„Gal nebūsiu populiarus, bet man tas laikas išėjo į naudą“, – sako prieš kelis mėnesius laisvės atėmimo bausmę atlikęs Andrius. Vis dėlto, pirmieji žingsniai laisvėje sudėtingi – reikia rasti būstą, darbą, o integraciją į visuomenę apsunkina ir tai, kad „esame išankstinių nuostatų ir etikečių vergai“.
Iš įkalinimo įstaigos, kurioje praleido dvejus metus, Andrius išėjo prieš tris mėnesius. „Baisiausia išeiti į niekur“, – sako jis.
„Į niekur“ Andrius neišėjo – apsigyveno Nacionalinio socialinės integracijos instituto programos „Visi skirtingi – visi lygūs“ skirtame bute. Už nuomą reikia mokėti, tačiau nereikėjo sukti galvos, kaip susirasti būstą, taip pat teikiamos kitos paslaugos.
„Viena, kai išeini, yra tėvai, butas, o kitaip, kai išeini ir viską reikia pradėti nuo nulio – rasti, kur gyventi, apsirengti, pavalgyti. Didelis pliusas, kad jau buvo vieta gyventi“, – portalui LRT.lt pasakoja Andrius.
Pirmieji „Chatos“ gyventojai – istorijos ir katinas
Su Andriumi kalbamės „Visi skirtingi – visi lygūs“ įrengtame socialiniame hostelyje „Chata“, kur galės apsigyventi šeši žmonės (atlikę laisvės atėmimo bausmę arba pabėgėliai).
„Chata“ įsikūrusi Senamiestyje, netoli Katedros. Pravėrus duris, pasitinka katinas Flenciukas, atvykęs iš Pravieniškių.
Programos „Visi skirtingi – visi lygūs“ vadovė Inga Rancova LRT.lt pasakoja, kad Flenciukas – vaikščiojanti ir kniaukianti istorija. Iš tiesų – katinas nuolat garsiai reikalauja dėmesio ir vis glaudžiasi, kad būtų paglostytas.
„Žmonės iš Pravieniškių paprašė pagloboti jų katiną, kol jie išeis į laisvę. Paprašė išgelbėti, nes pareigūnai pasakė, kad katiną utilizuos. Jie tai priėmė tarsi nužudymą, bet kokiu atveju, tai jų šeimos narys.
Jie atėjo pas mus apsiverkę, teigė, kad nori nužudyti jų katiną, o tada paprašė, kad katinas palauktų globos namuose. Nusprendėme, kad Flenciuką pasiliksime, kol jie išeis į laisvę“, – dalijasi I. Rancova.
Flenciukas – vienas pirmųjų namų gyventojų, tačiau, sako programos vadovė, pirmiausia čia apsigyveno laisvės atėmimo bausmę atliekančių žmonių istorijos. Pirmame „Chatos“ aukšte ant sienų puikuojasi du paveikslai. Pasak I. Rancovos, juos padovanojo laisvės atėmimo bausmę atliekantis žmogus.
„Pats paveikslas pasakoja istoriją – jį nutapęs žmogus neturėjo priemonių ir kur piešti, tad sudraskė paklodę, taip rado vietą rėmui. Jo viduje gyveno didelis noras kurti, tad rado priemonių, kaip tai realizuoti.
Jei žmogus nors kiek patikės socialine integracija, gebėjimu daryti kitokius dalykus, jis visada darys nuostabius dalykus“, – pabrėžia pašnekovė.
„Gal nebūsiu populiarus, bet tas laikas išėjo į naudą“
Iš pradžių, tik išėjus iš įkalinimo įstaigos, Andriui nebuvo lengva ieškoti legalaus darbo, atsidaryti banko sąskaitą ar įprasti prie apykojės. Praėjo keli mėnesiai ir Andrius į ateitį žiūri viltingai, jau lengviau planuoti laiką, bendrauti su Probacijos tarnyba, tačiau didžiausias iššūkis – „negrįžti prie seno gyvenimo ir klaidų, už kurias reikėjo sėdėti“.
Įkalinimo įstaigoje Andrius atsidūrė už narkotikų platinimą: „Pats vartojau ir dalijausi su kitais.“
Su priklausomybės liga jis kovoja 22 metus – nors išbandė įvairių programų, vėl imdavo vartoti narkotikus.
„Kai vartoji, per dieną reikia 100–200 eurų, o kur juos legaliai uždirbsi? Be šansų. Dažniausiai žmonės ir pradeda platinti – pasiima daugiau, parduoda, tada ir pačiam lieka. Aišku, nieko neuždirbsi, tik sau turi ir viskas. Toks ir biznis“, – prisimena Andrius.
Tačiau, kalbėdamas apie įkalinimo įstaigoje praleistą laiką, Andrius sako, kad per dvejus metus galėjo daug ką apgalvoti: „Gal nebūsiu populiarus, bet man tas laikas praėjo į naudą, tie dveji metai man davė naudos dėl priklausomybės.
Gal jau būčiau negyvas, nes labai daug pažįstamų nuo narkotikų, priklausomybės mirė. O man tai buvo kaip pagalba, galėjau viską apgalvoti, daug ką pasverti per tą laiką.“
Labiausiai „kliuvo kolektyvas“
Kalbėdamas apie įkalinimo įstaigos patirtį, Andrius pabrėžia, kad ten turi išmokti gyventi ne vienas, dalytis nedidele patalpa su kitais žmonėmis. Todėl gyvenimas pakito, kai išėjo iš įkalinimo įstaigos.
„Ten pasaulis ribotas. Kai išėjau, savas kambarys, virtuvė, dušas, vonia. Nereikia susispaudus būti nedidelėje patalpoje. Ten vis tiek turi derintis prie kitų, o kiti – prie tavęs“, – pasakoja vyras.
Tačiau labiausiai Andriui „kliuvo kolektyvas“. Jo teigimu, ten yra „visokių“ žmonių – būdamas laisvėje, gali su jais nebendrauti, o įkalinimo įstaigoje pasirinkimo nėra.
„Kai visi sėdi bendrai, nuolat matai žmones – tai blogiausia, baisiausia. Turi su visais sugyventi, laviruoti, su kiekvienu rasti bendrą kalbą. Laisvėje su juo nebendraučiau – ignoruoji, nebendrauji, o ten kiekvieną dieną jį matai“, – prisimena Andrius.
Būdamas įkalinimo įstaigoje, Andrius dirbo pagalbiniu virtuvės darbuotoju – dvi dienos būdavo laisvos, dvi dienas vėl dirbdavo. Darbo dienų rytai būdavo ankstyvi – Andrius keldavosi pusę šešių ryte, o darbe praleisdavo visą dieną – iki pat aštuntos valandos vakaro.
„Įtempta darbo diena būdavo – nuo ryto pradedi, gal turi valandą ar pusantros, kai gali pavalgyti. Kai nedirbi, ilgiau nepamiegosi, aštuntą valandą – patikrinimas, atsikeli, susitvarkai, pavalgai, žiūri, gal ką nors išsiplauti reikia, stengiesi pailsėti, filmų pažiūrėti.
Taip pat dirbau su psichologe, ji užduodavo namų darbų, vaikščiojau į specialybę, į vienuoliktą klasę. Būdavo veiklos“, – pasakoja Andrius.
Pirmasis mėnuo – kritinis
Socialinis hostelis „Chata“ – trečiasis Nacionalinio socialinės integracijos instituto programos „Visi skirtingi – visi lygūs“ būstas žmonėms, išėjusiems iš įkalinimo įstaigų arba pabėgėliams. Planuojama, kad „Chatoje“ žmonės galėtų apsistoti trumpam laikui – keliems mėnesiams.
Dar dviejuose butuose šiuo metu gyvena trys laisvės atėmimo bausmę atlikę žmonės ir trys pabėgėliai.
Programos vadovė I. Rancova LRT.lt sako, kad čia galės apsigyventi šeši žmonės, tačiau svarbiausia erdvė – pirmasis aukštas, kur galės susitikti ir bendrauti įvairūs žmonės.
„Labai žavu, kad kaimynystėje gyvena keli žmonės, turintys pabėgėlio statusą. Kartu darome valgyti, kartu juokiamės, jie ateina išgerti arbatos“, – šypsosi I. Rancova.
Išėjus iš įkalinimo įstaigos arba gavus pabėgėlio statusą, pirmasis mėnuo yra kritinis, sako ji. Reikia rasti būstą, mokėti ne tik už nuomą, bet ir depozitą, rasti darbą. Socialinis hostelis – erdvė, prisitaikysianti prie žmogaus finansinės padėties ir leisianti atsikvėpti.
„Mėnuo ar trys mėnesiai – tas laikas, kai gali sau leisti ieškoti būsto, darbo – kartu su pagalba, palaikymu. Bute žmonės gyvens vidutiniškai nuo metų iki trejų, bet pasibaigus terminui nesakysime, kad „kontraktas baigėsi, esi laisvas“. Žvelgsime į situaciją.
Mūsų tikslas, kad žmogus taptų savarankiškas, nenorime teikti pagalbos, tik būti draugu, esančiu šalia“, – teigia programos vadovė.
Organizacija nekelia reikalavimų norintiems apsigyventi šiuose namuose ar bute, priima visus, kuriems tokios pagalbos reikia. Tiesa, yra tam tikrų taisyklių. Visų pirma, žmogus turi būti savarankiškas ir gebėti mokėti nuomą, bendradarbiauti.
I. Rancova pabrėžia, kad gyventojai gauna ne tik lovą kambaryje – svarbiausia, kad žmogus integruotųsi į visuomenę.
„Nėra taip, kad duodame tik namus ir viskas. Mūsų socialinės darbuotojos su jais susitinka, padeda užpildyti planus. <...> Pirmiausia tarpininkaujame su Probacijos tarnyba, padedame rašyti planus, nuraminame“, – vardija programos vadovė.
Ir oras kitoks, išėjus iš įkalinimo įstaigos
Iš įkalinimo įstaigų išėjusiems asmenims pirmieji žingsniai laisvėje – sudėtingi. I. Rancova pasakoja, kaip kartą prie įkalinimo įstaigos vartų sutiko vieną klientą, jis „atsistojęs vidury šaligatvio sukosi aplink save“.
„Tikriausiai sunkiausia suprasti, kad esi išorėje. Toks vaizdas, kad jiems oras atrodo kitoks. Sutiktam klientui parodžiau, kur stotis, o jis penkerius metus Vilniuje gyveno, puikiai žino, kur ji, o jis vis tiek sukasi aplink savo ašį“, – prisimena programos vadovė.
Pasak jos, žmonės, atlikę laisvės atėmimo bausmę, ne tik nežino, kaip uždirbti pinigų ar nusipirkti maisto, bet nežino ir ką daryti su savimi.
Sunku ir pabėgėliams, akcentuoja I. Rancova. Ji pasakoja, kad iš pradžių migrantai dar nori dirbti, bet tęsiantis bylos nagrinėjimui, jei teisė dirbti nesuteikiama, motyvacija dirbti tik mažėja.
„Vidutiniškai prieglobsčio prašymas nagrinėjamas apie metus, gali būti ir ilgiau. Per tą laiką žmogus praranda savarankiškumo įgūdžius. <...> Iš esmės, jis pusantrų metų nugalinamas, o tada staigiai vėl turi grįžti“, – pastebi I. Rancova.
Išankstinių nuostatų ir etikečių vergai
I. Rancovos teigimu, sėkmingos integracijos receptas – geri santykiai su aplinka, kaimynais, tačiau svarbu, kad to nenulemtų išankstinės nuostatos. Ji prisimena, kad anksčiau viename rajone padėjo apsigyventi dviem pabėgėliams – nors buvo nerimo, kad bendruomenė jų gali nepriimti, taip nenutiko.
„Ateinu po kelių savaičių, žiūriu, sėdi turkas su senyvo amžiaus moterimis ant suoliuko, kalba, jos lietuviškai, jis – turkiškai. Ir visi išsišiepę.
Jos iš pradžių gal ir turėjo kokių nors nuogąstavimų ar vidinių baimių, bet kai mato, kad žmonės vaikšto laimingi, padeda krepšius nunešti, daiktus užkelti, duris atidaro, tada jau būna: oi, tie mūsų vaikai“, – šypsosi projekto vadovė.
Ji priduria, kad laisvės atėmimo bausmę atlikę žmonės įprastai taip pat gerai sutaria su kaimynais, jei nespėjama „užklijuoti etikečių“.
„Kai paklausėme, kaip sekasi bendrauti su kaimynais, pasakojo, kad padėjo baldus nešti. Tai žmogiškas santykis, bendruomeniškumas, o ne etiketė. <...> Esame išankstinių nuostatų ir etikečių vergai. <...> Žmogiškumo veiksnys nekeičia to, kokią etiketę galbūt kažkada turėjai“, – svarsto I. Rancova.
