Ji griauna gyvenimus ir žlugdo verslus – vadinamoji atšaukimo kultūra, arba „cancel culture“, yra tai, ko bijo ne vienas prekės ženklas ar žymus žmogus. LRT.lt pašnekovai atkreipia dėmesį: šis reiškinys vieną dieną gali būti žiaurus linčo teismas, o kitą dieną skandalo niekas nebeprisimins.
Kur buvome, kur esame ir kur būsime ateityje? „Lietuva po rytojaus“ – LRT.lt portalo projektas, kuriuo siekiame atsakyti į visus šiuos klausimus ir nubrėžti valstybės raidos tendencijas, pamatyti Lietuvą ir jos galimą kelią ne tik regiono, bet ir Europos, ir pasauliniame kontekste.
Taip pat skaitykite
Dėl ko atšaukia lietuviai?
Vienas iš daugiausiai aptarinėjamų atšaukimo kultūros pavydžių Lietuvoje pastaruoju metu yra atlikėjas Egidijus Dragūnas.
Ažiotažą sukėlė jo įrašas „Instagram“, sakantis, esą karo metu vyksta „natūralus planetos išvalymas“. Kilus skandalui, atlikėją paliko grupės SEL nariai, buvo atšaukti jo koncertai, kai kurios radijo stotys atsisakė groti muziką. LRT.lt susisiekus su atlikėju, jis tvirtino įvykio nesureikšminantis bei pabrėžė esantis „pacifistas“. Dėl pasisakymo ir galimo kurstymo smurtauti pradėtas ir ikiteisminis tyrimas.
„Aš jaučiuosi puikiai. Savo situaciją aš puikiai matau ir tai toli gražu ne dėl mano padarytų klaidų. <...> Pasakiau, kad vieni žmonės sukuria ginklus, kiti juos liečia, kiti šauna į gyvulį, kiti šauna į žmones. Aš esu pacifistas ir neliečiu ginklų, man tai yra nepriimtina, man [artimas] požiūris į konfliktų sprendimą be ginklo, kartojau tai jau prieš 10 metų.
Jei būtų mano valia, kariuomenę paleisčiau. Galėtų žolę sėti, keisti šaligatvius, bet ne bėgioti su ginklais, tai man visiškai nepriimtina“, – kalbėjo dainininkas.
Pasiteiravus, kaip reaguoja į kilusį jo kūrybos boikotą, atlikėjas pabrėžė, kad yra vienas sėkmingiausių muzikantų Lietuvos istorijoje. Jo teigimu, žiniasklaidoje kilo daug triukšmo, tačiau jo gyvenimo, tikino E. Dragūnas, tai nesutrikdė.
„Problemos baigiasi, kai išjungi LNK, išjungi internetą. Tų jų nebematai, jei neleidi, to ir nėra. Jei kuo galiu padėti, tai davęs pinigų.
Tai yra labai maža žmonių grupė, jiems ir vienaip, ir kitaip kažkas nepatinka. Dabar yra teisėsaugos tyrimas, kai jie pasakys – Dragūnas sės į kalėjimą, tada patikėsiu. Dabar tai pavieniai asmenys, į kurių reakciją nekreipiu dėmesio.
Aš jaučiuosi puikiai, esu išvykęs, aš esu 5 žvaigždučių viešbutyje ir eisiu gerti alaus“, – pokalbį baigė atlikėjas.
Už tualetinį popierių atleidome
Būtent istorinės atminties klausimai, LRT.lt pašnekovų teigimu, Lietuvoje yra tie, kur gerą vardą galima susigadinti rimčiausiai.
Prieš trejus metus Lietuvą sudrebino įmonės „Grigeo Klaipėda“ Kuršių marių taršos skandalas, tačiau neprireikė net tiek laiko, kol prekės ženklas „Grite“ atsistojo ant kojų ir susigrąžino reputaciją. Prekybos tinklas „Maxima“, vienas iš neboikotavusių „Grite“ produkcijos, pateikia tokius skaičius: iškart po skandalo šios produkcijos pardavimai sumažėjo daugiau negu penktadaliu – 22 proc., kitų tualetinio popieriaus prekės ženklų pardavimai smarkiai išaugo. Vasarį pardavimai krito dar labiau – iki 45 proc.
Tačiau ryžtą boikotuoti neetiškus gamintojus pakeitė pandemija, kurios vienu iš ženklų tapo būtent beatodairiškas tualetinio popieriaus pirkimas. Prieš pat karantino paskelbimą populiariausiame lietuviškame prekybos tinkle „Grigeo“ pardavimai buvo išaugę iki 64 proc., o pasipiktinimo, rodos, nė nebūta – karantino laikotarpiu, lyginant su atitinkamu laikotarpiu 2019 metais, pardavimai buvo tik 4 proc. mažesni. Skaičiai rodo, kad ir „Grigeo Klaipėda“ pardavimo pajamos pastaraisiais metais tik augo.
Gyventojai atleido ne tik „Grigeo“. Jau mažai kas pamena 2016 metais kilusį vadinamąjį kalafiorų skandalą, kai gyventojai piktinosi šviežių daržovių kaina – vienas žiedinio kopūsto vienetas tada kainavo 3,49 euro. Nepasitenkinimas kopūstų kainomis virto protestais prieš maisto kainas, ekonominę nelygybę, vėliau – prieš verslui palankius Darbo kodekso pakeitimus.
„Tai padėjo palaikyti judėjimo tęstinumą. Mėnesį ar dvi savaites boikotuoti „Maximą“, kitą savaitę „Rimi“ ar „Iki“ būtų neefektyvu, jie būtų sumažinę kainas ar padarę akcijų savaitę. Dalis Lietuvos aktyvizmo trūkumo – nežinojimas, ką, kada, kokias institucijas spausti, kad būtų galima gauti atsaką“, – LRT.lt sakė vienas iš protestų organizatorių, aktyvistas ir sociologas Justas Korsakovas.
Protestų šūkis „Gyvenimas per brangus“ šiandien yra nepriklausomos kairiosios žurnalistikos portalo pavadinimas, portalas bendradarbiauja su profesine sąjunga, žinoma dėl atstovavimo maisto kurjerių ir pavėžėjų interesams.
J. Korsakovas Vytauto Didžiojo universitete šiandien rašo ir magistro darbą apie vadinamąją cancel, arba atšaukimo bei gėdinimo kultūrą – būtent vadinamasis kalafiorų skandalas ir yra žinomas kaip vienas iš atšaukimo kultūros pavyzdžių Lietuvoje.
Istoriškai, kaip ir judėjimo prieš maisto prekių kainas atveju, atšaukimo kultūra turi ir teigiamai vertintų bruožų – ji buvo įrankis marginalizuotoms grupėms pasiekti teisingumą. Su atšaukimo kultūra kaip įrankiu pasaulį pakeisti gali net mamų forumai, kaip pastebi kita LRT.lt pašnekovė Giedrė Vaičekauskienė.
Klausimai, kuriais neatsargiai pasisakę asmenys ar įmonės rizikuoja būti atšaukti – kaltinimas homofobija, rasizmu, seksizmu, transfobija. Tačiau, pasak J. Korsakovo, šie klausimai Lietuvoje aktualūs palyginti siauram ratui.
„Kitaip, manau, yra su kompanijomis. Nėra taip, kad nėra boikoto kultūros, efektyvios tradicijos, kuri veiktų. Buvo ne vienas bandymas boikotuoti, bet jis kažkodėl niekad nebuvo matomas kaip rimta protesto forma ir nesukėlė tokios korporacijų reakcijos, kad reikia į tai reaguoti“, – sako jis.
Tačiau pasisakymai apie karą Ukrainoje ir nevienareikšmiškai vertinamus istorinius įvykius, pavyzdžiui, partizanų istoriją, sulaukia rimto dėmesio ir gresia reputaciniais skandalais.
Pavyzdžiui, prasidėjus karui net 13 proc. krito Kauno mero Visvaldo Matijošaičio reitingai. Tai rodo visuomenės apklausos, jo verslas raginamas trauktis iš Rusijos.
„Jis buvo įsisukęs į ne vieną skandalą, pavyzdžiui, dėl bandymo Žemųjų Šančių pakrantę paversti vienu milžinišku keliu. Buvo viena Kauno bendruomenė, kuriai tai labai svarbu, nes jie toje pakrantėje praleidžia daug laiko <...> Bet tai niekaip nesumažino Matijošaičio reitingų“, – sako J. Korsakovas.
Dėl savo publikacijų apie Lietuvos istoriją ir indėlį į Holokaustą bei partizanų istoriją atšaukimą patyrė ir rašytoja Rūta Vanagaitė. J. Korsakovas primena, kad ši rašytoja sulaukė ir saugumo tarnybų dėmesio – buvo svarstoma, ar ji neveikia prieš valstybę.
„Tai ne kultūrinis karas, kaip būtų JAV tarp progresyvių ir reaktyvių jėgų. Čia šie istoriniai, dabarties interpretavimo klausimai matomi kaip valstybės saugumo klausimai“, – kodėl atšaukimo kultūra Lietuvoje kitokia, pastebi pašnekovas.
Socialinių tinklų linčo teismas
Atšaukimo kultūroje tik žingsnis skiria pilietinį veiksmą ir negailestingą teismą, žlugdantį karjeras, trypiantį reputaciją ar net priverčiantį pakelti prieš save ranką. Reiškinio kritikai atkreipia dėmesį, kad tie, kuriuos apkaltina ir pasmerkia minia, patys yra aukos.
Moteris tviteryje netaktiškai pajuokavo apie Afrikos žemyno gyventojus, išjungė telefoną skrydžio metu ir jį įjungusi pamatė, kad jos tvytas yra populiariausia žinutė visose JAV. Populiarus komikas Jimmis Fallonas turėjo aiškintis dėl seno vaizdo įrašo, kuriame jis vaidina juodaodį. Kaip gyventi, kai tave pasmerkia visa šalis arba visas pasaulis?
LRT.lt pašnekovai kritikuoja tai, kad visuomenės teisingumas dažnai matuojamas pykčiu: kuo didesnis įniršis, tuo, manome, didesnis teisingumas pasiektas. Tačiau tai turi kainą.
„Aš tikiu, kad dalis ir pažangių žmonių savo realių pozicijų feisbuke ir tviteryje neišsako, nes bijo. Jiems yra neramu, kaip tiesos soste sėdintys nuomonės formuotojai gali išjuokti, pasityčioti, nes jų pozicija gali neatitikti teisingos, t.y. jų nuomonės“, – LRT.lt sakė Giedrė Vaičekauskienė, politinės retorikos ekspertė ir dėstytoja. Ji siūlo neatmesti galimybės, kad ateityje kai kuriuos atšauktus asmenis gali tekti ir išteisinti.
Žiniasklaidos tyrimų bendrovės „Mediaskopas“ eksperto Aido Petrošiaus teigimu, vien tai, kiek dėmesio skiriama atšaukimo kultūrai, rodo, kad tai yra neigiamas reiškinys su dažnai tragiškomis pasekmėmis. Kai kas mano, kad atšaukimo kultūra prisidėjo prie teigiamų ar revoliucingų dalykų Lietuvos visuomenėje – pavyzdžiui, kai universitetuose 2018 m. kilo #metoo skandalas, kurio metu dėstytojams buvo mesti kaltinimai seksualiniu priekabiavimu, pradėta kalbėti apie sąlygas aukštosiose mokyklose. Tačiau, sako pašnekovas, atšaukimas yra ydinga praktika.
Jo teigimu, poreikis kištis į kitų gyvenimus, primesti normas, kad aplinkiniai elgtųsi nuspėjamai, egzistavo visais laikais, savo esme tai – kaimo kultūros reiškinys.
„Kai elgiesi impulsyviai, nėra galimybės pamąstyti, atsiranda galimybė vedžioti už nosies didžiules minias žmonių. O minios visada elgiasi griežčiau negu bet kuris paimtas atskirai teisėjas – minios dalyvius apima anonimiškumas, manymas, kad tai, ką darau, nėra mano vieno atsakomybė, dėl to aš esu nematomas ir nesulauksiu atpildo“, – sako jis.
LRT.lt pašnekovai vienareikšmiškai sutinka, kad atšaukimo kultūros reiškinį sukūrė socialiniai tinklai.
„Sartre’as aprašo, kad gėdinimas yra kaip žiūra vieno į kitą. Aš žiūriu į tave, tu žiūri į mane ir mes vienas kitą verčiame objektais: aš savo galvoje bandau tave aprašyti, tu mane, todėl kai esi su kažkuo, nesi pasaulio valdovas. Gėda atsiranda, kai kito žvilgsnį priimi kaip tokį, koks jis yra. Jei aš dabar kažką pasakyčiau, pavyzdžiui, įdėčiau seksistinį žodelį besikreipdamas, net ir per ekraną matyčiau žvilgsnį ir suprasčiau: o, ne… Kitaip negu rašant tviteryje ar feisbuke, kur komunikacija žodinė, tai nepavyktų“, – sako J. Korsakovas.
Todėl, jo teigimu, socialiniuose tinkluose, kur nėra emocinės komunikacijos, įprasta bendrauti trumpomis žinutėmis, ir atsirado atšaukimo kultūra. Manoma, kad ją dar labiau paskatins pandemija, kai žmonės gyveno izoliuoti ir nuomonės reiškimas socialiniuose tinkluose tapo bene vieninteliu būdu imtis aktyvizmo.
„Viešas gėdinimas yra tai, kad manai, jog kitas neturi gėdos, jis nusikalto mūsų bendruomenėje ir dėl to mes jam padėsime prarasti priklausomybę bendruomenei. Nesvarbu, ar žmogus gėdą jaučia, ar nejaučia: svarbu, kad mes [gėda] tikime“, – apie tai, kaip socialiniuose tinkluose apkaltinami žmonės, sako pašnekovas.
Atšaukimas ir protestas socialiniuose tinkluose dažnai lydimi lengvai atpažįstamų šūkių ir raktažodžių. Todėl atrodo, kad skaitome ir domimės, sprendžiame, ar, pavyzdžiui, pirkti vieną ar kitą prekę, eiti į restoraną, žiūrėti filmą – priimame vertybinius sprendimus. Tačiau protestai feisbuke – abejotinas aktyvizmas, sako kritikai.
„Algoritmai mums paduoda informaciją atsižvelgdami į preferencijas, [ir esame] varomi ne racionaliu domėjimusi, ne analize, o impulsu. Tai visų pirma algoritmai, skirti rinkodarai, jie veikia taip: yra medžiojama tavo impulsyvi reakcija dar iki to laiko, kai įsijungia smegenys. Pagal tai pajungiamos efektyviausios reklamos. Atšaukimo kultūra išnaudoja tuos pačius socialinių tinklų veikimo principus, tik ji paduoda ne reklamą, o raginimą: imkime teisingumą į savo rankas ir ištaisykime šią klaidą“, – A. Petrošiaus teigimu, kyla pavojus, jog mūsų nuotaikomis bus manipuliuojama.
Vaidmenį visuomenės teismuose, pasak jo, turi ir žiniasklaida – ji vienu metu perėmė misiją būti moraliniu pavyzdžiu. To išraiška, pasak pašnekovo, buvo daugelio Lietuvos žiniasklaidos priemonių retorika pandemijos metu.
„Žiniasklaida tapo nebe ta, kuri pirmoji praneša naujienas ir subalansuotus faktus, nes atsirado internetas, be to, žiniasklaidoje atsirado labai daug pramoginio turinio, krito pasitikėjimas, sumažėjo naujienų, padaugėjo vertinimo ir tai sutapo su politikų vaidmens krize <...> Sudėjus du tokius virsmus išėjo keistas reiškinys – moralizavimas. Žiniasklaida atrado, kad verslui daug labiau apsimoka užimti kraštutinę poziciją ir aplink save telkti tik tos pozicijos šalininkus“, – sako jis.
G. Vaičekauskienė pastebi, kad savo esme atšaukimo kultūra yra panaši į populizmą: dramatizuojama tikrovė, pasitelkiama krizės retorika, absoliutinama, daromi toli siekiantys apibendrinimai, įvardijami priešai.
„Yra perskyra: mes ir jie. Mes, tai teisingi, ir jie, tie kiti, kurių kalba ir elgesys neatitinka tam tikros socialinės grupės normų, įsitikinimų. Gėdinimui pasirinktos aukos persekiojamos socialinių tinklų kalba, simboliais: grotažymėmis, memais“, – apie pavojingą susiskaldymą kalba pašnekovė.
Netikra atgaila
J. Korsakovas atkreipia dėmesį, kad atšaukimo kultūros situacijose pasmerkti žmonės ir įmonės dažniausiai reaguoja pagal standartinę formulę: jie viešai pripažįsta klaidą. Pasak pašnekovo, svarbu pernelyg daug nesiteisinti ir sudaryti „idėją ateities, kurioje klaidos nebebus“.
„Taip yra pateisinamas bendruomenės lūkestis: bendruomenė gėdina mus, sako, kad tu turėtum mums nepriklausyti, nes esi pavojingas individas, nes naudoji neapykantos kalbą, užsiimi seksualiniu smurtu, ne taip interpretuoji istoriją... Tu sakai, kad taip, aš neteisingai padariau, aš galiu būti kitoks žmogus, kitokia korporacija“, – sako J. Korsakovas.
Kaip pavyzdį jis pateikia interviu, kuriame dėl savo teiginių apie partizanų istoriją tarsi atsiprašo Rūta Vanagaitė – ji tvirtina, kad Lietuvoje dar neatėjo laikas kalbėti apie partizanus, kad Lietuvos gyventojams jie reikalingi kaip istorinis idealas, tačiau jai, rašytojai, idealizavimas esą nebuvo svarbus. Pokalbį ji baigia mintimi: „Aš traukiau dantį be narkozės, o žmonės tokiam dantistui niekada neatleidžia. Tai buvo didelė klaida.“
„Ji pripažįsta klaidą, bet nepripažįsta kaltinimo, – atkreipia dėmesį J. Korsakovas. – Ji atsiprašo už kažką kita. O kas, jei tu manai, kad iš tikrųjų gerai elgeisi? Tada tu esi gėdinamas ir neturi pasirinkimo pasiteisinti.“
Jo teigimu, paprastai nuo atšaukimo bei gėdinimo kultūros labiausiai nukenčia žmonės, turintys mažiausiai galios ir resursų. Būtent gėdinimu, pasak jo, virsta atšaukimas, kai nebėra net auditorijos, kurią būtų galima atimti – kaip vieną iš pavyzdžių J. Korsakovas nurodo Baltųjų Rūmų sekso skandalo centre atsidūrusią Monicą Lewinsky. Atšaukimo kultūrą kaip aktyvizmo formą jis apibūdina kaip „pleistrą, bet ne gydymą“.
„Susidaro disproporcinė problema: kuo mažesnę galią turi žmonės, tuo sunkiau jiems grįžti į pripažinimą“, – sako jis ir priduria, kokie svarbūs atšaukimo skandaluose yra būtent viešųjų ryšių strategai, kuriuos sau leisti gali ne kiekvienas.
Tuo metu G. Vaičekauskienė pažymi, kad Lietuvoje atšaukti asmenis ar verslus dažniausiai ragina nuomonės lyderiai, populiariosios kultūros žvaigždės. Jie ne visada būna teisūs, priešingai negu žiniasklaida, prieš pasmerkdami nesiima ieškoti objektyvumo.
„Viena vertus, yra virtuali agora, kur kiekvienas gali išreikšti vertinimą, įsitikinimą ir čia pat padaryti linčo teismą, jei jis mano, kad asmuo negyvena pagal dabarties visuomenėje sutartas bendras normas ar taisykles. Iš kitos pusės, o kas yra tie tiesos monopoliai, kurie gali sugėdinti kitą, kad jis elgiasi netinkamai? Kas tie skaidrūs asmenys, kurie nusprendžia, ką reikia gėdinti, ką boikotuoti? <...> Matome politikų dienotvarkes, o kaip patikrinti nuomonės formuotoją?“, – klausia pašnekovė.
O gal jos nėra?
JAV politikos mokslininkė Pippa Norris 2020 metais atliktame tyrime kelia klausimą, ar atšaukimo kultūra apskritai nėra mitas, kurį sukūrė radikalių pažiūrų akademikai, skelbiantys, kad yra diskriminuojami – tai dar viena populiari diskusija, neaplenkusi ir Lietuvos.
Apklausa parodė, kad postindustrinėse valstybėse, tokiose kaip JAV, Švedija ar Jungtinė Karalystė, akademikai yra linkę jaustis nepritapę arba diskriminuojami dėl savo pažiūrų, jei yra dešinieji. Tačiau labiau tradicinėse visuomenėse, besivystančiose šalyse, spaudimu ir atšaukimu skundžiasi kairieji. Tai sugriauna tradicinį įsivaizdavimą, kas yra atšaukimo kultūra.
Atšaukimo kultūros egzistavimu bent jau Lietuvoje abejoti verčia faktas, kad ne vienas netinkamu elgesiu skambiai apkaltintas veikėjas sėkmingai grįžo į viešąją erdvę. Ekspertai sako, kad tam gali būti įvairių priežasčių – pavyzdžiui, kuo didesnė bendruomenė, tuo sunkiau mesti sunkų kaltinimą ir asmenį galutinai nubausti.
„Jei nepalietė konkretaus žmogaus, pasimiršta, o geri įspūdžiai pasimiršta dar greičiau negu blogieji“, – apie psichologinę minios pasmerkimo pusę sako A. Petrošius.
G. Vaičekauskienė taip pat pamini užmaršumą, būdingą Lietuvoje kilusiems judėjimams ir lietuviškam aktyvizmui apskritai.
„Mes vis dėlto neturime tvirto moralinio stuburo, tik tiek. Tik kalbame, kokios svarbios yra vertybės, kai rodome susirūpinimą ir daug šnekame. Parodome, kad tik gražiai šnekame viešojoje erdvėje, o kai reikia elgtis pagal deklaruojamus žodžius, taip nesielgiame“, – sako ji.
J. Korsakovas svarsto, kad kai kuriais atvejais atšaukimo kultūros sėkmę arba nesėkmę padiktuoja rinka. Pavyzdžiui, vienu metu prekybos centrams tikriausiai pradėjo tiesiog apsimokėti prekiauti ir laisvai laikomų vištų kiaušiniais – tai, ko Lietuvoje iš pradžių reikalavo gyvūnų teisių aktyvistai.
„Nereikia įsivaizduoti, kad Lietuva yra vien seksistinė, rasistinė, homofobiška. Tai labiau susiję su tuo, kiek tie judėjimai yra nuveikę ir pasiekę. Ir su tuo, kiek kapitalizmas pasisavino tam tikras kategorijas, tam tikras rinkas, ar korporacijos atrado, kad yra žmonių, kuriems rūpi, kad nebūtume, pavyzdžiui, homofobiški“, – sako jis.
A. Petrošius atkreipė dėmesį, kad šiuo metu visuomenė išgyvena ypatingą situaciją: pandemijos metu ji buvo skirstoma į priešingas stovyklas, pavyzdžiui, skiepų priešininkus ir šalininkus, tai rėmė ir žiniasklaida. Dabar stebime karą ir, rodos, situacija turėtų būti dar pavojingesnė.
„Ko karantinas išmokė lietuvius – sėkmingai konfrontuoti, susiskirstyti į priešingas stovyklas“, – sako jis.
Tokiu metu, pasak pašnekovo, svarbu ne skaldytis, o vienytis, daug atsakomybės tenka pareigūnams ir politikams, taip pat ir žiniasklaidai.
„Pažiūrėkite į rusakalbių diasporą Lietuvoje. Nors pirmosiomis karo dienomis reiškė savo rūpestį, išsigandimą, vis tiek matome, kad nėra mėginama mūsų rusams, baltarusiams, ukrainiečiams, lenkams mesti kolektyvinę kaltę ir mėginti juos išskirti. To nėra. Veikiausiai, jei būtų atrasta priežastis, būtų rastas atpirkimo ožys ir linčo teismas būtų įspūdingo masto. Bet panašu, kad tai kol kas nenutiko. Atkreipkime dėmesį, per pastaruosius metus turime daug iniciatyvų, kai telkiamasi, ir palyginti nedaug masinių linčo teismų. Tai negali neteikti vilties“, – sakė jis.
