„24 metai kaip gatvėje – o kas čia baisaus, jei aš nieko neprisidirbu? Būčiau prisidirbęs, būčiau kalėjime, dar kažkur... Nu ir viskas“, – sako į „Carito“ socialinį centrą „Betanija“ pavalgyti pietų atėjęs Antanas.
Šiame centre žmonės gali nusiprausti ir gauti šilto maisto, o dvi dienas per savaitę dalijami maisto paketai. Į „Betaniją“ atvykę žmonės neretai čia praleidžia visą dieną – bendrauja tarpusavyje, kalbasi su socialiniais darbuotojais.
Dažnai čia ateinantis Antanas atvirauja – „Betanijoje“ jis lankosi ketverius metus „su kapeikomis“, o gatvėje gyvena 24 metus.
„Būdamas 14 metų, pirmą kartą parėjau prisigėręs per Naujuosius Metus, pradėjau rūkyti nuo 14 metų su motina“, – LRT.lt pasakoja Antanas.
Jis prisimena – būdamas septyniolikos metų, pasakė tėvams „Aš nenoriu su jumis būti“ ir išėjo iš tėvų namų. Atvirai kalbantis Antanas šypsosi, jis nedetalizuoja, kas nutiko, kad paliko tėvų namus, bet džiaugiasi, kad šiame centre jaučiasi gerai.
„Čia visi savi. Mane visi čia pažįsta“, – juokiasi vyras.
„Aš pinigų neprašiau gyvenime ir neprašysiu“
Antanas dalijasi, kad jis dažniau čia ateina tuomet, kai dalijami maisto paketai, padeda susitvarkyti: „Kas maišely, man iš tikrųjų neįdomu, bet ateinu čia – ir bliūdus tvarkau, net ir išplaunu. Man nesunku.“
Aš pinigų neprašiau gyvenime ir neprašysiu, nes pats jų turiu. Aišku, ne kišenėse, bet kai man reikia, aš pasiimu.
Antanas
„Aš pinigų neprašiau gyvenime ir neprašysiu, nes pats jų turiu. Aišku, ne kišenėse, bet kai man reikia, aš pasiimu. (...) Aš ne vagis, nemoku gyvenime tokių dalykų daryti. Kai kiti eina į parduotuves [vogti], man neįdomu.
Ateinu čia – reikia padėti žmogui, man padeda, žino, kad aš padėsiu, kol turiu dar sveikas rankas ir kojas. Ar man sunku? Kai kiti neturi sveikatos – tiek to. Aš turiu dar sveikatos“, – pasakoja Antanas.
Paklaustas, ar žiemą, kai šalta, gyvenimas nepasunkėja, Antanas atšauna: nėra jokio skirtumo. Tiesa, pas senelį, kurio namuose Antanas prisiglaudžia nakčiai, nėra elektros ir vandens.
„83 metų senelis. Man svarbu, kad būtų kur pernakvoti, stengiuosi kuo anksčiau ryte kilti ir kuo vėliau vakare grįžti. Jis duoda man pinigų, gauna savo pensijas – man neįdomu. Paprašo ką nupirkti, aš nuperku“, – sako Antanas.
Taip pat skaitykite
„Ką mums daryti, kai esame benamiai?“
Tuo, kad Antaną visi čia pažįsta, netrunkame įsitikinti – kai baigiame pokalbį, jis veda mus pasikalbėti su savo draugais. Vienas jų – prie stalo su keliais vyrais sėdintis Michailas.
„Man nebėra kur dingti, o čia ir šilta, galima pavalgyti, nueiti į dušą. Nesvarbu, žiema ar vasara. Man atrodo, kad čia visiems taip. Jie paprastai jums meluoja, visiems čia taip. Gal jie nenori sakyti, o taip yra. Čia pamaitins, įleis į dušą“, – sako Michailas.
Jis džiaugiasi, kad čia sutinka pažįstamų: „Va netgi mano draugas stovi čia šalia.“
„Čia jūs nesušalsite. Kai toks šaltis, ką mums daryti, kai esame benamiai? Ką daryti? Mes galime čia atvažiuoti nors pavalgyti, čia šilta“, – pasakoja Michailas.
„Lauke tai prasigersi“
Kiek toliau prie stalo vyrai žaidžia kortomis. Žaidimą stebintis Tadas juokiasi – su žiniasklaida jis bendrauja „jau gal 10 kartą“. „Betanijoje“ jis lankosi metus, žiemą čia ateina kiekvieną dieną. Pasak Tado, vasarą nėra tokio didelio poreikio, bet žiemą svarbiausia šiltas maistas.
„Nėra taip, kad sunku, bet lauke šalta, ateini čia sušilti, pavalgai ir viskas. (...) Čia dažniausiai ateini pabendrauti su žmonėmis. (...) Pasėdi, pabendrauji, pasijuoki, ir greičiau diena praeina“, – sako Tadas.
Pasėdi, pabendrauji, pasijuoki, ir greičiau diena praeina.
Tadas
Jam antrina ir nuo kortų žaidimo atsitraukęs Arturas – jis čia ateina pasikeisti rūbų, sušilti: „Lauke nėra ką veikti. Galima čia ateiti, pabendrauti. Kai žiema, pabūti šiltai. Daug padeda.“
„Būna piešimo užsiėmimų, galima pabendrauti, ne tai kad lauke sėdi. (...) Užsiėmimas yra, o lauke tai prasigersi. Šiuo metu gyvenu Vilkpėdėje, nuo 9 iki 16 val. reikia kažkur praleisti, kai esu bedarbis. Paprasčiausiai važinėti kur nors troleibusu – ne tas dalykas“, – sako Arturas.
Taip pat skaitykite
Mums kalbantis, vienas vyras eina aplink stalą ir visiems į delną išspaudžia po kapsulę vitamino D. Ištaręs, kad „reikia visiems“, pasidalija ir su mumis.
Prie maisto paketų nusidriekia eilė
Atšalus orams, į „Betaniją“ ateina gerokai daugiau žmonių, LRT.lt sako socialinio centro vadovė Ingrida Radzevičė. Pasak jos, žmonės ateina ne tik pavalgyti, bet ir šiltai pabūti. Tai ypač aktualu gatvėje gyvenantiems žmonėms – jie čia ateina ryte, pavalgo pietus ir pasilieka iki vakaro, kai dalijami pavakariai.
Pastaruoju metu organizacija pastebi išaugusius lankytojų skaičius – paprastai per dieną čia apsilanko 200 žmonių, tačiau ypač daug lankytojų ateina tomis dienomis, kai dalijami maisto paketai, tada centras sulaukia ir 500 lankytojų.
„Jei situaciją lygintume su skaičiais prieš metus, tai 500 žmonių tikrai nebūdavo. Mums tada 250 žmonių buvo daug, galvodavome, ką daryti“, – prisimena I. Radzevičė.
Nors sunku prognozuoti, kodėl lankytojų skaičius taip išaugo, „Betanijos“ vadovė svarsto, kad prie to galėjo prisidėti pakilusios maisto kainos. Pavalgyti šilto maisto ar pasiimti maisto paketų ateina įvairių žmonių, neišgalinčių susimokėti už komunalines paslaugas ar nusipirkti kokybiško maisto.
„Trečiadienį ir penktadienį prie dalijamų maisto paketų nusidriekia eilė. Anksčiau matydavome eilės pabaigą, dabar jos nematome“, – pasakoja I. Radzevičė.
Anksčiau matydavome eilės pabaigą, dabar jos nematome.
I. Radzevičė
Anot jos, organizacijai sunku susitvarkyti su augančiais lankytojų skaičiais, o situaciją apsunkina ir prekybos centrų sprendimas pardavinėti maisto produktus iki jų galiojimo pabaigos.
„Labai liūdna, bet visiškai neseniai sumažėjo prekybos centrų parama paskutinę dieną galiojančiais produktais. Dabar iš viso nebegauname mėsos, pieno produktų, turime tik daržovių ir vaisių. Ir šie produktai ne visada būna itin geros kokybės, turime verstis patys“, – dalijasi „Betanijos“ vadovė.
Didžioji dalis į maišelius sudedamų maisto produktų būdavo būtent iš prekybos centrų, todėl organizacija nerimauja, kad dabar parama maistu gali tapti ribota ir laikina: „Darydami gera ir naudodami atsargas, rizikuojame, kad vėliau pristigsime produktų šiltam maistui gaminti.“
Taip pat skaitykite
Ieško ne tik maisto, bet ir bendrystės
Didžioji dalis „Betanijos“ lankytojų – benamiai, senjorai, žmonės su negalia ir iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys. I. Radzevičė pastebi, kad nuo šio rudens stipriai išaugo į centrą ateinančių senjorų skaičius.
„Tikriausiai tai susiję su tuo, kad jie neišgali kokybiškai ir gerai apsipirkti, nori gauti papildomą maisto krepšelį, pavalgyti šilto maisto“, – sako centro vadovė.
Tiesa, priduria ji, kai kurie ateinantys senjorai ieško ne tiek šilto maisto, kiek bendrystės ir šiltų pokalbių: „Dažnai būna, kad miršta senjoro antroji pusė, jis lieka vienas, vaikai arba anūkai yra kažkur toli arba ryšiai nutrūkę, o žmogus priverstas lankytis tokiose įstaigose dėl bendravimo poreikio.“
Žinoma, svarbus ir šiltas maistas – ne kiekvienas senjoras išgali įsigyti tinkamų produktų, reikia mokėti už dujas, elektrą, o kitiems dėl sveikatos sunku pasigaminti maisto. Kalbėdama apie į centrą ateinančius gatvėje gyvenančius žmones, I. Radzevičė akcentuoja – norėtųsi atitolti nuo stereotipų, kad tik jie patys kalti dėl to, kas įvyko jų gyvenime.
Jei neturime jokių artimų ryšių, kiekvienas galime atsidurti labai labai sudėtingoje gyvenimo situacijoje.
I. Radzevičė
„Tikrai ne. Per septynerius darbo „Betanijoje“ metus mačiau labai daug įvairių istorijų. Supratau, kad kiekvienas iš mūsų gali atsidurti tokioje situacijoje, jei nebeturėsime jokių ryšių su artimaisiais, su draugais.
Žmonės klausia: kaip taip nutiko – išmetė iš darbo ir žmogus atsidūrė gatvėje? Jei pagalvosi, kad neturi jokio artimo žmogaus, esi vienas, tave išmeta iš būsto, tai kiek tau pakaks sukauptų pinigų? Tikrai neilgam“, – atkreipia dėmesį centro vadovė.
Jos teigimu, neturint jokio palaikymo, išsenka žmonių resursai, prastėja emocinė sveikata ir pasitikėjimas savimi. Radus bendrumų su kitais sudėtingoje situacijoje esančiais žmonėmis, kyla grėsmė įsivelti į priklausomybes, netinkamą gyvenimo būdą.
„Jei neturime jokių artimų ryšių, kiekvienas galime atsidurti labai labai sudėtingoje gyvenimo situacijoje“, – pabrėžia I. Radzevičė.
Ilgi metai gatvėje
Centro istorijoje yra tokių lankytojų, kurie čia ateina jau 31 metus – nuo tada, kai tik įsikūrė „Betanija“. I. Radzevičė pasakoja susipažinusi su senjore, kuri prieš 31 metus dalyvavo centro atidaryme, o prieš metus – 30-ojo jubiliejaus šventėje.
„Ji turi būstą, turi anūkų, vaikų. Ji pati net negali pasakyti, kodėl lankosi „Betanijoje“, bet čia ji lankosi beveik kiekvieną dieną, turi nemažai draugų senjorų, jie yra sudarę savo grupę. Yra ir tokių istorijų“, – dalijasi centro vadovė.
Kartais pagalbos šeimoms reikia trumpam laikotarpiui, kai, pavyzdžiui, prarandamas darbas ar padidėja įmoka už būstą, bet paprastai centro lankytojai ilgą laiką gyvena sudėtingoje situacijoje.
„Matau daugiau tokių žmonių, kurie čia ateina kasdien. Aš visus juos pažįstu, žinau jų istorijas. Bandome dirbti, bet tikriausiai tiems žmonėms, kurie išgyvena benamystę ilgus metus, 15–20 metų gyvena gatvėje, labai sunku iš to išeiti. Jei žmogus nenori to keisti, jam patogu taip, kaip yra, tada dar sudėtingiau“, – tvirtina I. Radzevičė.
Gyvenimas šiluminėje trasoje, o vėliau – savarankiški žingsniai
„Betanijos“ vadovė džiaugiasi, kad centras mato ir sėkmės istorijų. I. Radzevičė prisimena, kad prieš septynerius metus įsidarbinusi centre ji susipažino su dviem moterimis – viena jų gatvėje gyveno 12 metų, kita – 17.
„Jos gyveno apleistame name, gyveno šiluminėje trasoje. Kažkaip mums su tuomečiu vadovu kilo sumanymas, kad konsultuodami žmones galėtume pakviesti juos prisidėti prie pagalbos mums, tarkim, padėti virtuvėje, tvarkyti patalpas. Šios dvi moterys buvo pirmos, kurioms tai pasiūlėme“, – pasakoja I. Radzevičė.
Pusę metų moterys padėjo darbuotojams, tapo komandos dalimi, kilo jų savivertė, paskui įvyko lūžis ir jos vėl sugrįžo gyventi į gatvę. Kurį laiką jos neateidavo į centrą, darbuotojai girdėjo pasakojimų, kad jos įniko į priklausomybes, tačiau po mėnesio moterys sugrįžo ir prisipažino, kad nori pabandyti dar kartą.
Jos dar pusmetį padėjo darbuotojams, o paskui išsinuomojo būstą, darbus, vėliau atsiskyrė ir išėjo gyventi savarankiškai.
„Iki šios dienos mes su jomis susitinkame, susiskambiname. Malonu, kai žmonės, kurie iki tol nieko neturėjo, dabar mane pasikviečia į kavinę ar kur nors kitur. Vėl sugrįžtame prie ryšių – kaip svarbu turėti ką nors, kas tavimi pasitiki ir tiki“, – šypsosi I. Radzevičė.
