Troškimas sulaukti anūkų, vairuoti motociklą ar aplankyti brolio kapą – tokios nepagydomomis ligomis sergančiųjų svajonės, kurias siekia išpildyti Alytaus hospiso darbuotojai. Hospiso lankytojams čia siekiama sukurti namų erdvę, kurioje jie gali ir gauti visas paslaugas, ir pabūti kartu, pabendrauti. Čia – ne tik ašaros ar neviltis, bet ir skamba užstalės dainos, dalijamasi prisiminimais.
Prieš dvejus metus Alytuje atsidaręs hospisas teikia paliatyviąją pagalbą nepagydomomis ligomis sergantiems pacientams ir jų artimiesiems. Praėjusių metų pabaigoje hospisas teikė pagalbą 100 žmonių. Tiesa, šiame hospise pacientai nakčiai nepasilieka – juos darbuotojai lanko namuose, įvairios veiklos vykdomos ir pačioje įstaigoje.
„Neturime stacionaro – to link eina ir visa Europa. Žmogus geriausiai jaučiasi namie, nori ten būti“, – portalui LRT.lt sako hospiso direktorė Julija Besevičienė.
Pasak jos, pagal nustatytą grafiką hospiso komanda vyksta pas žmones į namus, o į hospisą jie atvyksta pagal poreikį. Čia žmonės gali gauti ne tik reikiamas medicinos paslaugas – svarbiausia, kad čia atvykę žmonės sutinka bendruomenę, išeina iš namų ir pabendrauja.
„Svarbu, ko žmogui reikia ir ko jis pageidauja – ar nori televiziją pažiūrėti, ar gauti medicinos paslaugų. Socialiniai darbuotojai išklauso poreikius, komanda derinasi ir padaro tą dieną kaip šventę“, – šypsosi direktorė.
Taip pat skaitykite
Namų aplinka
Hospiso viduje – jaukios patalpos, koplytėlė. Čia stovi pianinas, yra židinys, o visa aplinka sukuria ne institucijos, bet namų vaizdą. Hospisas įsikūręs bendruomenėje, tarp daugiabučių pastatų, o šalia esančioje žaidimų aikštelėje žaidžia vaikai. Hospiso kieme žydi narcizai, sustatyti suoleliai, įrengta vieta laužui kūrenti.
„Norime, kad žmogus jaustųsi kaip namie. Kai žmogus sužino diagnozę, kad šalia yra mirtis, svarbu, kad jis galėtų oriai išeiti ir būti kaip namuose“, – dalijasi J. Besevičienė.
Ji pasakoja, kad darbuotojai stengiasi praskaidrinti čia ateinančių žmonių kasdienybę – vyr. slaugytoja renka svajones, rėmėjai gimtadienio proga padovanoja tortų, o kiekvieną savaitę vyksta įvairūs renginiai, kartais ateina pagroti vaikai. Taigi, sako direktorė, hospise – ne tik ašaros ir neviltis, čia ir dalijamasi istorijomis, skamba juokas.
Žinoma, priduria J. Besevičienė, jei artimasis miršta, juoko nėra, tačiau, jei žmogus sąmoningas, geriau tą dieną praleisti bendraujant su šeimos nariais.
Taip pat skaitykite
Svajoja važiuoti motociklu, aplankyti brolio kapą
Hospiso lankytojų svajones surenka vyr. slaugytoja Laima Karpuškienė. Ji pasakoja, kad ne visi pacientai iš karto nori išduoti savo svajones – kai kurie nerimauja, kad jų norai kitiems gali pasirodyti juokingi, tačiau slaugytoja jaučia, kad svajonė žmogaus viduje kirba jau kurį laiką.
Viena moteris pasakojo, kad norėtų sulaukti anūkų ir juos pamatyti, kiti nori nuvykti prie vaikystės ežero, o kartą hospiso darbuotojai pacientą vežė į Pivašiūnų atlaidus.
„Svajonės labai skirtingos, bet labai gyvenimiškos – viena močiutė sunkiai vaikšto, ji svajoja nueiti iki brolio kapo. Siūliau nuvažiuoti, bet ji nori pati nueiti. Moteris su išsėtine skleroze sėdi neįgaliojo vežimėlyje, ji nori skristi oro balionu.
Kita onkologine liga serganti moteris sunkiai vaikšto su ramentais, bet ji sakė, kad nori važiuoti motociklu – taip, kad pati vairuotų“, – LRT.lt pasakoja L. Karpuškienė.
Paspirtuku į hospisą atvažiuojanti moteris vis atsimena Klaipėdoje esantį Šv. Pranciškaus onkologijos centrą – jai taip patiko ten esantis rožynas ir koplytėlė, kad ji svajoja dar kartą ten nuvykti.
Svajonės labai skirtingos, bet labai gyvenimiškos – viena močiutė sunkiai vaikšto, ji svajoja nueiti iki brolio kapo.
L. Karpuškienė
„Viena močiutė sakė: „Žinai, vaikeli, traukiniu daug važiavau, laivu plaukiau, tik dar lėktuvu neskridau, dar norėčiau“, – senjorės svajone dalijasi L. Karpuškienė.
Dalį svajonių bando įgyvendinti hospisas, tačiau slaugytoja sako, kad bendraujama ir su šeimos nariais, kurie apie artimųjų troškimus sužino greičiau, todėl gali padėti jiems išsipildyti.
Užstalės dainos ir bendravimo svarba
Hospiso lankytojams suorganizuojama įvairių pramogų, tačiau prie geresnės savijautos itin prisideda bendravimas – viena moteris vis atsineša pačios kepto pyrago, kita, nors ir sunku, kai turi jėgų, kepa sausainius.
„Grįžau iš vienos onkologinės pacientės, (...) žaizdos visur išplitusios, jai buvo labai blogai, labai prasti tyrimų rezultatai. Suorganizavome elementarų skysčių ir vaistų sulašinimą į veną, o kitą dieną paskambinau – jos balsas jau visiškai kitoks. Jauti, kad žmogui geriau, ir tau pačiam atrodo geriau.
Moters veidas jau visai kitoks, švyti. Jos vyras sakė, kad ji net suvalgė dvigubai daugiau nei anksčiau. Sveikam žmogui tokie apsilankymai yra smulkmenos, bet sergančiam tai svarbu. Paprastas pabendravimas jiems duoda tiek daug“, – tvirtina L. Karpuškienė.
Ji dalijasi, kad kita moteris į hospisą ateina visuomet pasitempusi, pasidariusi šukuoseną – nors ją kankina skausmai, toks pasiruošimas padeda praskaidrinti dieną ne tik jai pačiai, bet ir kitiems pacientams.
„Kita močiutė, pamačiusi ją pasipuošusią bei pasitempusią, ir sako: „Ponia, o jau seniai šitam rojuj?“ Vadinasi, žmonėms labai reikia bendravimo. Kartą žmonės čia ir užstalės dainas dainavo, dalijosi prisiminimais“, – sako slaugytoja.
Svajoja, kad „valdžia geriau rūpintųsi žmonėmis“
Pasak L. Karpuškienės, stacionarios slaugos paslauga žmonėms suteikiama 120 dienų (keturiems mėnesiams), o vėliau žmogus lieka be nemokamos stacionarios pagalbos.
„Siekiamybė, kad paliatyvioji pagalba būtų suteikiama ne tada, kai žmogui liko gyventi savaitė ar mėnuo, bet nuo nepagydomos diagnozės nustatymo. (...) Suteikiame žmogui visas sąlygas, kad jis kiek įmanoma kokybiškai ir kiekybiškai nugyventų, kas jam liko“, – kalba slaugytoja.
Todėl stengiamasi, kad hospiso lankytojai turėtų įvairių veiklų, jie raginami ir patys bendrauti, pasakoti istorijas. Vienas hospiso pacientas – beveik šimtametis vyras, neretai pasidalijantis įvairiais pasakojimais.
„Jis labai šviesaus proto, inteligentiškas. Kai paklausiau, kokia jo svajonė, man atsakė: „Mano svajonė, kad valdžia geriau rūpintųsi žmonėmis“, – šypsosi L. Karpuškienė.
Ji pabrėžia – svarbu, kad pacientai atrastų savo klausytoją. Būna, artimieji neturi laiko, pyksta, kad žmogus tą pačią istoriją „pasakoja 10 kartą“, o hospise žmonės gali atvirai išsikalbėti, išsipasakoti.
Kai paklausiau, kokia jo svajonė, man atsakė: „Mano svajonė, kad valdžia geriau rūpintųsi žmonėmis.“
L. Karpuškienė
„Kai ateini pas žmones į namus, turi juos ir išklausyti. Šalia medicinos paslaugų teiki ir psichologines paslaugas. Vyresnės kartos žmonės psichologams jaučia atstūmimo reakciją – „aš ne kvailas, kam man to reikia“. Nors ir nesi psichologas, bet per gyvenimo praktiką esi priverstas būti juo – turi ir išklausyti, ir paguosti“, – priduria slaugytoja.
„Nesitikėjau, kad taip greitai išeis“
Hospiso pacientams neišvengiama tema – mirtis. L. Karpuškienė pastebi, kad kai kurie nori apie tai kalbėti, o situaciją mato labai blaiviai. Slaugytojos manymu, vyresniems pacientams mirties tema yra tabu, jie jaučia didesnę baimę, o jaunesni rečiau vengia tokių pokalbių, dažniau susiplanuoja savo laidotuves.
„Teko ne kartą susidurti – jei serga jaunesni, ypač onkologine liga, jie kažkaip viską planuoja. Žvelgiant iš šalies, tai žiauriai skamba, bet, pavyzdžiui, planuoja, kad prieš kremuojant artimieji aprengtų tokia suknele, pasako, kokia urna turi būti.
Viena moteris sakė: „Jei numirsiu, neišgyvensiu iki draugės gimtadienio, jai yra nupirkta dovana, paduokite jai.“ Taip ir buvo. Šeimai, vyrui, draugams viskas buvo susakyta“, – prisimena L. Karpuškienė.
Būna ir tokių atvejų, kai pacientas suvokia, kad jo situacija nėra gera, tačiau artimiesiems sunku tai pripažinti – jie ragina važiuoti „dar vienai chemijai, dar vienam švitinimui“. Tada darbuotojai bando kalbėti su sergančiojo artimaisiais, kelia klausimą, ar tai tikslinga – galbūt geriau leisti žmogui likusį gyvenimą nugyventi oriai, neslopinamam vaistų.
„Suprantu, artimieji nori padaryti viską, bet tuomet reikia pagalbos, patarimo – gal leidžiam žmogui likusį laiką išbūti oriai. Reikia dirbti ir su artimaisiais, nes būna tokia atmetimo reakcija – atrodo, pagulės pacientas, jam pagerės ir važiuosime vėl gydytis.
Vėliau ir artimieji sako: „Nesitikėjau, kad taip greitai išeis.“
L. Karpuškienė
Ir psichologas, ir mes bandome neįžeisdami dirbti. Tikrai būna labai sunku priimti informaciją. Vėliau ir artimieji sako: „Nesitikėjau, kad taip greitai išeis.“ Artimiesiems kartais būna sunkiau nei pačiam žmogui, būna, žmogus viską suvokia, o artimieji vis dar tikisi, kad dar kažkas bus, kažkas įvyks, kad pagerės“, – pasakoja slaugytoja.
Todėl hospisas teikia gedėjimo paslaugą iškeliavusiųjų artimiesiems. Bažnyčioje vyksta mišios už išėjusius pacientus, kviečiami šeimos nariai, artimieji.
„Pirmomis dienomis po laidotuvių stengiamės palaikyti atstumą, bet praeina savaitė, kita, žmogus ir paskambina. Ne tik pabendrauti, bet būna, kad lieka medikamentų, kažkokių priemonių, jas atiduoda. Gal ne visi nori kontaktuoti, bet po truputį pradeda susigulėti, žmogus tada nori ir pabendrauti, pasikalbėti“, – atkreipia dėmesį L. Karpuškienė.
