Naujausias korėjiečio Na Hong-jino filmas „Vilties uostas“ (angl. „Hope“) turi viską – ateivių, monstrų, daug ginklų, truputį juokingą policininką, labai kietą policininkę, kino žvaigždės statusą įgaunantį medžiotoją, mašinų, žirgų ir puikią korėjiečių kino komandą, kuri visus šiuos elementus sujungė į vieną veržliausių ir juokingiausių veiksmo filmų.
Turiu prisipažinti, kad Kanuose žiūrėdama šį filmą kiek nusivyliau. Lūkesčiai po režisieriaus filmo „Verksmas“ (angl. „The Wailing“) buvo didžiuliai. Busano kino festivalyje pažiūrėjau „Vilties uostą“ dar sykį, jau žinodama, koks tai filmas, ir pasimėgavau žymiai labiau.
Nuo pat jaunų dienų režisierius Na Hong-jinas mėgo piešti. Susidomėjimą tapyba jis prarado, kai, ruošiantis egzaminams, mokytojai ėmė griežtai taisyti jo piešimą, vedžiojo ranką mėgindami parodyti, kaip reikia „teisingai“ brėžti linijas. To užteko, kad jaunuolis pradėtų ieškoti kitų išraiškos priemonių, su kuriomis galėtų jaustis laisvesnis. Ir tai daug pasako – Pietų Korėjos kino pasaulyje režisierius atstovauja žanriniam kinui, bet jo filmų jokiu būdu pagal griežtas vieno žanro konvencijas nesurikiuosime. Trileris, siaubo žanras, mokslinė fantastika – viskas jungiasi ir galima pasinaudoti režisieriaus meistriškumo dirbtuvių, kuriose dalyvavau Busano kino festivalyje, pavadinimu – „Na Hong-jinas: jo paties žanras“.
„Vilties uostas“ – dar vienas įrodymas, kaip meistriškai šis korėjietis žongliruoja skirtingų žanrų elementais ir su kokia energija pasakoja istoriją. Nors šis filmas Kanų kino festivalyje liko be prizo, Busane į jį bilietai buvo šluote iššluoti, o pokalbyje su kūrėju dalyvavo daugybė jaunų veidų, norinčių užduoti meistrui klausimų. Na Hong-jinas prisiminė savo kelią į režisūrą, pasidalijo kūrybinio proceso detalėmis ir pavadino save tokiu, kurį labai mėgsti arba kurio nekenti, – tokie yra ir jo filmai.
Nors prieš akis mačiau gana lėtai ir ramiai kalbantį vyrą, galėjau justi, kad už ramaus fasado slypi didelė energija, o svarbiausia – labai skvarbus žvilgsnis. Viena iš įsiminusių režisieriaus minčių: „Žmonės labai dažnai meluoja arba sako ne tai, ką turi galvoje, bet, šį faktą nuolat turint galvoje, galima leistis į sudėtingesnių personažų ir istorijų kūrimą. Kai atsiduriu kokioje nors aplinkoje, kurioje susitinku su kuo nors ir bendrauju, man labai svarbu iš tikrųjų stengtis suprasti, kokie yra jų tikrieji ketinimai. Ir tai tapo esminiu dalyku rašant scenarijus.“
Na Hong-jinas – ir režisierius, ir scenaristas. Jis aiškiai atskiria šiuos du procesus. Dažnai istorijos pas jį ateina iš sutiktų skirtingiausių žmonių. Mat režisierius nuo pat jaunumės mėgo eiti ir bendrauti, kaip jis pats sako, ne su kino ar meno žmonėmis, bet su tais, kurie gyvena jam nepažįstamus gyvenimus. Tačiau kartu jis turi nuostatą, kad žmonės niekada iki galo neatskleidžia tiesos, bendraudamas jis patiria didelę įtampą ir nerimą.
Būtent ši įtampa jam labai svarbi rašant scenarijus. Nerimą jis tuomet sujungia su grėsmės nuojauta, ateinančia iš pastebėjimų, kokios būklės šiuo metu yra pasaulis. Režisierius apibendrino: „Turint šiuos du elementus – nerimą ir blogos nuojautos jausmą – tampa beveik natūralu ir organiška rašyti mistinio filmo scenarijų.“
Taigi filmo „Vilties uostas“ idėja kilo dar 2017 m., kai režisierius buvo tikras, kad prasidės dar vienas Korėjos karas: „Galėjai matyti tai žiniose. Pavyzdžiui, JAV karinės pajėgos kirto Pchenjano oro erdvę. Aš maniau, kad karas prasidės po Pjongčango olimpinių žaidynių.“ Šis grėsmės jausmas filme „Vilties uostas“ įgavo skirtingus pavidalus – nuo įsiveržusių būtybių iki labai konkrečių detalių vaizduojamame filmo pasaulyje.
Filmo veiksmas vyksta nedideliame miestelyje, kuris vadinasi Vilties Uostas. Policijos viršininkas Ko Bum-Seokas (akt. Hwang Jung-Min) atvyksta į įvykio vietą, į nuošalų kelią, apsuptą kalnų ir miškų. Ten grupė medžiotojų su Sung-Ki (akt. Zo In-Sung) priešaky rodo ant kelio gulinčią negyvą karvę, ant kurios yra neaiškių, neįprastai didelių nagų žymės. Jaunuoliai įtikina policininką, kad tai turbūt tigras. Tuomet jų keliai išsiskiria – policininkas važiuoja tikrinti situacijos atgal į miestelį, medžiotojai – į miškus. Paraleliai ir vystysis šių dviejų veikėjų susidūrimas su tikrai už tigrus didesnėmis būtybėmis. Na, o pastarąsias įkūnija Holivudo žvaigždės: Maveyyo vaidina aktorius Michaelis Fassbenderis, o Jau – aktorė Alicia Vikander.
Režisierius pabrėžė erdvės ir šviesos svarbą. Jam svarbu dar prieš filmuojant aiškiai žinoti vietas, kur jie filmuos. „Vilties uostą“, kaip ir ankstesnį kūrėjo filmą, nufilmavo operatorius Hong Kyung-Pyo, kurio filmografijoje yra ir Bong Joon-Ho „Parazitas“ (2019), ir Lee Chang-Dongo „Degantis“ („Burning“, 2018).
Kyung-Pyo kamera judri, užtikrintai vedžioja žiūrovo žvilgsnį kadre. Prasidėjus gaudynių scenoms, atrodo, kad bet kurią akimirką jau pamatysime, kokia būtybė sukėlė visą šį chaosą. Bet palaukti reikės ilgokai. Filmo kūrėjai neskuba parodyti, su kokiais monstrais kovojama. Įvairiausi miestelio objektai skraidžioja, paleidžiami monstrų, miestelis liepsnoja, nesutaškytų pastatėlių kadruose vis mažėja, o nukentėjusiųjų vis daugėja.
Na Hong-jinas puikiai išmano filmo ritmo kūrimą, jau scenarijuje jis numatė daugelį vingių, sustojimų, pagreitėjimų. Visoje pirmoje dalyje skiriama laiko pajusti, su kokiais žmonėmis veikėjais turėsime reikalų, čia praleidžiame laiko su policijos viršininku, ieškodami monstro, taip pat su medžiotoju Sung-Ki ir jo komanda. Iškart tampa aišku, kad vieni kitais pasitikėti jie negali. Juolab kad lygiagrečiai vis rodomi ženklai aplink miestelį ir jame – saugokitės šnipų, praneškite apie šnipus.
Ši įtampa tarp pasitikėjimo ir įtarumo nuolat atsikartos skirtingose filmo situacijose. Na Hong-jinas tokių ženklų prismaigstė įvairiose detalėse ir situacijose, o žiūrovui turėtų būti smalsu rinkti elementus, kiek anksti buvo galima numatyti, kas įvyko ir ar tikrai monstrai atakuoja be jokios priežasties. Suabejoja ir režisierius, ar išvis pamatysime tą monstrą? Pamatome, ir dar kaip.
Nors didžioji dalis filmo yra kaip veiksmo filmas, kuriame gaudynės tarp būtybių ir miestelėnų vyksta dviem siužetinėmis linijomis, net jose Na Hong-jinas esmingai dėlioja akcentus, peržengiančius įprastas gaudynių scenas. Viena jų – policininko ir monstro žvilgsnių susidūrimas – yra ne akimirksnis, o užtrunkantis žiūrėjimas. Žiūrovas gali pajusti, kad policininkas Ko Bum-Seokas pamatė kažką daugiau, galbūt pamatėme ir mes. Ši žmogiška monstro akis visam likusiam filmui iškelia svarbų klausimą. Mąstyti apie intencijas, skirtingų būvių susidūrimus kviečiami ir žiūrovai. Kokie monstrų motyvai? Kokie medžiotojų motyvai? Kokie motyvai žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie situacijos, arba veiksmais, arba kalbomis?
Filmo detektyvinei linijai ir apskritai filmo energijai labai daug prideda policininkės Sung-Ae (akt. Jung Ho-Yeon) personažė – ji pasirodo lemiamu momentu. Kai viršininkui reikia pagalbos, ji be skrupulų surenka galingus ginklus ir šaudo jais taikliausiai, ji išklauso esmingus liudijimus, tvarstydama sužeistuosius ligoninėje. Beje, ginklai yra dar vienas leitmotyvas, kurį režisierius vis iš naujo pabrėžia ir kuris tampa karo atminties ir nuojautos samplaika. Miestelėnai turi iki soties amunicijos. Policijos viršininkui veiksmo sūkuryje vis klausiant, iš kur jie gavo šiuos ginklus, telieka atsakyti „dabar tai nesvarbu“.
Paminėjau operatorių, bet būtina paminėti ir montažo režisierių Sun-Min Kimą, kuris atsakingas už ankstesnių Na Hong-jino filmų montažą, ir filmų „Prisiminimai apie žmogžudystę“ („Memories of Murder“, 2003) ir „Šeimininkas“ („The Host“, 2006) kūrėją Bong Joon-ho. „Šeimininkas“ taip pat buvo greito montažo reikalavęs monstro vaikymosi filmas. Bet galima justi, jog šis montažo režisierius geba ir kurti nenutrūkstantį greitį, ir išbūti, išlaukti ramias scenas kurdamas įtampą arba atskleisdamas svarbių detalių apie situaciją ar personažus.
Nors „Vilties uostą“ galima kritikuoti už ne iki galo šauniai padarytus ir suvaldytus specialiuosius efektus, man pasimėgauti reginiu tai visiškai nesutrukdė. Šiame filme tiek daug įdomių elementų ir užduočių žiūrovui, kad skųstis specialiaisiais efektais tiesiog nėra kada. Truputį paburbėti galima, bet tuomet kompozitoriaus Michaelio Abelso muzika padaro savo ėjimą ir vėl esi su veikėjais.
Na Hong-jinas, kaip, beje, ir daugelis Pietų Korėjos režisierių, niekada nepamiršta humoro. Kartais situacija, kartais veikėjo reakcija, kartais pasakyti žodžiai primena, kad nebūtina į viską žiūrėti rimtai. Nudobto pirmojo monstro skrodimas – tiesiog viena didelė anekdotiška situacija, bet ji turi ir stiprų antrą sluoksnį. Juokingos ir veikėjų reakcijos į tai, kaip ateiviai elgiasi, net kelis kartus jie garsiai sako: „Negražiai ateiviai elgiasi. Taip negalima, net jei yra priežastis, jie perlenkė lazdą.“ Režisierius puikiai pažįsta savo visuomenę, tad ir juoktis geba taikliai. Tik štai skirtumas tarp dviejų seansų Kanuose ir Busane – publika daugiau juokėsi svetur, o namų salėje, kurioje buvo bene vien korėjiečiai, buvo žymiai tyliau.
Režisierius reflektuoja ir patį kino kūrimą. Jis sukuria tarsi ploną metakino lygmenį, kuriame apmąstoma, kiek tokiuose filmuose veikėjai ir monstrai turi gyvybių. Patys ateiviai taip pat sujungia ne vieną matytą „svetimąjį“, kartu padaro ir keletą žingsnių toliau. Su didžiuliu malonumu antrą kartą pažiūrėjau sceną, kuri turbūt taps viena įsimintiniausių šiais metais. Link filmo pabaigos yra scena, kai visi veikėjai atsiduria vienoje mašinoje, išskyrus Sung-Ki, kuris šuoliuoja ant žirgo šalia. Jų visų tikslas vienas – greitkelyje pagaliau nudobti Mavoyye. Ši scena – tai odė visiems įmanomiems veiksmo filmams, o meilės prisipažinimas ir situacijos atomazga tiesiog paliks žiūrovus tarp juoko ir didžiulio, netikėto išgąsčio.
Pabaigai svarbu pasakyti, kad „Vilties uostas“ – vienas tų filmų, kuriuose reikia išsėdėti iki paskutinių titrų. Gausite prizą – truputį daugiau vilties. Režisierius sakė: „Negaliu pasiūlyti daugiau šviesos, nes tai prieštarautų mano pastebėjimams apie tikrovę, kurioje gyvename. Bet su amžiumi darausi šviesesnis žmogus, tad galbūt ir mano filmai taps viltingesni.“
Pasauliui kraustantis iš proto, rekomenduoju nepraleisti „Vilties uosto“, kol jis dar kino teatruose. Jis padės nukenksminti įtampas ir pasisukti skirtingų emocijų vijurke.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
