Ne tik parama ginklais, bet ir Ukrainos karių gydymas – Lietuvos pagalba kariaujančiai Ukrainai. Kai kurie net ir su kojos protezais grįžta į frontą. LRT kalbintas Ukrainos karys, fronte buvęs nuo pirmos karo dienos, pripažįsta, kad tokių kaip jis liko vienetai.
Kojos netekęs Ukrainos karys rugsėjo 9-ąją prisimena minučių tikslumu.
„Bachmuto kryptimi šturmavome kaimą. Naktį užmyniau ant minos. 2:17. Užlipau ant minos, atšokau atgal. 6 valandą grįžome į pozicijas pas savus. 11 valandą jau išvežė į ligoninę“, – prisimena Ukrainos karys.
Sako, viskas įvyko greitai.
„Užsidėjau turniketą, susileidau vaistų nuo skausmo, sušukau, kad pasiruošęs. Vaikinai už rankų sugriebė ir bėgte, viskas greitai“, – sako karys.
Tapatybės Ukrainos karys atskleisti nenori, nes po gydymo Lietuvoje ketina grįžti į tarnybą.
„Ten broliai. Kas atliks tą darbą, jei ne mes?“ – klausia jis.
Dėl Lietuvoje pritaikyto protezo jis galės grįžti į tarnybą. Protezas atlaikys ir 50 kilogramų sveriančią kario ekipuotę.
Kitas Lietuvoje gydomas Ukrainos karys, netekęs kojos aukščiau kelio, į tarnyba jau negrįš.
„Patekome į minosvaidžio apšaudymą. Laiku suteikė pagalbą, evakavo. Kojos nepavyko išgelbėti“, – sako sužeistas Ukrainos karys Serhijus.
Serhijus – pats karo medikas, sužeistas dar pernai – po pusmečio kare.
„Daugiausia žūčių išminuojant teritoriją. Palieka daug staigmenų, spąstų“, – sako Serhijus.
Ukrainos kariams padedantys savanoriai už suaukotus pinigus parūpina kariams iki 9 tūkstančių eurų kainuojančius protezus.
„Dažniausi sužeidimai – galūnių amputacijos, rankų, kojų netekimas“, – vardija kraujagyslių chirurgas Mindaugas Paškevičius.
Lietuvoje nemokamai reabilitavosi keli šimtai Ukrainos karių.
„Kiekvienas į gyvenimą gražintas karys sustiprins savo šalį“, – pažymi organizacijos „Back to life“ vadovas Danas Rėksnys.
Ukraina neskelbia apie karių netektis. Skaičiuojama, kad sužeistųjų gali būti per šimtą tūkstančių, žuvusiųjų – per septyniasdešimt tūkstančių. Nuo pirmosios karo dienos tarnaujantis ukrainietis pripažįsta, kad tokių kaip jis jau nedaug.
„Tų, su kuriais buvau nuo pirmų dienų, liko vienetai. Daug žuvo. Ilgai jau karas vyksta. Dveji metai – tai daug. Jei priekinėse linijose išgyveni mėnesį, tai tu karo Dievas“, – juokiasi karys.
Jis pasakoja, kaip po šturmo iš 50 būrio karių jie liko dviese.
„Ten visi kontūzyti. Ir ne kartą. Ten nuolat visur sproginėja“, – sako karys.
Bet trauktis, sako, nėra kur. Už nugarų – jų šeimos. LRT TELEVIZIJOS kalbinto kario namuose laukia septynerių ir devynerių metų sūnūs.
