Eilėje prie nemokamo maisto – skaudžios gyvenimo istorijos. Žmonės pasakoja nerimaujantys, kad neišgalės susimokėti už šildymą, skundžiasi aukštomis maisto produktų kainomis, o žmonėms padedantys savanoriai sako, kad paramos maistu ateina tie, kurie kitaip nepragyventų. Kai kuriems gyventojams dažnai tenka priimti sunkų sprendimą, ką rinktis: pirkti maisto ar vaistų.
„Maisto banko“ atiduotuvėje parama dalijama nuo 13 valandos, tačiau jau prieš valandą žmonės būriuojasi už durų ir laukia, kol galės įeiti. Atiduotuvės savanoriai tuoj paaiškina, kad kartais žmonės ateina ir keliomis valandomis anksčiau, kad dar galėtų pabendrauti.
Kurį laiką atiduotuvėje ramu, tačiau prieš 13 valandą atveriamos durys ir žmonės stoja į eilę. Atmosfera greitai pasikeičia – savanoriai pasiruošia, dėlioja paskutinius maisto produktus, girdėti žmonių pokalbiai.
Atėję žmonės ima krepšius ir eilė pradeda judėti – šiuo metu savanoriai vos spėja suktis, planuojama, kad šiandien atiduotuvėje apsilankys apie 70 žmonių.
„Reikia pasiruošti blogesniam scenarijui“
Dmitro Lietuvoje gyvena apie metus, jis – pabėgėlis iš Ukrainos, į Lietuvą atvykęs su žmona ir trimis vaikais. Ukrainoje jis dirbo sistemų administratoriumi, tačiau dėl kalbos barjero Lietuvoje Dmitro nepavyksta susirasti darbo. Pagalbos tenka kreiptis į „Maisto banką“.
„Dabar negaliu dirbti, o mano šeimai reikalinga pagalba. (...) Tarnybos padėjo ieškotis darbo, bet sunku išmokti lietuvių kalbos, dėl to nerandu kvalifikuoto darbo“, – LRT.lt pasakoja Dmitro.
„Turiu didelę šeimą – žmoną ir tris vaikus. Jiems reikalinga pagalba“, – sako jis.
Sutikti žmonės pasakoja, kad be paramos maistu pragyventi būtų sunku – didelę dalį pinigų tenka sumokėti už šildymą, skirti kitiems mokesčiams. Apie tai pasakoja ir Antanas. Jis į atiduotuvę atvyko iš Vilniaus rajono. Sako, prašyti pagalbos verčia situacija, nes reikia taupyti šildymui.
„Šildausi malkomis arba anglimis. Anglių nedaug turiu, nes kūrenu, stengiuosi taupyti malkas. Neprognozuojami dalykai – reikia pasiruošti blogesniam scenarijui, jei malkos ir anglys pasibaigs, o pavasario nėra. Taip stengiesi maistui sutaupyti.
Taip pat skaitykite
Labai didelė pagalba „Maisto bankas“, labai stengiasi, padeda. Aš labai dėkingas, nes neišgyvenčiau be „Maisto banko“ tokią žiemą. Vienas gyvenu. (...) Turiu neįgalumą, iš neįgalumo pensijos egzistuoju“, – dalijasi vyras.
Jis į atiduotuvę atvyksta, kai tik gali: „Čia ir duonos, pyrago gaminių būna. Ypač svarbu tiems, kas su vaikais, vaikų gaila.“
Taip pat skaitykite
„Lekiu, lekiu, lekiu...“
Kol bendraujame su atėjusiais žmonėmis, savanoriai skuba dėlioti maistą – eilė ilga, todėl reikia suspėti. Trejus metus „Maisto banke“ savanoriaujanti Irena Vaškūnienė sukasi eilės gale – ji žmonėms paduoda makaronų, konservų, pieno. Savanorė neslepia, kad šiandien darbo daug ir sunku suspėti, bet sutinka pasikalbėti.
„Išėjau į pensiją, niekur daugiau normaliam darbui nebuvau reikalinga, tad atėjau savanoriauti į „Maisto banką“. Pensininkai kitur nereikalingi. Būčiau ėjusi dirbti ir už pinigus, bet man pasakė, kad pensininkai nereikalingi, nors sveikatos ir jėgų turiu“, – bėgiodama ir dėliodama produktus greitai pasakoja Irena.
Padėti žmonėms ją motyvavo ir padėtis Ukrainoje – į „Maisto banką“ ateina daug Ukrainos pabėgėlių, organizacija juos remia. Irena prisipažįsta, kad negalėtų ilgai išsėdėti namuose, todėl savanorystė tampa puikiu savęs įprasminimu.
„Sau dirbu švilpaudama. (...) Man čia gerai, man užimtumas labai tinka, viskuo esu labai patenkinta. (...) Lekiu, lekiu, lekiu. Žmogus tol ir gyvas, kol dirba, kol juda. Kitam tik gulėti, o aš priešingai – labai daug skaitau, skaityti mėgstu, o paprastomis dienomis skubu čia“, – šypsosi Irena.
Du kartus per savaitę ji savanoriauja maisto atiduotuvėje, o kitu metu eina padėti „Maisto banko“ sandėlyje.
„Nuo 8 iki 11 valandos dirbau ten, dalijome paramą, o vėliau atbėgau čia. Atidirbsiu ir bėgsiu namo“, – sako Irena.
Nors žmonių eilės ilgos ir tenka skubėti, kartais būna progų pabendrauti su atėjusiais žmonėmis, todėl Irena gali pasakyti, kokie žmonės čia lankosi: „Yra visokių istorijų, bet ne iš gero žmonės ateina. Ateina tie, kuriems reikia, kuriems sunku, kurie nepragyvena. (...) Yra labai graudžių istorijų su ukrainiečiais.“
Taip pat skaitykite
Gėdytis nereikia
Tarp ilgamečių „Maisto banko“ savanorių – Janina Vaiginienė, čia savanoriaujanti 10 metų ir ateinanti bent kelis kartus per savaitę. „Tik būna laisvo laiko, aš ir bėgu“, – sako ji.
„Reikia gerus darbus daryti – ne tik imti, bet ką nors ir duoti. Aš ir ligonius slaugau. (...) Bet kurioje pozicijoje jau galiu dirbti – ne naujiena, viską žinau, moku“, – LRT.lt sako Janina.
Ji pastebi, kad bėgant laikui ateinančių žmonių tik daugėja, ateina naujų.
„Valgyti visiems reikia. (...) Ateina žmonės, bet kai kurie taip nenoriai, gėda jiems, kad tai kaip pažeminimas, išmaldos prašymas. Bet gėdytis nereikia – geriau paprašyti, o pagalbos ranką tikrai išties kas nors“, – ragina Janina.
Sunkus pasirinkimas – maistas ar vaistai
„Maisto banko“ direktorius Simonas Gurevičius LRT.lt sako, kad šiuo metu organizacija mato išaugusį maisto poreikį.
„Kyla mokesčiai už komunalines paslaugas, akivaizdu, kad pinigų kitiems dalykams lieka daug mažiau, nemokamo maisto poreikis žiemą yra didesnis“, – pasakoja S. Gurevičius.
Jis pastebi, kad žiemą paprastai išauga vaisių ir daržovių kainos, dažniau tenka pirkti vitaminų ar įvairių papildų, ypač jei šeima turi vaikų.
„Dažnai būna tokia situacija, kad žmogus turėdamas labai mažą sumą pinigų turi daryti neįmanomą pasirinkimą – ar likti skolingas už komunalines paslaugas ir baimintis, kad atjungs elektrą, ar nusipirkti maisto. (...)
Kai žmogus ateina čia ir gauna nemokamo maisto, tuos pinigus, kuriuos būtų išleidęs maistui, jis gali skirti komunaliniams mokesčiams. Tada nereikia daryti neįmanomo pasirinkimo – ar vaistai, ar maistas“, – pabrėžia S. Gurevičius.
Pagalbos mastai auga
Organizacijos vadovas pažymi, kad kas devintas Lietuvos gyventojas sako negalintis sau leisti nusipirkti visaverčio maisto. Tai daugiau nei 300 tūkst. žmonių, sako S. Gurevičius. Todėl auga „Maisto banko“ lankytojų skaičius, tačiau, vadovo teigimu, tai lemia ir organizacijos pajėgumai padėti žmonėms.
„Anksčiau galėdavome padėti apie 160–170 tūkst. žmonių, o dabar „Maisto bankas“ vidutiniškai padeda virš 200 tūkst. žmonių. Tačiau vis dar yra apie trečdalis žmonių, kuriems reikia maisto, bet kuriems vis dar negalime padėti“, – apgailestauja pašnekovas.
Pasak S. Gurevičiaus, šiuo metu į Vilniaus atiduotuvę per dieną gali ateiti iki 200 žmonių, tačiau „artimiausiu metu“ atiduotuvė turės aptarnauti apie 15 tūkst. Vilniaus ir Vilniaus rajono gyventojų per ketvirtį.
„Per dieną tai bus apie 250–300 žmonių“, – sako organizacijos vadovas.
Sulaukę pagalbos, žmonės vėliau patys remia kitus
Kaip pasakoja S. Gurevičius, dažniausiai pagalbos maistu kreipiasi vieniši žmonės, ypač vyresnio amžiaus: „Jie gauna vienas pajamas, o už butą vis tiek reikia susimokėti. Jei žmonės dviese, jiems lengviau.“
Vieniši tėvai taip pat dažni „Maisto banko“ klientai – gaunant vienas pajamas, sunku pasirūpinti vaikais ir užtikrinti jų poreikius. Kaip kitas visuomenės grupes, kurioms dažniau reikalinga pagalba maistu, S. Gurevičius įvardija šeimas, kuriose yra žmogus su negalia, taip pat senjorus.
„Vis didėjanti grupė – žmonės, susiduriantys su laikinais sunkumais. Deja, žmonės praranda darbus, šeimos skiriasi, būna, kad vyras ar žmona palieka antrą pusę, ji staiga lieka viena ir nebeužtenka tų pajamų, kurias gaudavo, kai gyveno kartu“, – vardija pašnekovas.
Jis primena ir gaisrą Viršuliškėse, kai namų neteko ne viena šeima, šie žmonės taip pat pagalbos kreipėsi į „Maisto banką“.
„Nutikus nelaimei, gali pagyventi laikiname būste, gali pas ką nors prisiglausti, bet negali pabūti be maisto. (...) Dažnai būna, kad pagalba reikalinga tik tam tikrą laikotarpį, pavyzdžiui, kai žmogus prarado darbą, reikia kuo nors pasirūpinti, o pinigų nėra.
Nuostabiausia, kad žmonės, kurie patekę į bėdą gauna paramos iš „Maisto banko“, vėliau būna didžiausi „Maisto banko“ savanoriai ir palaikytojai.
O štai nuo gaisro nukentėję žmonės, kurie buvo atėję atsiimti „Maisto banko“ paramos, sakė, kad jie visada buvo mūsų palaikytojai ir niekada neįsivaizdavo, kad gali reikėti prašyti pagalbos“, – sako S. Gurevičius.
„Maisto banko“ direktorius išskiria ir tai, kad dalis gyventojų nesikreipia pagalbos: kai kurie gėdijasi ir nedrįsta to daryti.
„Žinoma, linkime nepatekti į nelaimę, bet, taip nutikus, tam ir esame, kad pagelbėtume. Nėra nieko gėdingo. Dalis žmonių, pasinaudoję pagalba, vėliau su kaupu padeda „Maisto bankui“ ar kitiems nukentėjusiems žmonėms.
Tas, kas vieną kartą tai patyrė, kam buvo ištiesta pagalbos ranka, tikrai turėtų žinoti, kad jis ne vienintelis tokioje situacijoje. Skatiname žmones nebijoti paprašyti pagalbos“, – ragina S. Gurevičius.
