Šie metai Kudirkos Naumiestyje (Šakių rajone) gyvenančiai Tatjanai Svygrys atnešė daug naujovių ir ji tiki, kad kitais metais virsmas tęsis. Kaip LRT.lt sakė pati moteris, jai per pastaruosius kelerius metus pavyko susirinkti save iš naujo: ji turi keturis vaikus, patyrė skaudžias skyrybas, bet atsistojo ant kojų ir iš esmės pakeitė savo veiklos pobūdį.
Moteris perspėjo, kad jos istorija nebus tikra sėkmės istorija, bet ji norinti visiems skaitytojams pasakyti, kad verta siekti savo svajonės.
Jos svajonė profesinėje srityje buvo tapti renginių organizatore, dirbti su vestuvių planavimu. Renginius ji mėgo jau seniai: dar mokyklos laikais, kai vykdavo kokia šventė ir reikėdavo kažką organizuoti, ji būdavo pirmose gretose. Tiesa, ji dar nežinojo, ką tiksliai nori studijuoti, kai netikėtai pastojo ir būdama 18-os susilaukė sūnaus.
„Į 12-os klasės egzaminus ėjau su dideliu pilvu. Nemažai žmonių bambėjo, kad mokslų aš apskritai nebaigsiu ir nieko gero iš manęs neišeis“, – atsiminė Tatjana.
Vis dėlto 12 klasių ji baigė, kartu įgijo padavėjos-barmenės specialybę. Ji pasakojo, kad profesinę mokyklą pasirinko dėl to, kad gyveno kaime ir tėvai neturėjo automobilio, kuriuo būtų galėję ją vežioti į gimnaziją, dėl to ji nusprendė mokytis profesinėje mokykloje, kad gautų bendrabutį ir galėtų gyventi mieste.
„Ir nesigailiu, nes dabar, dirbant su renginiais, man praverčia stalo serviravimo ir barmenės darbo įgūdžiai“, – sakė Tatjana.
Toksiniai santykiai ir skyrybos
18-os, vos atsiėmusi atestatą, ji visas svajones apie renginių organizavimą pamiršo ir paniro į buities rūpesčius. „Mums su vyru nebuvo lengva, buvome jauni ir visko turėjome siekti savo rankomis. Tiesa, vaiku rūpintis man nebuvo sunku, dar seselė ligoninėje pastebėjo, kad, nors esu visai jauna, elgiuosi kaip trisdešimtmetė. Sūnui kiek paaugus bandėme ir Anglijoje laimės ieškoti, bet po kurio laiko grįžome atgal. Tada jau laukiausi dukros“, – pasakojo pašnekovė.
Dabar jos sūnui yra trylika, dukrai – 10 metų, jaunėlei dukrytei 4-eri, o sūneliui – 2-eji metukai. Du jaunesnieji jos vaikai – jau iš kitų santykių.
Tuomet, susilaukus antrojo vaiko, jos santykiai su vyru pradėjo braškėti. „Na, turbūt mes buvome per jauni rimtiems santykiams... Be to, mūsų santykiai, nors tada to nesupratau, buvo toksiniai. Kai galiausiai pasiryžau skirtis, vyras nenorėjo manęs paleisti. Ko tik nebuvo – ir padangų pjaustymo, ir grasinimų... Būdavo, naktį nemiegu iš baimės, kad gali kažkas negero nutikti, žiūriu pro langą, o rytą turiu pasirūpinti vaikais ir eiti į darbą“, – atsiminė Tatjana.
Dabar ji mano, kad tuo metu jai tikrai būtų pravertusi psichologinė pagalba, tačiau jos kreiptis nesiryžo. Jai labai padėjo ir ją palaikė draugės. „Jeigu ne jos, būčiau emociškai palūžusi. Ir dabar, kai atsimenu tuos laikus, pagalvoju, kaip aš visa tai ištvėriau“, – prisipažino moteris.
Tuo metu ji dirbo vaikų darželyje auklėtojos padėjėja, darbas su vaikais jai patiko, be to, provincijos mastu jis buvo laikomas stabiliu ir visai geru.
Pamačius skelbimą – sunkiai nusakomas jausmas
Po kurio laiko Tatjana visgi pasijuto tvirčiau ir sutiko naują vyrą, dėl kurio pakeitė gyvenamąją vietą ir su kuriuo susilaukė dviejų jaunesnių vaikų. Persikrausčiusi ji taip pat įsidarbino vaikų darželyje, tačiau šįkart jautėsi ne savo vietoje.
„Ankstesniame darbe mūsų kolektyvas buvo labai draugiškas, palaikantis, o naujoje vietoje sąlygos buvo kitokios. Darbas su vaikais man patiko kaip ir anksčiau, bet emociškai jaučiausi prastai, tad galiausiai ryžausi ir parašiau pareiškimą, kad išeinu“, – atsiminė ji.
Tuo metu Tatjana jau buvo sugalvojusi, ką nori gyvenime keisti. Vieną dieną ji pamatė internete skelbimą, kad Vilniuje įsikūrusioje privačioje Vestuvių verslo mokykloje rengiami vestuvių planuotojų mokymai, ir suprato, kad tai yra būtent tai, ką ji nori daryti. „Net sunku nusakyti tą momentą – mano širdis suvirpėjo supratus, kad ta veikla yra būtent tai, ko man reikia“, – sakė Tatjana.
Ji su dideliu entuziazmu kibo į mokslus (dėl jų važinėjo į Vilnių), nauja aplinka, mokyklos įkūrėjos Ingos Klimienės taikomi metodai ir bendramokslės jai labai patiko. Tiesa, tuo metu ji dar dirbo senajame darbe ir savo aplinkoje sulaukė daug kritikos bei abejonių.
„Ir vyras, ir nemažai kitų žmonių stebėjosi, ko aš prisigalvoju, sakė, kad darbas vaikų darželyje visai geras ir negalima jo mesti, ieškant nežinia ko. Daugelis gąsdino, klausė, ką darysiu, jeigu nepavyks. Na, bet juk daugeliu atvejų galima grįžti atgal, o svarbiausia – nepabūgti ir išeiti iš savo komforto zonos“, – pastebėjo pašnekovė.
Kalendorius palengva pildosi
Šią liepą, baigusi mokymus, naujai iškepta vestuvių planuotoja kibo į darbus. Pirmąjį užsakymą padėjo gauti mokyklos vadovė, o vėliau jų susirado pati.
Tatjana pripažįsta, kad viskas dar labai šviežia, o konkurencija šioje srityje didelė, bet ji nusiteikusi daug dirbti ir įsitvirtinti pasirinktoje srityje (užsakymų imasi visoje Lietuvoje, mat Suvalkijoje rinka būtų per maža).
„Visų vestuvių nuo A iki Z dar nesu organizavusi, bet esu kelias koordinavusi. Vestuvių koordinatorius reikalingas tiems, kurie nusiteikę jas organizuotis patys, bet šventei priartėjus prireikia papildomų rankų. Tarkim, vestuvių dieną atvežamas užsakytas tortas ir paaiškėja, kad jis netelpa į šaldytuvą, kuriame turėtų sulaukti vakaro, – pati nuotaka juk nepuls spręsti šios problemos. Arba paaiškėja, kad trūksta kelių servetėlių komplektų, o gal servetėlių spalva netinkama – ir čia kažkas turi pagelbėti“, – aiškino Tatjana.
Be to, ji ne tik koordinuoja vestuves, bet ir organizuoja bei veda humanistinės santuokos ceremonijas. Taip pat pašnekovė dekoruoja šventes, veda gimtadienius. „Šiuo atveju mano paslauga skirta tiems, kurie nori jaukios gimtadienio šventės, bet grandiozinio vedėjo su triukšminga programa nenori, o gal negali sau to leisti. Aš padedu organizuoti jaukią šventę artimųjų rate, pasidomėjusi, kas konkrečiam sukaktuvininkui ir jo svečiams įdomu. Ypač apsidžiaugiau, kai organizuoti 40 metų minėjimą šią žiemą paprašė vienas žmogus, vasarą buvęs jubiliejuje, kurį aš vedžiau, – vadinasi, jam patiko tai, ką aš darau“, – sakė Tatjana.
Ji džiaugiasi ir tuo, kad jau turi nemažai užsakymų ateinančiai vasarai, net ir ateinančiam rudeniui – kalendorius palengva pildosi. Tiesa, šiuo metu, kai renginių mažiau, užsakymų tai yra, tai ne – kartais jos mėnesio pajamos gali būti ir mažesnės nei dirbant vaikų darželyje – užtat ji jaučia, kad daro būtent tai, ką nori, ir tiki, kad įsitvirtins.
Apie savo veiklas moteris pasakoja savo feisbuko paskyroje „Vestuvių planuotojos išpažintis“ – pirmiausia dėl to ji kreipėsi į socialinių tinklų specialistę Laurą, kuri davė daug naudingų patarimų. „Apskritai aš pripažįstu, kad ne viską moku gerai, o kai kažko gerai neišmanau, esu linkusi kreiptis į tuos, kurie tą sritį išmano“, – teigė Tatjana.
Išmoko ilsėtis ir sakyti „ne“
Kas visgi ją džiugina renginių organizavimo srityje, kurioje tiek daug stresinių situacijų (kad ir dėl to į šaldytuvą netelpančio torto)? „Man patinka pats planavimas, procesas, detalių derinimas. Ir kai ruošdavausi savo vaikų krikštynoms, rašydavau šventės scenarijų ir mėgaudavausi procesu, nors ir labai trūko tam laiko. Nors turbūt visgi smagiausia šiame darbe man sulaukti grįžtamojo ryšio, kai užsakovas pasidžiaugia, kad pavyko greitai išspręsti problemą, ar pasako, kad pagaliau suprato, kam reikalingas tas švenčių organizatorius – jį turėdamas gali tiesiog švęsti ir džiaugtis“, – sakė Tatjana.
Ją džiugina ir tai, kad dabar dieną gali atrasti laiko ir, pavyzdžiui, nueiti į renginį vaikų mokykloje ar darželyje, taip pat ir prisidėti prie jo organizavimo – dirbdama nuo ryto iki vakaro niekaip nebūtų radusi tokios galimybės. Savo vaikais ji dažniausiai turi rūpintis viena, kadangi jos vyras darbo reikalais dažnai būna išvykęs į užsienį.
Moteris džiaugiasi, kad dabar, kai ėmėsi naujos veiklos, tarsi susirinko save iš naujo ir pajuto, kas ji iš tikrųjų yra ir ko nori. „Seniau jaučiausi labai save išmėčiusi, išsibarsčiusi, rūpinausi vaikais, kitais reikalais, o apie save visai negalvojau. Net gerai nesuvokiau, kas aš esu, išskyrus tai, kad esu mama. Ir dažnai darydavau tai, ko nenoriu, per jėgą, guosdama save, kad daugelis taip gyvena. O pastaruoju metu tarsi išgyvenau transformaciją ir atgimiau iš naujo. Dabar leidžiu sau ir pailsėti, pabūti ramiai, pasakyti „ne“, jeigu nesu nusiteikusi kažkam padėti, – seniau to nemokėjau“, – pasakojo pašnekovė.
Ji tiki, kad ateinantys naujieji metai jai patvirtins, kad, išgyvenusi daug permainų, ji eina ten, kur ir turi eiti, nors dar ir turi pakovoti dėl savo vietos po saule.
