10-ies vaikų šeimoje užaugusi psichologė: visą laiką siekiau įrodyti tėčiui savo vertę

Psichologė, geštalto psichoterapijos specialistė Teresa Samienė ne tik dalijasi bendro pobūdžio pastebėjimais apie porų santykius, bet ir kalba apie asmenines patirtis. LRT.lt ji papasakojo, kaip užaugo kaime 10 vaikų šeimoje, tai turėjo daug įtakos jos asmenybės formavimuisi. Pati ji turi vieną vaiką, tačiau susituokusi buvo tris kartus – tai visai nekliudo jai konsultuoti žmonių, tarp kurių ir poros, kurios siekia išsaugoti savo santykius.

– Galbūt jūsų kelias į psichoterapiją yra susijęs su bandymu spręsti tam tikras savo problemas?

– Galiu pasakyti atvirai – į psichoterapiją neatėjau vien todėl, kad man buvo įdomi žmogaus psichika. Aš atėjau per gyvenimą. Per savo pačios patirtis, skausmą, klausimus, į kuriuos nebeužteko paviršinių atsakymų. Mano kelias nebuvo lengvas.

Baigiau Mykolo Romerio universitete psichologijos magistrantūrą, netrukus baigsiu mokymus Geštalto institute. Supratau, kad vien teorinės žinios žmogaus nepakeičia. Žmogų keičia susitikimas su tiesa apie save. Su savo skausmu, baime, ilgesiu, neatsakytais vaikystės poreikiais. Ir kai pradėjau pati per tai eiti, supratau, kad tai yra ir kelias, kuriuo noriu lydėti kitus. Savo darbe remiuosi geštalto psichoterapija, kuri orientuota į gyvą kontaktą, patyrimą ir sąmoningumo augimą – verta ne tik suprasti, bet ir išgyventi pokytį.

Taigi, taip, psichoterapija man buvo ir asmeninis kelias. Manau, tai yra mano stiprybė. Nežiūriu į žmogų tik teoriškai. Dažnai būna, kad klientas man kažką pasakoja, ir aš tai atpažįstu iš vidaus, nes ir pati tai patyriau.

– Prašysiu plačiau papasakoti, kokia buvo jūsų vaikystė dešimties vaikų šeimoje ir kaip tai prisidėjo prie jūsų asmenybės formavimosi.

– Augau didelėje šeimoje ir buvau tarp savo brolių ir sesių per vidurį. Tokiu atveju žmogus labai anksti pradeda jausti kitus: kas kaip nusiteikęs, kur tvyro įtampa, kur reikia prisitaikyti ar palaukti. Manau, vaikystės patirtis augino manyje ištvermę, jautrumą, gebėjimą išgirsti kitą, pajausti, kas neišsakoma žodžiais. Ir tai yra neįkainojama vertybė dirbant su klientais.

Prieš eidama į mokyklą, dar turėdavau pamelžti karvę, na, o apie jokius būrelius ir talentų puoselėjimą niekas tada nė negalvojo.

Kartu vaikystė man davė ir pamokų, kurias vėliau teko permąstyti, pavyzdžiui, kiek aš turiu teisės į savo vietą, poreikius, balsą. Suaugus teko mokytis neišduoti savo poreikių dėl kitų.

Dar vienas naudingas dalykas, kurio išmokau šeimoje, – man nesunku išlikti neutraliai. Dažnai poros bijo ateiti į terapiją, nes turi baimę, kad terapeutas palaikys vieną pusę ir nuvertins kitą. Man svarbu sukurti saugią erdvę abiem – kur nereikia gintis, o galima atsiverti. Tada, tikėtina, pora geriau išgirs vienas kitą.

– Turbūt tokioje didelėje šeimoje tėvai negalėjo kiekvienam vaikui skirti daug dėmesio?

– Mūsų mama buvo labai darbšti, kasdien tris kartus per dieną gamindavo gardų maistą visai šeimai ir darė daugybę kitų darbų, bet buvo ir šiek tiek autoritarinė asmenybė, tad ir mums darbų kliūdavo daug: ravėjome, grėbėme šieną ir pan. Buvo ir metas, kai, prieš eidama į mokyklą, dar turėdavau pamelžti karvę, na, o apie jokius būrelius ir talentų puoselėjimą niekas tada nė negalvojo.

Tėtis buvo labai išmintingas, inteligentiškas. Nors gyvenimas taip susiklostė, kad ypatingo išsilavinimo jis neįgijo ir buvo paprastas kaimo žmogus, buvo galima justi, kad aplinkiniai vertina jo išmintį. Jis kasdien vakare, po visų darbų, dar rasdavo laiko tikrinti kiekvieno iš mūsų namų darbus! Tad dėl jo aš labai stengiausi gerai mokytis, ir ne tik. Mano tėtis man iki šiol yra didžiausias autoritetas.

Kai augi šeimoje, kurioje daug žmonių (ir jie turi sutilpti trijuose kambariuose), meilės yra, bet individualaus dėmesio kiekvienam gali trūkti. Tada vaikas pradeda ieškoti būdų, kaip būti matomam: būti geram, stipriam, patogiam, naudingam... Vėliau suaugęs žmogus gali nešti tai į santykius.

Tiesa, dabar viena mano sesė turi du vaikus, o visi kiti broliai ir sesės, tarp jų ir aš, – tik po vieną. Iš to galima padaryti tam tikras išvadas.

– Feisbuke dalijotės įrašu apie seminarą institute, kur vieno pratimo metu bendravote su terapeutu, kuris tarsi vaidino jūsų tėtį. Po to net apsipylėte ašaromis... Papasakokite plačiau, ką tuomet išgyvenote.

– Tėčio dėmesys dukrai yra labai svarbus. Per jį formuojasi jausmas, kad esi verta meilės, kad esi matoma, svarbi ir saugi. Kai to dėmesio trūksta, vaikas auga su tam tikru vidiniu ilgesiu. Kartais vėliau tai atsispindi santykiuose: žmogus labai stengiasi nusipelnyti meilės ir bijo būti atstumtas.

Pernai tėtis mirė. Nors, kaip minėjau, jis mumis vaikystėje rūpinosi ir užaugusi su juo nuolat bendravau, jis domėjosi tuo, kaip man sekasi, man rodos, aš vis tiek jaučiausi nepakankama ir visą gyvenimą stengiausi jam įrodyti, kad esu jo verta.

Kartą per seminarą su kolegomis iš Geštalto instituto darėme vieną pratimą. Aš abipusiu susitarimu prisėdau terapeutui ant kelių kaip tėčiui – ir man sunku net nusakyti, kas manyje įvyko. Apsipyliau ašaromis. Neatsimenu nė vieno momento iš vaikystės, kai būčiau sėdėjusi tėčiui ant kelių ar jis būtų mane paėmęs už rankos. Didelėse šeimose vaikams neretai trūksta tėvų fizinio kontakto, apkabinimų, kuris mums labai svarbus (dar kūdikystėje, kai nemokame kalbėti, daug bendraujame kūno kalba).

Antroji santuoka tęsėsi ilgai, kone 20 metų, ir ilgą laiką atrodė labai graži – na, o galiausiai nebeatrodė...

Tad tos situacijos inscenizavimas mane labai supurtė. Tai rodo, kad terapijoje žmogus gali gauti tai, ko jam trūko, – ne tėvo pakaitalą, bet gydantį santykį. Atsiranda labai svarbus pokytis: tu nebe desperatiškai ieškai išorėje to, ko kadaise negavai, o pradedi tai auginti savyje. Santykiai tada tampa ne maldavimu: „Prašau, pasirink mane“, o susitaikymu: „Aš jau esu, ir iš šios vietos renkuosi.“

Manyje po to trumpo pratimo įvyko labai didelis vidinis persitvarkymas. Tokios patirtys vėliau tampa labai jautriu kompasu dirbant su žmonėmis, kurie santykiuose ieško to, ko kadaise negavo.

– Ką dabar, remdamasi savo patirtimi, patartumėte tiems tėvams, kurie išgyvena, kad neskiria savo vaikams pakankamai dėmesio?

– Pirmiausia aš jiems pasakyčiau: nekankinkite savęs tobulos tėvystės mitu. Vaikams nereikia idealių tėvų. Jiems reikia gyvų tėvų, kurie geba matyti, girdėti ir prireikus pripažinti: „Atsiprašau, čia tavęs nepastebėjau“, „Matau, kad tau skauda“, „Tu man svarbus.“

Tėvystėje svarbiausia yra ne tobulumas, o ryšys. Tas ryšys kuriamas per mažus kasdienius kontaktus – per žvilgsnį, klausymą, buvimą šalia. Nėra būtina su vaiku praleisti tam tikrą valandų skaičių. Net ir trumpas momentas, kai vaikas jaučia, kad dabar mama ar tėtis tikrai yra su juo, jį mato ir girdi, jo neskubina, gali būti labai reikšmingas.

Viena mano sesė turi du vaikus, o visi kiti broliai ir sesės, tarp jų ir aš, – tik po vieną. Iš to galima padaryti tam tikras išvadas.

Dar labai svarbu, kad šeimoje, kurioje auga keli vaikai, būtų individualus ryšys. Kartais net keliolika minučių, kurias praleidžiate su vienu vaiku atskirai nuo visų kitų, gali būti nepaprastai daug.

Ir dar – vaikai jaučia vidinę tėvų būseną. Perdegęs, kaltėje gyvenantis tėvas ar mama nebegali duoti gyvo kontakto. Todėl rūpinimasis savo vidine būsena yra svarbi tėvystės atsakomybė.

– Jūs neslepiate, kad esate turėjusi tris vyrus. Kai kurie žmonės linkę įsivaizduoti, kad psichologai ir psichoterapeutai turėtų mokėti gerai tvarkytis savo gyvenime, taip pat ir santykiuose... Kaip tai pakomentuotumėte?

– Kaip minėjau, aš pati daug ką perėjau. Su pirmuoju vyru susituokiau labai jauna ir aštuoniolikos jau susilaukiau dukrelės. Beje, kaip mama aš buvau labai rūpestinga ir atsakinga, nes turėjau rūpinimosi mažyliais patirties. Po kelerių metų mano vyras žuvo per gaisrą. Mes su dukrele likome vienos ir dar praradome viską, ką turėjome. Po to sekė daug įvairių išbandymų.

Kitos dvi mano santuokos baigėsi skyrybomis. Antroji santuoka tęsėsi ilgai, kone 20 metų, ir ilgą laiką atrodė labai graži – na, o galiausiai nebeatrodė... Trečioji santuoka netruko ilgai, bet ir joje buvo gerų dalykų.

Psichikos sveikatos specialistai irgi yra žmonės – su savo jautrumu, istorijomis, krizėmis ir iššūkiais. Šiandien į santykius žiūriu ne per idealumo, o per sąmoningumo prizmę – svarbiausia, ne kiek jie trunka, o kiek juose yra gyvo ryšio ir augimo.

Tikrai nemanau, kad santuoka būtinai turi trukti visą gyvenimą, – kartais žmonėms verčiau išsiskirstyti. Tai geriau, nei likti ir kentėti toksiškus santykius. Kartais nereikia ir toksiškų santykių – tiesiog bėgant laikui žmonės supranta, kad jų keliai skiriasi. Tiesa, skyrybos visuomet būna skausmingos, net ir tada, kai pats jas inicijuoji (išskyrus nebent tuos atvejus, kai žmogus randa naują meilę ir jaučiasi jos pakylėtas).

Skirtumas tarp psichologinį išsilavinimą turinčių ir jo neturinčių žmonių galbūt tik tas, kad specialistai supranta, jog daug priklauso nuo jų pačių vidinės būsenos ir požiūrio, o ne nuo to, ką turi. Juk yra milijonierių, kurie geria vaistus nuo depresijos.

– Kas jums visgi atrodo svarbiausia tarpusavio santykiuose? Ką poros dažnai daro neteisingai?

– Svarbiausia santykiuose man atrodo ne tai, kad pora niekada nesipyktų. Svarbiausia – ar tarp jų yra gyvas ryšys, ar jie gali vienas kitą girdėti ne tik tada, kai gera, bet ir tada, kai skauda. Ar jie gali kalbėti apie savo poreikius, baimes, lūkesčius, nusivylimus, nepuldami vienas kito. Santykis nėra konfliktų nebuvimas – jis yra gebėjimas išlikti ryšyje net ir konflikto metu.

Labai daug porų daro vieną esminę klaidą: jos ginčijasi paviršiuje, bet nekalba apie gilumą. Pavyzdžiui, atrodo, kad konfliktas yra dėl buitinių dalykų, dėmesio, pinigų, laiko, bet po tuo dažnai slypi visai kas kita: „Aš nesijaučiu tau svarbus“, „Aš bijau būti atstumta“, „Aš jaučiuosi viena“, „Aš tavimi nebegaliu pasikliauti“, „Aš nebemoku tavęs pasiekti.“ Terapijoje mes mokomės pereiti nuo kaltinimų prie tikrųjų jausmų ir poreikių įvardijimo.

Dar viena dažna problema – žmonės ateina į santykį su savo neišgydytais vaikystės sužeidimais ir ima vienas iš kito reikalauti to, ko kadaise negavo. Partneris tampa tuo, kuris „privalo mane pagydyti“. Kai jis to nepadaro, kyla didžiulis pyktis ir nusivylimas. Čia labai svarbu suprasti, kad partneris nėra mūsų praeities kompensacija, o žmogus, su kuriuo galime kurti naują santykį.

Dažnai poros per mažai kalba apie svarbiausius dalykus: vertybes, ribas, santykį su pinigais, artumu, laisve, vaikais, su šeima. Po to paaiškėja, kad jie gyvena tame pačiame name, bet skirtinguose pasauliuose. Praktikoje dažnai matau, kad santykiai griūva ne dėl didelių krizių, o dėl neaptartų svarbiausių dalykų.

– Feisbuke dalijotės citata „Kai pažvelgi į tamsą, joje išvysti savo šviesą.“ Ar galėtumėte pateikti pavyzdį iš savo gyvenimo?

– Šita mintis man labai artima, nes mano gyvenime buvo ne vienas etapas, kai tamsa nebuvo metafora – ji buvo labai tikra vidinė būsena. Netektys, santykių griūtys, vidinis vienišumas, klausimas, kaip gyventi toliau, kaip atsitiesti, kai sugriūva tai, kuo tikėjai...

Mano lūžis įvyko tada, kai pradėjau ne bėgti nuo savo skausmo, o į jį atsisukti. Leisti sau pamatyti savo žaizdas, savo vienatvę, savo pyktį, savo ilgesį, savo neišverktus išgyvenimus. Ir paradoksas tas, kad būtent ten, kur labiausiai skaudėjo, aš pradėjau rasti savo stiprybę. Ne dirbtinę stiprybę, o tikrą. Tokią, kuri kyla iš susitikimo su savimi.

Šis kelias – nuo skausmo prie sąmoningumo – šiandien yra tai, kuo dalinuosi su žmonėmis savo terapiniame darbe. Neseniai šia tema dalinausi ir konferencijoje „Sėkmės kodas“, kur kaip viena iš pranešėjų kalbėjau apie tai, kaip žmogus gali pakilti iš naujo – per savo patirtis, lūžius, vidinės stiprybės atradimą. Man labai svarbu perduoti žinią, kad net ir sunkiausi gyvenimo etapai gali tapti ne pabaiga, o pradžia – jei tik išdrįstame į juos pažvelgti sąmoningai.