Keturiolikmetė mama, praradusi vaiką, smurtą kentėjusi moteris, kuriai nepadėjo net seniūnija, ir skurde gyvenusi šeima – tik kelios istorijos, su kuriomis susidūrė „Carito“ Motinos ir vaiko namų darbuotojos. Šiuose namuose svarbiausia – užtikrinti saugumą moterims bei jų vaikams ir padėti atsitiesti, sugrįžti į gyvenimo ritmą.
Motinos ir vaiko namai įsikūrę pačiame Vilniaus centre, kiekviename aukšte – keli kambariai, dušas ir tualetas, kuriais dalijasi kelios mamos. Čia taip pat įrengtas žaidimų kambarys, pirmo aukšto koridoriaus pabaigoje – virtuvė. Mums lankantis, joje tvarkosi moterys, susipažinti pribėga keli vaikai.
Atskiruose kambariuose taip pat verda gyvenimas – viena pas kitą svečiuojasi mamos, žaidžia vaikai. Tačiau namų vadovė nusišypso, kad dieną dar tylu, nes kai kurios moterys dirba, o dalis vaikų išėję į mokyklą ar darželį, vakare šurmulio daugiau.
Koridoriuje vienas šalia kito išrikiuoti vaikų vežimėliai, kabo moterų piešti paveikslai, o kambariuose stengiamasi sukurti namų erdvę: kai kur dega kalėdinės lemputės, sustatyti vaikų žaislai.
Kaip tikina namų vadovė, kai kurios moterys čia atvyksta iš skurdžios aplinkos, kitos – iš erdvių butų, bet tai taip pat motyvuoja greičiau grįžti namo.
Smurtas namuose ir grasinimai
„Nemoku rašyti ir skaityti nuo vaikystės, nes tėvai nemokė – jiems nerūpėjau, mane augino seneliai. Mamai ir tėvui nebuvau reikalinga. Namuose buvo nuolat smurtaujama, tėtis girtas daužydavo mamą, o aš mažytė visa tai stebėdavau“, – pasakoja pusmetį Motinos ir vaiko namuose kartu su dukra gyvenanti Andželika.
Andželiką sutinkame prie jos kambario. Ji šypsosi, kad laukdama mūsų apsilankymo susitvarkė, ir iš rankų nepaleidžia guvios, nuolat besidairančios dukrytės.
Gyvendama smurto paženklintoje aplinkoje, Andželika bėgdavo iš namų, o sulaukusi 18 metų pagimdė pirmą dukrą. Vėliau – kitas. Šiuo metu dvi Andželikos dukros gyvena su laikinaisiais globėjais, viena yra įvaikinta, o mažiausioji gyvena kartu Motinos ir vaiko namuose.
„Pirmos dukros susilaukiau 18 metų, pasiėmė vaiko teisės, nes aš skaityti ir rašyti nemoku. Su kita dukra pastojau, irgi atėmė dėl to, kad nemoku rašyti ir skaityti. Gaila, kad vaikai neauga su manimi. Dabar stengsimės susigrąžinti su vyru, – viliasi Andželika. – Stengiuosi dėl savo vaikų, dėl savo dukros. Nenoriu jiems linkėti to, koks mano gyvenimas buvo su tėvais. Noriu, kad vaikai augtų su manimi.“
Andželikos gyvenimas nebuvo lengvas ir išėjus iš tėvų namų – smurtavo pirmas vyras, o iš antrojo grasinimų sulaukia ir dabar: „Pirmas vyras taip pat smurtavo, spardė, kai laukiausi pirmagimės. Mano gyvenimas kaip tas burbulas susuktas, labai sunku. Bijau, kad neatimtų šios mažytės. Labai bijau, nebesuprantu, už ką man toks gyvenimas. Kažkaip labai sunku, sunku suprasti, kodėl negaliu [auginti dukrų].“
Tačiau moteris džiaugiasi, kad dabar turi mylintį ir palaikantį vyrą: „Jis man padeda, jis myli dukrą. Jis man puikus vyras, dirba, stengiasi. Jis myli savo dukrą, nors ji kol kas gyvena su manimi.“
Netrukus Andželika paliks Motinos ir vaiko namus ir įsikurs savarankiško gyvenimo namuose.
Išėjusi iš namų nusprendė savanoriauti
Diana – buvusi šių namų gyventoja. Ir dabar ji yra dažna namų viešnia, nes savanoriauja ir taip padeda kitoms moterims.
„Buvo tokia situacija, kad neturėjau kur gyventi. Pati pasiprašiau į šiuos namus. Tada gyvenau ne Vilniuje – kai čia atvažiavau, neturėjau darbo, bet, kai atvykau, per kelias dienas susiradau. Vėliau „Caritas“ padėjo su mokymais – tapau socialinės darbuotojos padėjėja“, – savo istorija dalijasi Diana.
Aišku, priduria ji, per pusę metų gyvenimo čia buvo ir iššūkių, ir džiaugsmo. Iš pradžių sunkiausia buvo dėl nepažįstamos aplinkos, slėgė įtampa.
„O vėliau, atrodo, kai darbą turi, viskas kitaip. Būdavo moterų, kurios neturi darbo, sėdi, gal visko prisigalvoja. O aš išeidavau į darbą. Kartais sunku ir kavą ryte pasidaryti, bet tai normalu. Jei būtų buvę labai sunku, gal aš tų sunkumų nebūčiau įveikusi. Visko buvo. Ir lengva buvo, ir pykčių, malonių akimirkų“, – prisimena Diana.
Jai įsiminusios akimirkos kartu – Velykos, kai visos moterys dažė kiaušinius, Kūčių vakarienė namų virtuvėje, kartu padengtas stalas.
Ir palikusi „Carito“ Motinos ir vaiko namus Diana čia sugrįžta padėti kitoms. Dažniausiai savanoriauja savaitgaliais, pasilieka šeštadieniais nuo 15 iki 21 valandos. Čia praleido ir antrą Kalėdų dieną.
„Svarbiausia, kad gyvendamos čia moterys jaustųsi saugiai. Aišku, būna visko, pasitaiko ir nesusipratimų“, – priduria Diana.
Namai, kuriuose nėra smurto
Siekiama, kad šie namai moterims būtų saugi aplinka, kurioje nėra smurto, portalui LRT.lt pasakoja namų vadovė Vida Neverovič-Morkūnienė. Viename kambaryje paprastai apsigyvena viena moteris su savo vaikais, daugiausia – dvi moterys. Vis dėlto ateiti į šiuos namus nėra paprasta.
„Nėra paprasta ateiti iš namų, kad ir kokie jie būtų, į įstaigą, kurioje yra dar kitos aštuonios pažeistos moterys su savo istorijomis, kur darbuotojai reiklūs. Bet kokiu atveju svarbiausia yra saugumas ir saugi gyvenamoji vieta“, – sako namų vadovė.
Čia teikiama socialinio darbuotojo, psichologo pagalba – antroje dienos pusėje psichologės durys neužsidaro. Po oficialių konsultacijų su moterimis dirbama individualiai – darbuotojos padeda susitvarkyti dokumentus dėl pašalpų ir įvairių išmokų, gelbsti nustatant tėvystę ir priteisiant vaikų išlaikymą, padeda atiduoti skolas antstoliams.
Taip pat vyksta įvairūs užsiėmimai grupėse, privalu dalyvauti smurto prevencijos grupėje, savitvarkos veikloje – moterys turi susitvarkyti kambarius ir bendrąsias erdves.
Kaip pasakoja V. Neverovič-Morkūnienė, buvo priimtas sprendimas nesamdyti valytojų ir taip ugdyti tvarkymosi įgūdžius.
„Kartą per savaitę moterys tvarko namus iš pagrindų. Tai vadiname generaline tvarka, kai rotacijos principu skirstomi darbai, vieną kartą tvarkai virtuvę, kitą – kiemą... Manome, kad tokia veikla ugdo vienokius ar kitokius įgūdžius, kurių stinga moterims. Kitoms galbūt įgūdžių nestinga, bet tuomet jos gali pamokyti kitas“, – teigia namų vadovė.
Priklausomybės, nepriežiūra ir kiti iššūkiai
Kiekvienas žmogus į namus ateina su savo istorija, akcentuoja socialinė darbuotoja Rita Jurgelaitytė. Pasak jos, kai kurios moterys čia turi apsigyventi dėl priklausomybių, kitos – dėl būsto ar finansinių bėdų, vaikų nepriežiūros.
„Jos visos skirtingos: skirtingi įgūdžiai, gyvenimo pasiekimai, patirtis. Bet kokiu atveju su kiekviena atėjusia moterimi dirbame individualiai. Kiekviena šeima ateina su švariu lapu, į kurį kartu bandome įrašyti ką nors, kas padėtų iš čia išeiti, gyventi savarankiškai, kad moterys turėtų kur išeiti, pajamų išsilaikyti“, – pasakoja R. Jurgelaitytė.
Jai antrina psichologė Milda Lukauskienė – pagalbą stengiamasi teikti kiekvienai moteriai individualiai: „Logopedo ieškome tikslingai tam, kam reikia – ar moteriai, ar vaikui. Jei žmogus nori mokytis, ieškome kur – vienas nori, o kitam visai nereikia. Jei gali ir geba dirbti, ieškome, kur galėtų dirbti, jei reikia ugdymo įstaigos, ieškome jos.“
Psichologė priduria, kad kai kurių moterų situacijos sudėtingesnės, o kitos galbūt tik laikinai kluptelėjo ir per mėnesį viskas susitvarkys.
Į namus – iki aštuntos valandos vakaro
Diana pasakoja, kad, gyvendama Motinos ir vaiko namuose, dirbo valytoja, tad keldavosi anksti, o penktą valandą ryto jau eidavo į darbą.
„Budinti moteris atidarydavo vartus, kad mane išleistų, padirbdavau iki 10–11 valandos, grįždavau, vaikas grįždavo iš mokyklos ir vakare eidavau į darbą. Iki aštuntos valandos vakaro moterys turi grįžti į namus, bet, jei turi darbą, jei yra svarbi priežastis, galima susitarti. Būdavo, ir po aštuntos, ir po devintos grįždavau. Kitos moterys, kurios neturi darbo, gal iki pietų miega, visaip yra“, – pasakoja Diana.
Namų vadovė V. Neverovič-Morkūnienė teigia, kad gyventojoms vis atrodo, jog namų taisyklės labai griežtos, tačiau taip nėra.
„Moteris turi susitvarkyti savo kambarį, savo tualetą, bendrąsias patalpas. Klausiu: ar savo namuose jūs to nedarysite? Darysite. Mes generalinę tvarką turime kartą per savaitę, aš namuose dažniau tvarkausi. Gal sunkiausia taisyklė – grįžti aštuntą valandą vakaro. Jei nėra rimtos priežasties – žmogus nesimoka ir nedirba, – turi grįžti aštuntą valandą.
Mūsų pozicija, kad yra ką veikti: yra vaikų, turi būti skiriamas dėmesys vaikų ruošimui miegoti, įprastai moterys skiria tą laiką ruošai, susitvarkymui, vaikų migdymui. Gal ir nelengva grįžti aštuntą valandą. Iš kitos pusės, kai klausi moterų, kurios jau negyvena pas mus, jų rutina lygiai tokia pati – sako, yra laisvė, kurios norėjo, bet niekur neina, nes reikia paruošti vakarienę, susitvarkyti“, – kalba V. Neverovič-Morkūnienė.
Namuose – jokio alkoholio ir vyrų
Kita taisyklė – negalima vartoti alkoholio, į namus neįleidžiami vyrai. Su draugais ar giminaičiais, vaikų tėvais darbo valandomis moterys gali susitikti kieme, o savaitgaliais, kai nėra darbuotojų, vyrai neįleidžiami ir į kiemą. Tuomet galima susitikti kitoje erdvėje.
„Čia yra moterų namai – moterys ir su naktiniais vaikšto, kaip savo namuose. Jei vyras užeitų, šiaip nesmagu. Iš kitos pusės, jei turi rimtų ketinimų, tai stenkis sukurti gerovę savo mylimai moteriai, kad ji kuo trumpiau čia gyventų, nes jai ne vieta šioje įstaigoje. Čia galbūt labai patogu sėdėti, nieko neveikti, dar pinigėlį vieną kitą ištraukti iš moters“, – svarsto namų vadovė.
Anot jos, neretai vaikų tėčiai nenori bendrauti ir padėti moterims – priešingu atveju moterys negyventų šiuose namuose ir šeimos ieškotų kitų sprendimų. „Mamos iš vaikų tėčių sulaukia nedaug pagalbos“, – priduria V. Neverovič-Morkūnienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad moterims pabrėžiama, jog šie namai nėra pigi buveinė miesto centre, – teikiamas visas pagalbos kompleksas.
„Jei ateini, gauni pigią nakvynę, bet privalai eiti pas socialinį darbuotoją, psichologą, dalyvauti mūsų bendroje veikloje. Tai mes labai atvirai pasakome pačią pirmą dieną“, – aiškina V. Neverovič-Morkūnienė.
Čia taip pat vadovaujamasi nuostata, kad vaikai privalo gana anksti pradėti lankyti darželį: „Sakau: jūs nesate verslininkės, neturite vyrų verslininkų, vadinasi, jums reikės įdėti žymiai daugiau pastangų, kad gyvenimas keistųsi. Vadinasi, negalite vaiko auginti namuose iki trejų metų.“
V. Neverovič-Morkūnienė sutinka, kad kasdienybėje kyla daug įtampos, nes per pusmetį ar metus sudėtinga pakeisti įpročius, suformuotus per 20 metų.
Iš skurdo – į skurdą
Šiais metais „Carito“ Motinos ir vaiko namai mini 25 metų veiklos metines, o LRT.lt pašnekovės čia dirba 15–16 metų. Socialinės darbuotojos R. Jurgelaitytės teigimu, per visus darbo metus labiausiai pakito darbo intensyvumas.
„Anksčiau turėdavome tikrą galimybę prisijaukinti žmogų. Ilgiau gyvendamas jis pasiekdavo tokį savarankiškumo lygį, kad galėtų išeiti. Dabar dirbame labai koncentruotai, labai intensyviai, esame suspaustos laike ir per labai trumpą laiką turime paruošti žmogų išsikelti iš mūsų“, – sako R. Jurgelaitytė.
V. Neverovič-Morkūnienė pasakoja, kad prieš 16 metų namuose apsigyvendavo mamos su mažyliais iki metukų, vėliau pagalbos prireikdavo mamoms su kiek vyresniais vaikais, o dabar priimamos mamos su įvairaus amžiaus vaikais, atsirado paauglių. Tad namams teko lanksčiai prisitaikyti, pakeisti baldus ir darbo pobūdį, užimti ne tik mamas, bet ir paauglius.
Iki šiol į Motinos ir vaiko namus moterys ateina iš labai skurdžios aplinkos: „30 metų nepriklausomybei, gerovė Lietuvoje lyg ir kyla, bet vis tiek matome iš skurdo, iš geriančių tėvų aplinkos ateinančias moteris, nesulaukiančias artimųjų paramos.
Panašiai buvo ir prieš 16 metų. Socialinio būsto eilė prieš 15 metų buvo 10–12 metų, dabar – panašiai. Socialinių būstų eilės didelės, vienetai moterų gauna socialinius būstus.“
O ir socialiniai būstai, socialiniai bendrabučiai paprastai yra skurdūs. Pavyzdžiui, prisimena V. Neverovič-Morkūnienė, Motinos ir vaiko namuose buvo apsigyvenusi trijų vaikų mama, kuriai savivaldybė pasiūlė socialinį bendrabutį. Jame – 14 kambarių, vienas dušas ir ne daugiau nei trys tualetai.
„Šiais laikais savivaldybė siūlo tokias sąlygas ir nieko geriau. Kaip dabar atsimenu, galvojau atsisakyti, (...) o mama sako: aš tik meldžiausi, kad neatsisakytumėte, tai yra geriausia, ką aš turėjau gyvenime. Mes išleidžiame tūkstančius eurų naujametiniams fejerverkams...
Dirbome metus ir žmogų, atėjusį iš skurdo, grąžinome į tą patį skurdą, kur supelijusios virtuvės sienos. Jei mes taip leistume savo įstaigoje, mus uždarytų, o ten galima“, – stebisi namų vadovė.
Smurtaujantį vyrą gynė net seniūnija
Kartais moterys turi tinkamus namus, nestokoja įgūdžių, tačiau kur nors paslysta. Tokiais atvejais, sako psichologė M. Lukauskienė, reikia stipriai padirbėti, nes moteris veržiasi atgal į namus, kuriuose geros sąlygos, padeda artimieji.
Tačiau kai kurių moterų istorijos sudėtingos. V. Neverovič-Morkūnienė prisimena, kaip į Motinos ir vaiko namus moteris atvyko iš smurtaujančios ir nepalaikančios aplinkos.
„Ji atvyko iš rajono, patyrusi tikrai didelį sutuoktinio smurtą. Atėjo pas mus sprogusiu ausies būgneliu, labai žemos savivertės. Netgi seniūnijos požiūris buvo toks, kad „na ir kas, kad vyras daužo, juk dirba, o kad duoda į galvą, tai nieko baisaus“. Net rajono centre niekas nesuprato, ko ji nori.
Ji rado drąsos pas mus atvykti, jautė didelį seserų palaikymą, nes jos mama smurtą kentėjo, tai buvo kaip norma, ji turėjo smurtaujantį sutuoktinį. Ji pas mus apsigyveno. Nors nebuvo lengva, čia baigė Užimtumo tarnybos pasiūlytus virėjų kursus, gavo ir praktikos vietą“, – pasakoja namų vadovė.
Apsigyvendavo ir nepilnametės mamos
Anksčiau šiuose namuose apsigyvendavo ir nepilnametės mamos. Jos čia ne tik augino savo vaikus, bet ir pačios augo, sako M. Lukauskienė. Jai antrindama V. Neverovič-Morkūnienė pasakoja 16 metų mergaitės istoriją.
Šešiolikmetė buvo gavusi emancipaciją ir ištekėjusi, Motinos ir vaiko namuose gyveno apie dvejus metus, čia atšventė ir aštuonioliktą gimtadienį – tai buvo pirmas gimtadienis, kurį ji šventė. Šiuose namuose gyveno ir keturiolikmetė mama, kuri buvo praradusi savo vaiką, tačiau vėliau jį susigrąžino ir pati augina.
Pašnekovės pabrėžia, kad ir tada, kai mama išeina iš šių namų ir pradeda gyventi savarankiškai, stengiamasi palaikyti ryšį. „Mūsų mamų gyvenimas nėra paprastas, jos visą laiką balansuoja. Sėkmingiau susiklosto, kai yra stipri šeima – seserys, broliai. O jei žmogus vienas kaip pirštas, labai sudėtinga“, – svarsto V. Neverovič-Morkūnienė.
Savarankiškai pradėjusios gyventi moterys tapo ir muitinės pareigūnėmis, tolimųjų reisų vairuotojomis, socialinėmis darbuotojomis, pabaigė mokslus.
„Siekiame, kad moteris neliktų šioje socialinės paramos sistemoje. Ne tik dėl to, kad labai apsimoka, – tai vienas dalykų, kuris beveik nekinta. Neapsimoka dirbti, jei augini mažamečius vaikus, esi remiamas, – ne kažin ką papildomai užsidirbsi, o prarandi labai daug svarbios paramos“, – pabrėžia M. Lukauskienė.
Bokso pamokos ir šachmatai
Motinos ir vaiko namams savanorių reikia čia ir dabar – ilgam, šypsosi savanorių koordinatorė Rasa Augutytė. Savanoriai kviečiami budėti dienomis ir naktimis, kai namuose nėra darbuotojų.
„Kaip sako savanoriai, ateini ir nieko neveiki, bet iš tikrųjų jie daro labai prasmingą ir svarbų dalyką – rūpinasi mamomis. Kartais atrodo, kad savanorė priklausomai nuo amžiaus gauna draugės, mamos, močiutės ar vyresnės sesers vaidmenį. Ramus buvimas su savanoriška ramybe yra labai svarbus“, – akcentuoja R. Augutytė.
Ji tvirtina, kad savanorių buvimas su mamomis itin svarbus ir gali pakeisti mamų gyvenimą. O savanoriškos veiklos – daugybė.
„Viena savanorė veda bokso pamokas. Tai energinga savanorė, užbūrusi ir mamas, ir vaikus, bet turime ir kitokios veiklos – kita savanorė ateina žaisti šachmatais, dar kita moko mamas skiautinių meno. Turime logopedžių, meno terapija užsiimančių savanorių“, – pasakoja savanorių koordinatorė.
