Pavargusi nuo darbo didelėse įmonėse ir sostinės tempo, Irma Urbonaitė sugrįžo į gimtuosius Prienus. Matydama regiono ir didžiųjų miestų atskirtį bei pagalbos poreikį, I. Urbonaitė ėmėsi iniciatyvos ir įkūrė organizaciją „Gilės sodas“. Teikti psichologinės pagalbos aplinkinių rajonų gyventojams visi specialistai atvyksta iš didžiųjų miestų.
„Gilės sodas“ psichologinę pagalbą Prienų, Birštono ir Kazlų Rūdos rajonų gyventojams teikia dvejus metus. Suprasdami tokios pagalbos poreikį, į šias savivaldybes visi specialistai atvyksta iš didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno, taip pat Alytaus bei Marijampolės.
Anksčiau komandos nariai šiose savivaldybėse teikė paslaugas pagal vieną projektą, tačiau, jam pasibaigus, ryšys su klientais išliko, o specialistai ir toliau norėjo jiems padėti.
„Ėmėmės iniciatyvos kurti savo organizaciją ir tęsiame savo darbą, nes matome labai daug prasmės ir didelį pagalbos poreikį mažose savivaldybėse bei mažuose miestuose“, – LRT.lt pasakoja „Gilės sodo“ vadovė I. Urbonaitė.
Pavargus nuo gyvenimo didmiestyje – iniciatyva
I. Urbonaitė pažymi – nors savo darbe mato didžiulę prasmę, nenori sakyti, kad yra tik altruistė, atiduodanti duoklę savo gimtajam kraštui.
„Aš Vilniuje pragyvenau labai intensyvų gyvenimą, turėjau karjerą, dirbau didelėse įstaigose. Kažkuriuo gyvenimo momentu supratau, kad nenoriu tokio tempo, nenoriu taip gyventi ir kamščiuose sėdėti. (...)
Atsirado vidinis poreikis kažką keisti, įvairiose organizacijose jau buvau save išaugusi, buvau didžiausios Lietuvoje ar net Baltijos šalyse įmonės personalo vadovė. Kur jau dar kilti? Tuo metu jaučiausi jau neturinti resursų dirbti tokiose įstaigose“, – pasakoja pašnekovė.
Atsiradus tokiam vidiniam poreikiui kažką keisti, I. Urbonaitė ėmė galvoti, kaip turėtų atrodyti jos gyvenimas. Ji suprato norinti lėtesnio tempo, grįžti prie savo šaknų, padėti senstantiems tėvams. Taip kilo idėja grįžti į gimtuosius Prienus ir konsultuoti žmones.
„Įsivaizdavau, kad sėdėsiu, terapinsiu, ryte kelsiuos, eisiu sveikatingumo takais su savo labradoru – kaifas, – šypsosi organizacijos įkūrėja. – Tokią viziją ir turėjau, tada pradėjo atsirasti klientų, sutarčių, ėmė kurtis veikla.“
I. Urbonaitė priduria, kad mažesniuose miestuose itin reikalingos psichologų ar psichoterapeutų paslaugos. Pavyzdžiui, sako ji, Prienuose dirba kelios psichologės, tačiau jos laisvų vietų neturi, o žmonės ir nedrįsta eiti pas psichologus, ypač pažįstamus. Taip pradėjo burtis iš kitų miestų atvykstanti psichologų komanda.
Darbas atskleidė stiprią atskirtį
I. Urbonaitė pabrėžia – dirbdama regionuose, dar labiau pamatė atskirtį tarp didžiųjų ir mažesniųjų miestų. Ši atskirtis matoma ir kalbant apie psichologų paslaugų prieinamumą.
„Prienų gyventojai už psichologo konsultaciją gali mokėti ne daugiau kaip 15 eurų. Atskirties lygis tarp didmiesčių ir rajono yra didžiulis. Vilniuje psichologo konsultacija kainuoja 60–70 eurų, dar gali rasti konsultacijų už 50 eurų.
Prieniečiams – be šansų tiek susimokėti. Pavyzdžiui, moteris, dirbanti parduotuvėje, viena augina du ar tris vaikus ir gauna 600–700 eurų. Manote, ji gali tiek sumokėti?“ – sako I. Urbonaitė.
Nors dirbdami didesniuose miestuose „Gilės sodo“ psichologai galėtų uždirbti daugiau, organizacijos vadovė akcentuoja, kad kolegos dirbdami šiame regione mato prasmę.
„Visada savo darbo prasmės ieškome klientuose, jų gyvenimo pokyčiuose. Viena mūsų psichologė sakė, kad daugiau nedirbs, bet pasiliks du klientus. Vienas jų – berniukas su sunkia gyvenimo istorija. Ji vienintelė iš mūsų visų prie jo priėjo ir užmezgė kontaktą“, –LRT.lt pasakoja „Gilės sodo“ vadovė.
Organizacijos psichologė su berniuku dirba dvejus metus ir dėl jo važinėja į Prienus: „Ji „augins“ jį tol, kol jis tvirčiau atsistos ant kojų. (...) Čia yra jos misija, ji lydės jį iki tam tikro etapo, kai abu pajaus, kad jis gali gyventi savarankiškai.“
Kai kuriems girtuoklystė – norma
Mažesnių miestelių gyventojai turi tokių pačių poreikių kaip ir didmiesčių gyventojai, tačiau galimybių čia – mažiau, pastebi I. Urbonaitė. Todėl svarbu, kad paslaugos ne tik veiktų, bet ir pasiektų tuos, kam jos reikalingos.
„Esame ta komanda, kuri privažiuoja prie žmonių – važiuojame į seniūnijas, jei yra galimybė, konsultuojame nuotoliu, bet mums ir klientams kokybiškiau dirbti gyvai. (...) Kartais žmonėms būna sunku nusigauti iki seniūnijos, iki jos nevažiuoja autobusai, todėl ieškome variantų, kaip prieiti prie žmogaus.
Turime apie tai galvoti – nėra taip, kad patogiai sėdime savo kabinetuose, o pas mus visi plūsta“, – sako I. Urbonaitė.
Viena iš problemų, su kuriomis susiduria regiono gyventojai, – alkoholizmas ir kitos priklausomybės, todėl „Gilės sodas“ ruošiasi teikti ir žemo slenksčio paslaugą priklausomybių turintiems asmenims: „Norime suteikti tas paslaugas, kad žmonės gautų galimybę pradėti naują gyvenimą“, – sako organizacijos vadovė.
Būna, pasakoja ji, kad su priklausomybėmis susiduria jau antra ar trečia karta, nemačiusi ir neįsivaizduojanti kitokio gyvenimo būdo.
„Taip jų tėvai ir seneliai gyveno, tai tapo norma – kaip vandens atsigerti. (...) Žmogus vartoja, negali susirasti normalaus nuolatinio darbo, tada nėra pajamų, prasideda skurdo, santykių, vaikų išlaikymo problemos, jų vaikai gyvena tokioje pačioje aplinkoje ir viskas taip sukasi, žmonės iš to neišlipa“, – dalijasi I. Urbonaitė.
Kol išdrįsta kreiptis pagalbos, gali praeiti keleri metai
Žinoma, priduria I. Urbonaitė, nebus taip, kad psichologui atėjus į pagalbą „viskas nušvis“ – reikia, kad priklausomybės liga sergantis žmogus „paaugtų“ arba įveiktų priklausomybes, kad būtų galima dirbti toliau.
„Pirmiausia reikia stabdyti vartojimą – psichologas gali dalyvauti šiame procese, bet nereikia tokios aukštos kompetencijos. Dėl to ir siūlome žemo slenksčio paslaugas. (...)
Mes privažiuosime prie žmonių, jei reikės, duosime maisto, palydėsime į gydymo įstaigą, dirbsime gatvėje, lauksime, būsime šalia jų, kol jie pajaus gyvenimo dugną, sakys: „Duok ranką ir palydėk mane į priklausomybės ligų centrą ar reabilitaciją“, – vardija „Gilės sodo“ vadovė.
Visgi, anot jos, priklausomybių turintiems žmonėms sunku pripažinti ligą ir kreiptis pagalbos – pirmiausia specialistai žmogų turi „prisijaukinti“, o tai gali užtrukti ir kelerius metus.
„Tas kontaktas gali suktis ir dvejus, trejus metus, kol įvyksta lūžis. Arba neįvyksta – perdozuoja, numiršta, žūva, nusižudo. Mūsų darbe yra ir ši dalis. Per šiuos pusę metų mano aplinkoje buvo keturi savižudybės atvejai“, – apgailestauja I. Urbonaitė.
Ji pripažįsta jaučianti atsakomybę regione išlaikyti teikiamas paslaugas, kad galiausiai žmonės išdrįstų kreiptis pagalbos.
Girti tėvai ir skurdas
Su įvairiais sunkumais susiduria ne tik suaugusieji, bet ir atokesniuose rajonuose gyvenantys vaikai bei paaugliai. Nors miesteliuose moksleiviai gali save realizuoti ir dalyvauti įvairiose veiklose, sunkiau tiems, kurie gyvena savivaldybių kraštuose.
Pasak I. Urbonaitės, moksleiviams stengiamasi sudaryti sąlygas lankyti būrelius, tačiau situaciją sunkina ir skurdas. Tėvams neturint pakankamai pinigų, iššūkiu tampa ir klasės ekskursija į kitą miestą ar teatrą. Vaikus veikia ir tėvų priklausomybės.
„Jei vaikas gyvena savivaldybės pakraštyje, jį reikia dar 20–30 kilometrų atsivežti ir parvežti. Viskas daroma taip, kad tie vaikai autobusiuku būtų atvežami, kuo ilgiau dalyvautų veiklose mokykloje ir bendruomenėje, bet vėliau jis grąžinamas į krosnimi kūrenamą trobą su girtu tėčiu ir mama, kuri ant rankų turi dar tris ar keturis vaikus.
Nenoriu sakyti, kad po aslą vištos vaikšto, bet kažkas panašaus. Deja, taip yra. Tiems vaikams yra prasčiau“, – dalijasi I. Urbonaitė.
