„Feministės nekenčia vyrų, bet pačios atrodo vyriškai ir nenori vaikų.“ Tai tik keli klaidingi stereotipai apie feminizmą. Ekspertės pabrėžia, kad įvairūs mitai apie feminizmą atsirado ir įsigalėjo dėl siekio išlaikyti galią ir sumenkinti judėjimą, taip pat dėl pokyčių baimės bei sovietmečio.
Portalas LRT.lt primena, kad diskusija kilo pasirodžius Editos Mildažytės interviu su Beata Tiškevič. LRT etikos kontrolierė Daina Elena Andrikienė, atsižvelgdama į E. Mildažytės pateiktų klausimų pašnekovei B. Tiškevič turinį, nusprendė, kad E. Mildažytė pažeidė LRT žurnalistų etikos kodekso nuostatus.
Jungtinių Tautų CEDAW komiteto narė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Dalia Leinartė atkreipia dėmesį, kad negatyvūs stereotipai apie feminizmą parodo, kaip lietuviai vertina lyčių lygybę.
Kelios priežastys, kodėl Lietuvoje ir kitose Rytų Europos šalyse į feminizmą kartais žiūrima neigiamai, – ilgai gyvavusi patriarchalinė sistema, sisteminė lyčių nelygybė ir moterų diskriminacija, portalui LRT.lt aiškina D. Leinartė.
Anot jos, dabartinę situaciją lemia ir tai, kad Lietuvoje, kaip ir kitose SSRS okupuotose šalyse, nebuvo antrosios feminizmo bangos, 1960–1970 metais apėmusios visą Vakarų demokratinį pasaulį ir Lotynų Amerikos šalis, kai kurias Afrikos šalis. Būtent ši feminizmo banga kovojo su neigiamais patriarchaliniais lyčių stereotipais.
Kaip priduria D. Leinartė, įvairūs stereotipai apie feminizmą yra palaikomi ir įtvirtinami per žiniasklaidą, formuojami šeimoje: „Vyrai, kurie buvo užauginti su panieka feministėms ir lyčių lygybei, skatinant didžiulį nepasitikėjimą tokiomis moterimis, tas pačias nuostatas atsineš į savo šeimą.“
Rėkiančių feminisčių vaizdinys
Kad ir kaip būtų keista, viena klišė apie feminizmą turi istorinį pagrindą, tvirtina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Natalija Arlauskaitė. Anot jos, vyrauja stereotipas apie rėkiančias feministes, o tai paremta sąmoninga ankstyvųjų sufražisčių strategija.
„Idėja buvo tokia, kad niekas mūsų neišgirs, jei bandysime visą laiką ko nors prašyti arba, pasirinkusios nuolankią strategiją, siekti savo tikslų. Idėja buvo tokia, kad reikia išeiti į gatvę ir garsiai rėkti, iš esmės – kelti skandalą“, – LRT.lt pasakoja N. Arlauskaitė.
Profesorės teigimu, pyktis yra svarbi politinė emocija, o rėkimas ir visiškai atviras emocingas nepasitenkinimas – svarbi politinės raiškos forma. Taigi šia prasme, pažymi N. Arlauskaitė, tokiame elgesyje nėra nieko išskirtinio – ir kiti judėjimai naudoja panašią strategiją, tačiau šis stereotipas suvokiamas kaip būdingas „šioms nepatenkintoms moterims“.
„Tarsi tame būtų kas nors blogo, nors nei būti nepatenkintam, nei kovoti už savo teises nėra blogai“, – argumentuoja TSPMI profesorė.
Kritikuodami pokyčius, siekia išlaikyti galią
Lyčių klausimas yra politinis klausimas – keisti lyčių klausimus reiškia perbraižyti galios žemėlapį, teigia Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė. Akivaizdu, sako ji, kad tokie pokyčiai nėra parankūs tai grupei, kuri jaučia, kad galia ir valdžia slysta iš rankų, todėl kai kurie mėgina išlaikyti status quo, siekia, kad sistema nesikeistų.
„Stereotipai paleidžiami į visuomenę ir joje gyvuoja, nes kažkam tai labai paranku. Žinome, kokia grupė istoriškai buvo tokioje galios pozicijoje, – baltieji, aukštesnės klasės heteroseksualūs vyrai. Jie jautėsi taip, tarsi natūraliai gimė valdyti ir kontroliuoti visų kitų grupių. (...)
O kaip gali su „priešu“ kovoti? Parodydamas, kad jis nenatūralus, kad ką nors griauna, pridaro daugiau žalos. Teigiama, kaip buvo gerai, kai gyveno tradicinė šeima, kai buvo tradicinė visuomenė, kaip tada klestėjome, nors to nebuvo. Taip, norint išlaikyti galią, gąsdinama“, – argumentuoja M. Jankauskaitė.
Pasak Lygių galimybių plėtros centro ekspertės, kartu su kapitalistine visuomene ateina ir tam tikras nesaugumo jausmas, vienatvė, didelis nerimas. Žmogui, esančiam tokioje situacijoje, atsiranda didelis stabilumo poreikis.
„Gyvename visuomenėje, kurioje negali tikėtis stabilumo: ekonomika yra labai dinamiška, socialiniai pokyčiai taip pat labai dinamiški, o jei dar pradėsime kalbėti apie klimato kaitos ir migracijos klausimus, kurie kaip ir neišvengiami, tai nesaugumo jausmas bus dar didesnis.
Stereotipai paleidžiami į visuomenę ir joje gyvuoja, nes kažkam tai labai paranku.
M. Jankauskaitė
Tada daliai žmonių sunku priimti lyčių vaidmenų pokyčius, jie kabinasi į šiuos vaidmenis, manipuliuoja valdžia ir jėga, sako, kad, jei išsaugosime šiuos vaidmenis, tarsi vėl grąžinsime saugumą ir stabilumą. Žmonėms norisi turėti ką nors stabilaus, nekintančio – jie nenori permainų“, – teigia M. Jankauskaitė.
Tačiau struktūros nepasikeičia per dieną – viena sistema griūva, o kita dar tik gimsta, todėl tokioje situacijoje atsiranda įtampa, priduria ekspertė. Pasak jos, žmonės linkę kabintis į tai, kas jiems pažįstama, todėl taip sudėtinga panaikinti lyčių stereotipus, o feminizmas demonizuojamas, nors „iš tikrųjų nesaugumas ir įtampa kyla dėl pačios sistemos veikimo“.
Trūksta edukacijos, veikia sovietmetis
Kartais galima išgirsti pasakymų, kad „aš esu už lygybę, bet prieš feminizmą“. Pasak D. Leinartės, nors feminizmas ir lyčių lygybė yra neatsiejami, žmonės gali nenorėti prisiimti kokių nors etikečių. JT CEDAW komiteto narės teigimu, mūsų visuomenė viena iš nedaugelio nebuvo mokoma lyčių lygybės klausimais.
„Visiškai nenuostabu, kad žmonės yra neraštingi žmogaus teisių klausimais, tuo labiau lyčių lygybės klausimais, moterų diskriminacijos klausimais. Dėl to turime didžiulį pasipriešinimą Stambulo konvencijai, todėl lyčių lygybė ir feminizmas apaugo įvairiausiais neigiamais stereotipais ir klaidingais mitais, kad feministės išskirtinai priklauso LGBTI bendruomenei ir yra blogos motinos...
Kadangi buvome okupuoti SSRS, mes istoriškai praleidome antrąją feminizmo bangą, o po 1990 metų turėjome tik fragmentinę edukaciją, draudžiant universitetines bakalauro, magistro ir doktorantūros programas. Padėtis iš esmės nepasikeitė. Kiek edukavosi pavienės grupės, žmonės, kurie išvažiuodavo studijuoti į kitas Vakarų valstybes, – tai buvo asmeninis reikalas, bet tikrai ne valstybinis. Edukacijos trūkumą matome kiekviename žingsnyje“, – argumentuoja D. Leinartė.
N. Arlauskaitės vertinimu, tokia žmonių pozicija atėjo iš seniau: „Ankstyvoje, porevoliucinėje Sovietų Sąjungoje atsiranda kalbėjimas apie tai, kaip turi atrodyti moterų teisės. Tame kontekste labai smarkiai buvo oponuojama žodžiui „feminizmas“, sakoma, kad mes už moterų teises, bet prieš feminizmą.“
Pasak profesorės, toks argumentas buvo siejamas su tuo, kad „esame prieš buržuazinių Vakarų feminizmą“, – šis argumentas buvo ideologinės klasių kovos dalis.
Buvo oponuojama žodžiui „feminizmas“, sakoma, kad mes už moterų teises, bet prieš feminizmą.
N. Arlauskaitė
N. Arlauskaitė teigia, kad, siekiant menkinti oponentus, įvairūs klausimai gali būti supaprastinami. Taip nusitaikoma ir į feminizmą: jei šiuo atveju visą feminizmo poziciją suvedame į, pavyzdžiui, vyrų nekentimą, taip sukuriame pseudooponentą ir kovojame su tuo vaidmeniu, išjuokiame jį arba tai kartojame kaip egzistuojančią poziciją, nors taip nėra.
Anot TSPMI profesorės, oponentai taip pat vaizduojami kaip atstovaujantys primityviai, neteisingai ir dėmesio nevertai laikysenai.
Ką reiškia feminizmas?
Kai viešojoje erdvėje sklando tiek mitų, kaip suprasti, kas iš tiesų yra feminizmas? M. Jankauskaitės teigimu, egzistuoja daug feminizmo sampratų, tačiau jai feminizmas reiškia kolektyvinį veiksmą, nukreiptą į nelygybės struktūrų, kurios pagrįstos žmogaus lytimi, keitimą.
„Man feminizmas yra ta ideologija, kuri sako, kad ne, nesvarbu, kokia mūsų lytis, kokia mūsų lytinė tapatybė, mes visi esame vienodai svarbūs ir dėl savo tapatumo niekas neturėtų būti pastumtas ar vertinamas kaip kuo nors prastesnis“, – pabrėžia M. Jankauskaitė.
Anot Lygių galimybių plėtros centro ekspertės, feminizmas palaiko sisteminį pokytį ir nėra susijęs su tarpasmeniniais santykiais: „Feminizmas kalba apie tai, kokioje visuomenėje mes gyvename, kokios struktūros veikia, kas atsitinka, kad vienų ypatybės pradedamos traktuoti kaip privilegija, o kitų tampa prielaida tuos žmones diskriminuoti arba stumti į paraštes.“
M. Jankauskaitė taip pat akcentuoja, kad, nors pirmiausia feminizmas atkreipė dėmesį į prastesnę moterų padėtį, įsisenėjusio patriarchato pakeitimas neišvengiamai pozityviai veikia ir kitas grupes.
„Patriarchalinėje sistemoje tėvo valdžia buvo primetama ne tik moterims, bet ir pavaldiems vyrams. Patriarchato ir hierarchinių struktūrų atsisakymas bei didesnė demokratija yra naudinga ir vyrams. Tai puikiai rodo tyrimai – tose visuomenėse, kur lyčių lygybės yra daugiau, vyrų gyvenimo kokybė ir pasitenkinimas gyvenimu yra didesnis nei ten, kur lyčių lygybės yra mažiau“, – pabrėžia M. Jankauskaitė.
N. Arlauskaitė taip pat sutinka, kad vieno feminizmo apibrėžimo nebėra, tačiau lyčių lygybės idėja – bendra. TSPMI profesorė išskiria ir kitų panašumų, vienas jų – kaip galime suprasti įvairias nelygybės formas, jei žvelgiame per lyties dimensiją.
Kita kryptis – mąstyti, kaip funkcionuoja lyties kategorija, kaip ją perinterpretuojame, išnaudojame, kaip ja manipuliuojame ar sukuriame naujų reikšmių. Bendra ir supratimas, sako ji, kad lytis niekada nėra izoliuota kategorija, kad ji visada sąveikauja su kitomis kategorijomis.
„Galvojame apie tai, kaip pačiose įvairiausiose srityse lytis funkcionuoja su pajamomis, etniškumu, su rase, seksualumu. Pavyzdžiui, kaip priklausys farmacijos pramonės veikimas, jei kokie nors vaistai bus testuojami nekreipiant dėmesio į lyties parametrą ir, pavyzdžiui, amžiaus parametrą. Kaip socialinių paslaugų politika atrodys kreipiant dėmesį į lytį ir pajamas ir nekreipiant dėmesio į lytį ir pajamas“, – pasakoja N. Arlauskaitė.
Kaip feminizmas atrodė anksčiau?
Pirmoji feminizmo banga prasidėjo 19 amžiaus pabaigoje, kilus sufražisčių judėjimui, o pagrindinis šios feminizmo bangos tikslas buvo suteikti moterims balsavimo teisę. Kaip pasakoja D. Leinartė, šį judėjimą Lietuvoje išgyvenome tuo pačiu metu ir taip pat intensyviai kaip Vakarų pasaulis.
Kaip bene svarbiausią feminizmo bangą VDU profesorė įvardija antrąją, kuri 6–7 dešimtmetyje prasidėjo JAV. Šios bangos judėjimas buvo nukreiptas į neigiamus lyčių stereotipus ir neigiamus tradicinius patriarchalinius lyčių vaidmenis bei jų transformaciją visuomeniniame ir asmeniniame gyvenime.
„Moterys, baigusios koledžus, ypač vidurinės klasės moterys, buvo uždaromos namuose. Tikriausiai žinote JAV šeštojo dešimtmečio pabaigoje vyravusį moters įvaizdį – namų šeimininkė, pasipuošusi aukštakulniais, kepanti žąsis ir laukianti vyro, nors iš tikrųjų jos išsilavinimas buvo tolygus vyrų“, – teigia D. Leinartė.
Išgyvenome sovietinio tipo lyčių lygybę, kuri nieko bendro neturėjo su liberalia demokratine lyčių lygybe ir antrosios bangos feminizmu.
D. Leinartė
Pasak jos, tuo metu moterys nebuvo priimamos į garsiausius JAV ir Didžiosios Britanijos universitetus, o įstatymai nepripažino smurto šeimoje – tai buvo traktuojama kaip asmeninis reikalas. Tad antrosios bangos feminizmo judėjimas siekė, kad pirmiausia moterų teisės būtų įtvirtintos nacionalinėje teisėje.
Tuomet buvo keičiami neigiami lyčių stereotipai siekiant, kad visuomenė suvoktų ir priimtų, jog moteris yra toks pats individas, kuris turi tokius pačius troškimus, savo gyvenimą, profesinių siekių ir nebūtinai nori įprasminti save išskirtinai tik motinyste.
„Antroji banga Vakarų visuomenę pakeitė negrįžtamai, bet ne tik moteris – ir vyrus. Mes to istoriškai neturėjome, išgyvenome sovietinio tipo lyčių lygybę, kuri nieko bendro neturėjo su liberalia demokratine lyčių lygybe ir antrosios bangos feminizmu.
Sovietmečiu lygybė buvo moterų įdarbinimas patriarchalinėje sistemoje: moterys buvo atsakingos už visą šeimą, bet taip pat privalėjo dirbti kaip vyrai už 30–40 proc. mažesnį atlyginimą“, – pasakoja CEDAW komiteto narė.
Trečioji feminizmo banga formavosi dešimtajame dešimtmetyje. D. Leinartė svarsto, kad tuo metu Lietuva buvo neseniai atgavusi nepriklausomybę, tad veikiausiai į judėjimą aktyviai neįsitraukė. Trečiosios bangos atstovės teigė, kad Vakaruose jau priimti reikalingi įstatymai ir kiekviena moteris yra individualiai atsakinga už lyčių lygybę savo gyvenime. Šie teiginiai rėmėsi neoliberaliomis idėjomis ir nėra priimtini daugumai feminisčių.
Šiuo metu fiksuojama ketvirtoji feminizmo banga. Ji vadinama posthumanistine, o prasidėjo maždaug 2012 metais. Pasak D. Leinartės, šiuo metu atkreipiamas dėmesys į marginalines moterų grupes.
„Šios bangos feministai sako, kad baltoji vakarietė moteris, gyvenanti demokratinėse šalyse, greičiausiai turi pati kovoti už savo teises, tačiau yra marginalinių grupių, pavyzdžiui, neįgalios moterys, juodaodės, transmoterys. Jų teisės nėra užtikrintos.
Ketvirtosios bangos atstovų nuomone, feminizmas ir lyčių lygybė turėtų orientuotis į daugialypę sisteminę diskriminaciją ir žmogaus teisių užtikrinimą marginalinėms grupėms“, – pabrėžia profesorė.
Taigi, aiškina D. Leinartė, šiuo metu Lietuvoje galime matyti įvairių krypčių feminizmą: „Formuojasi prigimtinės kultūros feminizmas, mūsų prezidentūra ir pirmoji ponia atstovauja krikščioniškajam feminizmui ar krikščioniškajam moterų judėjimui, veikia LGBTQ+ moterų judėjimas, turime stiprią ir intelektualią kairiųjų feminisčių grupę, posthumanistinį feminizmą ir, be jokios abejonės, liberalaus vakarietiško feminizmo atstovių.“
