Lietuvoje

2018.06.02 10:03

Diena prieš įkuriant Sąjūdį: pradžia – ant Tauro kalno

Virginijus Savukynas, LRT TELEVIZIJOS dokumentinė apybraiža „Mes nugalėjom“, LRT.lt2018.06.02 10:03

Nė vienas akademikas, nors ir prižadėjęs iš tribūnos pasakyti kalbą ir pakviesti kurti Sąjūdį, to nepadarė – visi bijojo. Taip 1988 m. birželio 3 d. prisimena Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas. „Ir tada neapsikentęs [...] išėjau į sceną, pasiėmiau mikrofoną ir pasakiau, kad dabar kuriamas Sąjūdis, užteks plepalų. Išdalinau lapus, kad žmonės, kurie nori aktyviai dalyvauti kuriant Sąjūdį, paliktų savo koordinates“, – pasakoja buvęs „Sąjūdžio žinių“ redaktorius.

Baltijos valstybėse iniciatyvos kelią skynėsi sunkiai

1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijos salė – sausakimša. Pavėlavę į renginį atbėga ir keli studentai. Atsistoję salės gale, jie įdėmiai stebi, kas vyksta, ir negali patikėti savo ausimis. Mokslininkai, akademikai, žinomi rašytojai ir menininkai rengiasi steigti Sąjūdį. Jaunuolių pora nervingai dairosi ir būgštauja, kad netrukus pro duris kas nors įsiverš ir lieps skirstytis.

1988 m. vasarą Kazys Preikšas buvo dvidešimt kelerių metų matematikos studentas. Sovietinėje sistemoje gimęs ir augęs jaunuolis buvo aktyvus ir be galo smalsus. Prabėgus 30 metų, K. Preikšas juokauja, kad jo iniciatyva ne visada tilpo į sovietinės sistemos rėmus, tad galbūt dėl to jam pavykę tapti karščiausių Lietuvos atgimimo įvykių liudininku.

K. Preikšas prisimena, kad, 1985 m. naujajam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui paskelbus perestroiką, gaivaus oro jau galima buvo įkvėpti daugiau. Tačiau, anot jo, pokyčiai pirmiausia prasidėjo Maskvoje. Tuo metu okupuotose Baltijos valstybėse bet kokios iniciatyvos kelią skynėsi lėtai ir sunkiai.

„Daug jaunuolių jau nuo 1986 m. diskusijų klubuose ruošėsi, skaitė Maskvos spaudą, kuri buvo daug laisvesnė nei Lietuvos. Vilniaus spauda buvo sukaustyta iki pat pirmųjų Sąjūdžio mitingų“, – prisimena filosofas Arvydas Juozaitis.

Nors visuomenė jau buvo aktyvesnė (būrėsi mokslo, folkloro, paminklosaugos klubai), tačiau viešumoje apie įsisenėjusias problemas, sustabarėjusią sovietinę sistemą ir Lietuvos dalią dar niekas nekalbėjo. Atvirkščiai – po pirmojo 1987 m. rugpjūtį disidentų organizuoto mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo tuometinė valdžia ėmėsi slopinti bet kokias prasidėjusio tautinio atgimimo apraiškas.

A. Juozaičio pranešimas balansavo ties pavojinga riba

Tačiau vieną gražią balandžio dieną žibalo į ugnį šliūkštelėjo tuo metu jaunas filosofas A. Juozaitis – Dailininkų sąjungoje susirinkusiai gausiai auditorijai jis perskaitė į jokius sovietinės sistemos rėmus netelpantį pranešimą.

„Mano pranešimas buvo apie politinę kultūrą Lietuvoje. Galima sakyti, jaunystės beprotybė laužia sienas, nes žinai, kad kitąsyk nebus progų, kad jei žūsi, tai viešai ir iškilmingai, ne kur nors rūsyje. Pranešimo niekas nenutraukė, o dalyvavusieji patyrė šoką, nes buvo labai drąsu. Buvau prisiskaitęs apie Staliną, Leniną, apie nelegalų Lietuvos užėmimą, tiesiog reikėjo viską sudėti vieną pranešimą ir duoti viešumai tokią adatą. Man ne vienas žmogus pasakė, kad dar per anksti, bet man neatrodė, kad per anksti“, – prisimena A. Juozaitis.

K. Preikšas sako, kad A. Juozaičio pranešime buvo daug aštrių formuluočių – to, už ką dar nebaudžiama, bet kas jau balansuoja ties pavojinga riba. O paskui vilniečiai pranešimą ėmė dauginti ir platinti. „Tai buvo bene pirmas pojūtis, kad kažkas jau pradeda burbuliuoti“, – pastebi K. Preikšas.

„Visur, kur tik nueidavai, žmonės svarstė, kalbėjo ir, svarbiausia, nebijojo šnekėti. Anksčiau užsidarę virtuvėje keliese pasikalbėdavome, o staiga viskas pasikeitė“, – prisimena Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Artūras Skučas.

Jo žodžiais, į svarbesnes diskusijas rinkdavosi iniciatoriai – aktyvesni žmonės, o į vieną tokią diskusiją iš Estijos, kur jau buvo įkurtas Liaudies frontas, atvykęs žmogus kreipėsi į lietuvius: „Jeigu jūs dabar nepradėsite savo judėjimo, mus sutraiškys, mes vieni neatsilaikysim.“ Būtent tai, pabrėžia A. Skučas, ir paskatino būsimą Sąjūdžio jaunimą imtis veiksmų.

P. Lileikio nuotr.

Visi suprato, kad jų gyvenimą galėjo labai lengvai sulaužyti

Labiausiai vietoje nenustygo būsimo Sąjūdžio jaunimas. Jauni mokslo darbuotojai, architektai, ką tik disertacijas apsigynę filosofai tryško entuziazmu ir ragino steigti Sąjūdį kuo greičiau. Savo ruožtu vyresnioji akademikų karta ragino palaukti bent jau iki rudens – esą dauguma gyventojų atostogauja ir Sąjūdžiui gali pritrūkti paramos.

„Birželio 2 d., po susirinkimo Verkių rūmuose, aš, Eigirdas Gudzinskas, Alvydas Medalinskas, A. Juozaitis ir Zigmas Vaišvila nusprendėme paskambinti Romualdui Ozolui, nes jis akademiniuose sluoksniuose turėjo daug įtakos. Juk mes – kaip vaikėzai, 25–30 metų, o ten – mokslų daktarai, kuriems jau po 50 metų.

Sėdėjome ant Tauro kalno kone iki vidurnakčio ir įrodėme, kad reikia kurti Sąjūdį birželio 3 d., kai Mokslų akademijoje vyks renginys. Pasidalinome, kas kokią grupę žmonių kvies: vieni kvietė mokslininkus, aš – menininkus. Tokia buvo pradžia“, – pasakoja A. Skučas.

Pirmakursių studentų į Mokslų akademijoje numatytą istorinį susitikimą, žinoma, niekas nekvietė. Tačiau keli jų čia atėjo patys. Kartu su vietoje nenustygstančiu K. Preikšu tąkart į Mokslo akademiją išskubėjo ir Miglė Klimantavičienė – dabar vaikų pulmonologe dirbanti moteris 1988 m. vasarą buvo medicinos studentė.

„Atsimenu, Kazys pasakė: „Einam, bus labai labai įdomu. Kursime „Liaudies frontą“. Nuėję pamatėme pilną salę žmonių. Kažkur atsistojome, atsisėsti nebegavome“, – prisimena M. Klimantavičienė.

J. Česnavičiaus nuotr.

Būtent šią akimirką, kai uždusę studentai Kazys ir Miglė įbėgo į Mokslų akademijos salę, užfiksavo fotografas Jonas Česnavičius. Tą akimirką dar niekas nežinojo, kuo viskas baigsis. K. Preikšas pasakoja kurį laiką tik baikščiai dairęsis ir laukęs, kada kas nors įžengs pro duris ir susirinkimą lieps nutraukti.

„Tu supranti, kad tai – lindimas po represiniu volu. Jei toks renginys, vadinasi, ten tikrai bus saugumo agentų. Prieš įeinant buvo toks jausmas – iš vienos pusės nori, iš kitos pusės nežinai, kuo baigsis. Geriausiu atveju gali likti be universiteto, blogiausiu – tave pasodins. Bet iš esmės tavo gyvenimą sulaužyti galėjo labai lengvai. Ir tą visi daugmaž suprato“, – kalba K. Preikšas.

Pakviesti kurti Sąjūdį neišdrįso nė vienas akademikas

Tačiau susirinkimas tęsėsi jau kelias valandas, o lemiamų žodžių „kurkime sąjūdį“ niekas taip ir neištarė. Susirinkimo liudininkai pasakoja, kad kažkurią akimirką jiems atrodė, kad nieko nebeįvyks, visi išsiskirstys ir gyvenimas toliau tekės įprasta sovietine vaga.

K. Preikšas prisimena momentą, kai kalbėjo Juozas Bulavas: kalbėjo jis ilgai, monotonišku balsu, truputį nenuosekliai, ir publika plojimais jį nuvarė nuo tribūnos.

„Bet, mano manymu, emociškai tai buvo labai svarbus momentas, nes visi susirinkusieji nuplodami pajuto, kad atėjo to paties. O organizatoriai, gavę publikos paramą, staiga suprato, kad mūsų čia daug ir mes galime daryti“, – pasakoja K. Preikšas.

„Nė vienas akademikas, nors ir prižadėjęs išeiti į tribūną, pasakyti kalbą ir pakviesti kurti Sąjūdį, to nepadarė – visi bijojo. Ir tada neapsikentęs, nekreipdamas dėmesio į Eduardą Vilką, kuris pirmininkavo susirinkimui, aš išėjau į sceną, pasiėmiau mikrofoną ir pasakiau, kad dabar kuriamas Sąjūdis, užteks plepalų. Išdalinau lapus, kad žmonės, kurie nori aktyviai dalyvauti kuriant Sąjūdį, paliktų savo koordinates. Atrodo, užsirašė 169“, – pasakoja A. Skučas.

„Buvo labai įdomu paskui permąstyti, kaip elgėsi akademikas E. Vilkas. Iš esmės, jei vedi susirinkimą ir matai, kad kažkas vyksta ne taip, turi jį visai baigti. Bet vieni darė, o jis leido: atrodė, kad jis tarsi ir pasako, kad čia šiek tiek ne į temą, bet kartu supranta, kas čia darosi, ir tam pritaria, nebando išvaikyti susirinkusiųjų. [...] Galų gale, kai grupė buvo įsteigta, jis nusišypsojo tokia gera gera šypsena – „aha, padarėte, ką norėjote“, – prisimena K. Preikšas.

Taktika paaiškėjo jau pirmajame susirinkime

Ką tik įkurto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio taktika buvo aiški jau pirmajame susirinkime: kurį laiką viešai neskelbti nepriklausomybės siekio, oficialiai kalbėti tik apie šalies pertvarkymą. Tuo metu nė vienas šių žmonių nė nenumanė, kad jau po kelių mėnesių, ruošdamiesi Sąjūdžio mitingams, šimtai tūkstančių iki tol uždarą gyvenimą gyvenusių ir tik pašnibždomis apie istorinę šalies praeitį kalbėjusių žmonių naktimis sius trispalves ir mokysis užmirštus tautiškos giesmės žodžius.

„Pradėjus pildyti iniciatyvinės grupės sąrašą, visi atsipalaidavo, visiems pasidarė lengviau, laisviau. Nes tie, kas atėjo steigti „Liaudies fronto“, kaip aš, dvi valandas nervinosi, kodėl jis nesteigiamas, kas vyksta... O pradėjus visiems stipriai palengvėjo“, – prisimena K. Preikšas.

„Nė vienas iš mūsų tą birželio 2 d. net neplanavo pakliūti į iniciatyvinę grupę. Ant Tauro kalno mes sudarėme 12 garsių žmonių, kuriuos reikėtų pakviesti, sąrašą, bet mūsų pačių jame nebuvo. Paskui, kai sąrašas buvo perskaitytas, salė pradėjo siūlyti ir kitus. Taip ir jaunimas pakliuvo. Nors nedaug žmonių, tik penki šeši, ko gero, jie buvo varomoji jėga“, – kalba A. Skučas.

P. Lileikio nuotr.

Į įkurto Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę tąkart išrinkti 35 žmonės. Beveik pusė jų tuo metu buvo Komunistų partijos nariai. Anot Sąjūdžio jaunosios kartos atstovų, tuo metu tai suteikė šiokią tokią garantiją, kad naujoji organizacija nebus išvaikyta.

Jau po kelių savaičių Vilniuje iš rankų į rankas keliavo pirmas „Sąjūdžio žinių“ numeris. Gandai apie Vilniuje prasidėjusius pokyčius pasiekė ir atokiausius Lietuvos kampelius. Sąjūdį remiantys žmonės ruošėsi pirmajam Sąjūdžio mitingui Katedros aikštėje.

Daugiau tekstų ir vaizdinės medžiagos apie Sąjūdį rasite čia.