmiausia turime sužadinti bendruomenės aktyvumą, kad ji būtų matoma, stipri ir aktyvi.
„Svarbu ir kiek įmanoma plačiau rodyti, pristatyti, skleisti kultūrinį įdomumą – ne savitumą, bet įdomumą – visais įmanomais pjūviais, formomis. (...) Labai trūksta edukacijos, ugdymo suvokimo“, – aiškino kultūros viceministras.
Bendruomenė nesijaučia laiminga
Vilniaus romų jaunosios kartos atstovė K. Saidova atkreipė dėmesį, kad romams žodis „integracija“ skamba kitaip nei lietuviams: „Mums skaudu, kad nori pakeisti mus, mūsų tradicijas, mūsų tautybę. (...) Mes taip pat esame Lietuvos žmonės, bet turime savo kalbą, savo tradicijas.“
Ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad kalbant apie integraciją retai klausiama pačių romų nuomonės: ar jie nori lankyti kokius nors kursus, mokytis.
„Neišklausomi patys romai, jų niekas neklausia, ar jie ko nors nori. Planuose prirašyta labai daug, tik romai tuose planuose niekada nedalyvauja“, – apgailestavo K. Saidova.
Kalbėdama apie taboro panaikinimą, ji pažymėjo – romų bendruomenė nieko nelaimėjo, nes prarado tai, kas svarbiausia, – šeimą ir namus.
„Namai yra ten, kur tavo šeima. Nuo močiutės namo nugriovimo praėjo penkeri metai, bet iki šiol kiekvieną naktį močiutė verkia, nes liūdi savo namų. Ji neturėjo kur eiti, dingo visi daiktai, nebuvo kur jų palikti. Visa mūsų šeima išmėtyta per visus rajonus. (...)
Dabar galime susitikti tik savaitgaliais, būna, kad ir nesusitinkame. Praradome vieningą ir aktyvią savo bendruomenę. Taip, naujoji karta, vaikai gauna daugiau socializacijos, lanko mokyklą, darželį. Tikrai yra žingsnių į priekį, į gerą pusę, bet pati bendruomenė nesijaučia laiminga“, – sakė K. Saidova.
Patiria didžiausią socialinę atskirtį
Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) ekspertės atliko tyrimą „Lietuvos nediskriminavimo politika: Lietuvos žydų ir romų bendruomenių atvejai“, jį pristatė Nacionaliniame žmogaus teisių forume.
Kaip sakė LŽTC advokacijos vadovė Monika Guliakaitė, Lietuvoje teisinė bazė pakankamai apsaugo nuo diskriminacijos, bet tautinės bendruomenės nepraneša apie patirtą diskriminaciją arba tai daro retai.
„Romų bendruomenė išlieka didžiausią socialinę atskirtį patiriančia bendruomene. Tai atsispindi ir neapykantos kalbos patyrimuose“, – pažymėjo M. Guliakaitė.
Pasak jos, Lietuvoje teisinis reguliavimas atitinka europinius ir tarptautinius standartus, tačiau kyla sunkumų juos tinkamai ir efektyviai įgyvendinant – patyrę diskriminaciją žmonės nesikreipia pagalbos dėl baimės, nepasitikėjimo ar ankstesnių neigiamų patirčių.
Taip pat skaitykite
Lietuvos žmogaus teisių centro tyrimų vadovė Kristina Rūkaitė pridūrė, kad pagrindiniai iššūkiai romams išlieka – sudėtinga įsidarbinti, susirasti būstą, kartojasi diskriminacinės patirtys švietimo sistemoje, jaučiamos neigiamos visuomenės nuostatos, nepasitikėjimas institucijomis.
„Dažnai net tarp institucijų yra stereotipų, kad romai neturi motyvacijos, patys nesistengia. Bandome parodyti, koks poveikis to, kad žmonės patyrė ilgalaikę sisteminę diskriminaciją. Natūralu, kad kai tavo aplinkoje žmonės negali įsidarbinti, nuolat jaučia žeminančius žvilgsnius ar elgesį, gali išsivystyti nepasitikėjimas institucijomis, visuomene.
Motyvacija nėra savaiminis dalykas, ji veikiama socialinių kontekstų, ją reikia skatinti. Diskriminacijos patirčių visuma gilina atskirtį. Institucijų atstovai nebūtinai lygiavertiškai traktuoja romų bendruomenę, romai dažnai jaučia atstūmimą. Turime apie tai galvoti, kai kuriame priemones, kai bandome atliepti tos bendruomenės poreikius“, – akcentavo K. Rūkaitė.
