Vilniuje mokytoja dirbusi Inga Svilainienė gyvenimą sostinėje iškeitė į globėjos darbą ir kaimelį Alytaus rajone. „Labai daug streso yra tiek mokytojo, tiek globėjo darbe, bet mokytojo stresas yra menkavertis. (...) Tada palygini – jei reikia streso, jau dirbk su normaliu stresu“, – portalui LRT.lt sako globėja.
Globėja I. Svilainienė tapo prieš penkerius metus – per šį laiką globojo aštuonis vaikus, o viena mergaitė šeimoje liko nuolatinei globai. Tiesa, kai lankomės globėjos namuose, čia tylu – globojami vaikai darželyje, o namuose tik dvi Ingos dukros Auksė ir Alisa.
Anksčiau I. Svilainienė dirbo mokytoja Vilniaus mokykloje ir kartu su vyru gyveno sostinėje, tačiau, gimus dukroms, atsikraustė į kaimelį Alytaus rajone, o vėliau pradėjo globoti vaikus.
„Mokytojo darbą visada toliau gerbsiu. Labai daug streso yra tiek mokytojo, tiek globėjo darbe, bet mokytojo stresas yra menkavertis. Kai pagalvoji – sulaužė rašiklį, pastūmė, parodė liežuvį, nusikeikė, o iš to kyla skandalas. O čia – kalėjimai, pedofilija, valkatavimai, nepriežiūra“, – dalijasi globėja.
Tada palygini – jei reikia streso, jau dirbk su normaliu stresu.
„Tada palygini – jei reikia streso, jau dirbk su normaliu stresu“, – juokauja Inga.
Gyvenimą pakeitęs vyro skambutis ir paneigti įsitikinimai
I. Svilainienė atvirauja, kad globos idėja jai nebuvo svetima, tačiau pirmieji žingsniai žengti po jos vyro Algio skambučio per pietų pertrauką.
„Vyras paskambino ir paklausė, ar noriu globoti vaikus. Pirma mintis – kokius vaikus? Sutarėme vėliau pasikalbėti – sėdžiu, galvoju, gal kokie vaikai atėjo prie vyro darbo, bastosi našlaičiai.
Kai Algis grįžo namo, aš ir klausiu – tai kur vaikai? Galvojau, gal iš karto kažką atsiveš. Pasirodo, jo kolegė sugalvojo išeiti iš darbo ir pasakojo, kad dirbs globėja, lankys kursus. Paskambinau jai, pasikalbėjau, kartu baigėme kursus ir toliau bendraujame, ji taip pat dirba globėja“, – portalui LRT.lt pasakoja Inga.
Globėja prisimena, kad darbą pradėjo su įsitikinimu, kad globojami vaikai jos ir vyro tėvais tikrai nevadins, o kreipsis vardais, tačiau toks įsitikinimas buvo paneigtas jau nuvykus pasiimti pirmųjų globojamų vaikų.
„Nuvažiavome iš kūdikių namų pasiimti broliukų, atidarėme duris, o jie: „Mama, tėte.“ Iš karto gerklėje gumulas – taip ir likome su savo įsitikinimais“, – dalijasi Inga.
Nuvažiavome iš kūdikių namų pasiimti broliukų, atidarėme duris, o jie: „Mama, tėte.“ Iš karto gerklėje gumulas – taip ir likome su savo įsitikinimais.
Greitai dingo ir kitas įsitikinimas, kad Inga su Algiu nepasiliks globojamų vaikų – viena mergaitė šeimoje liko nuolatinei globai.
„Antrą globojamą vaiką ir pasilikome. Ji nuo metukų gyvena mūsų šeimoje, jau penkerius metus“, – sako I. Svilainienė.
Nustebino gimtadienio staigmena
Pasak globėjos, retas vaikas sugrįžta į savo šeimą – paprastai, jei grįžta, tai nutinka greitai. O vaikų istorijos neretai būna sudėtingos. Pavyzdžiui, vienas berniukas į Ingos šeimą atvyko būdamas 10 metų, o išvyko jau 13-os.
Kaip pasakoja I. Svilainienė, tėvai berniukui vis žadėjo, kad „viskas pasikeis“, tačiau situacija nesikeitė.
„Vaikas didelis, viską supranta, todėl kyla pyktis, o tas pyktis liejamas mūsų namuose. Berniukas visą laiką gyveno lyg ant lagaminų – pradėsiu mokytis, kai būsiu namuose, pradėsiu sportuoti, kai būsiu namuose, o dveji su puse metų praėjo pas mus“, – sako globėja.
Visgi, priduria ji, buvo džiugių akimirkų. Dieną, kai buvo Ingos gimtadienis, ji nuvyko pasiimti globojamo berniuko iš mokyklos, kuris nustebino staigmena.
„Išėjęs iš mokyklos jis dar pasakė palaukti ir nubėgo į parduotuvę. Žiūriu, išeina su šokoladu, galvoju – negi nėra namuose šokoladų, nieko nesuprantu. Vietoje to, kad eitų į automobilį, jis dar kažkur su draugais lekia – į gėlių parduotuvę.
Tuo metu ten pietų pertrauka, bet berniukas pasibeldė į langą ir nupirko gėlę iš nedirbančios parduotuvės. Tik tada pradėjau suprasti, kad čia dėl mano gimtadienio“, – šypsosi Inga.
Mūsų toks gyvenimas, kad namuose būna penki ar šeši vaikai, tad negali sugalvoti ir su penkiais vaikais važiuoti aplankyti draugės.
Ji taip pat globojo vos kelių dienų naujagimį – gavę žinią, kad ligoninėje yra naujagimis, Inga su Algiu turėjo kelias dienas nusipirkti reikalingiems daiktams.
„Dabar esu su patirtimi, pasiruošusi – gali nors ir dabar kūdikis atvažiuoti, jau turėčiau sauskelnių, mišinukų. Tačiau nieko negali nuspėti – ar miegos, nemiegos, sirgs ar nesirgs, valgys, nevalgys. Bet pasisekė, viskas buvo labai sklandu“, – sako I. Svilainienė.
Tapsmas daugiavaike šeima ir dukrų pagalba
Inga prisimena, kad prieš pradėdama globėjos darbą iš aplinkos girdėjo įvairių pagąsdinimų, tačiau, pažymi ji, dvejonių nebuvo, o atsakomybę suprato tiek ji pati, tiek jos vyras.
„Formali globėja esu aš, bet mano vyras taip pat neformaliai yra globėjas, o šeimos nariai, giminės, artimieji taip pat yra su tuo susiję. Mūsų toks gyvenimas, kad namuose būna penki ar šeši vaikai, tad negali sugalvoti ir su penkiais vaikais važiuoti aplankyti draugės.
Sumažėjo draugų ratas, nes kiti įsivaizduoja, kad atvažiuosim prie ežero, šašlykų išsikepsim, o pas mus taip ramiai nebūna. Tačiau yra artimų žmonių, kurie padeda, pavyzdžiui, uošviai, nes pagalbos reikia. (...) Neturėjome minčių, kad būsime daugiavaikiai, bet viskas nutiko kažkaip natūraliai“, – dalijasi Inga.
Globėja pastebi, kad darbas veikia ir dukras, kurioms taip pat reikia tėvų dėmesio, rūpesčio ir meilės, tačiau dukros, stebėdamos globėjo darbą, taip pat daug išmoksta.
„Globojome dvejų metų mergaitę – mūsų mažoji pasiimdavo košės, pasisodindavo ją ir maitindavo, dar dukros pasipykdavo, kad „čia mano vaikas“. O man taip smagu žiūrėti – gyva lėlė būdavo.
Dukros daug ką supranta, padeda. Iš pradžių, kai pradėjome globoti, namuose buvo keturi vaikai – metukų, dvejų, trejų ir ketverių. Alisa visiems išdalindavo šepetėlius, dantų pastos išspausdavo“, – šypsosi Inga.
Prasmingas darbas ir vaikų pasikeitimai
Nors iššūkių darbe netrūksta, Inga pabrėžia, kad labiausiai motyvuoja suvokimas, jog darai naudingą darbą.
„Supranti, kad visų vaikų neišgelbėsi, bet kažkam gali padėti, suteikti galimybę išvengti globos įstaigų, kas ypač kūdikystėje nėra gerai ir gali turėti nepakeičiamų pasekmių. Supranti, kad prisidedi prie pasaulio keitimo – nors ir minimaliai, nors tai ir lašas jūroje, bet tai svarbu ir reikalinga. Smagu žiūrėti į pilną kiemą ir automobilį vaikų, į pilną stalą“, – pasakoja globėja.
Anot jos, gera matyti ir pokyčius vaikų elgesyje. Iš pradžių apie du mėnesius trunka adaptacinis laikas, o vėliau vaikas atsiskleidžia.
„Buvo vienas skausmingas atvejis, kai dvejų metų vaikas valgydavo be saiko ir apsivemdavo. Tada ėmėme riboti maistą, jį paduoti porcijomis, tačiau jis suvalgydavo tą porciją ir mokėdavo sąmoningai maistą atvemti, o tada vėl kramtydavo toliau. Vėliau tai praėjo. Tai, kad jis nustojo taip daryti, jau buvo didelis pasikeitimas“, – dalijasi Inga.
Sprendimo palikti Vilnių nesigaili
Dirbusi Vilniuje, Inga nesigaili sprendimo persikraustyti į Alytaus rajone esantį kaimelį: „Patogu – vaikus reikia vežioti į darželį, mokyklą, o kartu gali dar prisijungti daugiau vaikų.“
„Aš pati kaime augus, man niekada nebuvo nostalgijos miestui ar kaimui, o mano vyras augęs „ant asfalto“, jo kaimas buvo Sibire, todėl ten važiuodavo nebent vasarai. Tame kaime jis prisimena savo močiutę, kaip ji melžė karves, o jis su vytele muses vaikė. Jam tai kažkaip romantiška atrodė.
Kadangi aš augus kaime, man tai buvo kasdienybė, nebuvo kažkokios romantikos. Tačiau, gimus vaikams, atsikraustėme gyventi į gilų kaimą – ir man patinka, ta aplinka pritaikyta vaikams“, – svarsto Inga.
Jos teigimu, gyvenant kaime veiklų netrūksta – jei norisi kažko daugiau, Inga užsiima vėlimu iš vilnos, žvakių darymu, skaito knygas.
