Rozalime (Pakruojo raj.) gyvenanti Janina Vansauskienė juokauja, kad jai jau 68 metai, tad jai telikęs tik vidinis grožis, kurį, deja, ne visi pastebi. Užtat daugelis pastebi, kokie įdomūs jos iš vilnos nuvelti darbai. Tiesa, kai kurie jų būna kuriami ne dėl grožio, o juokaujant – Janina pasakojo LRT.lt, kad dar per pirmąją Donaldo Trumpo kadenciją nuvėlė iš vilnos jo skulptūrinį portretą.
Velti Janina išmoko iš savo tėčio, kuris buvo trečios kartos vėlimo meistras. „Pamenu, mano vaikystėje jis vis krapštydavosi su vilna. Tik aš, būdama maža, nelabai tuo domėjausi, be to, tikriausiai man nebūtų leidę gadinti vilnos. Vėliau jis dirbo kitus darbus, kad pragyventume, o kai išėjo į pensiją, vėl atsiminė vilną. Po kurio laiko ir aš iš jo tai perėmiau“, – pasakojo Janina.
Ji dirbo mokytoja, choro vadove, o didžiąją gyvenimo dalį – žurnaliste. Paskutinė jos darbovietė buvo „Šiaulių kraštas“. Ten dirbdama ji su šeima – vyru, sūnumi ir tėčiu – apsigyveno Rozalime, nes, ilgai svajojus apie sodybą, pagaliau pavyko į ją persikraustyti.
„Sodyboje vis kažką įsirenginėjome, krapštėmės ir kartą smarkiai pasitempiau nugarą – gulėdama net knygos rankose nulaikyti negalėjau, atrodė per sunku. Tada į rankas paėmiau minkštos tėčio pirktos vilnos ir pradėjau ją maigyti – taip ir atradau sausąjį vėlimą adatėle. Pradžioje kažkodėl labai norėjosi gaminti veidukus, vaizduojančius emocijas“, – atsiminė kūrėja.
Keletą metų vėlimas buvo tiesiog Janinos laisvalaikio pomėgis, bet vėliau, kai prieš dešimtmetį išėjo iš darbo, tapo jos pagrindiniu užsiėmimu. Ji prasitarė, kad velia ne tik todėl, kad tai – miela širdžiai veikla. Jos, kaip ir daugelio žurnalistų, pensija maža, tad norisi prisidurti papildomai.
Sapnai pavirto kūriniais
„Turbūt man velti sekėsi, nes tėtis aukštai užkėlė kartelę: jis kalbėjo su įsitikinimu, kad aš viską galiu padaryti – ir aš nenorėjau parodyti, kad kažko negaliu. Vienas pirmųjų mano šlapio vėlimo būdu veltų darbų buvo šalbierka (tokia senovinė liemenė) – ją, tėčio paraginta, kažkaip sugebėjau nuvelti ir be iškarpų. Po to jau ėmiausi ir paltų, ir švarkų“, – pasakojo amatininkė.
Paskui tėtis dukters paklausė, kodėl ji nevelia skrybėlių, kaip kad darydavo senelis – tada ji ėmėsi ir galvos apdangalų, beje, juos tebedaro ant senovinio senelio palikto vilnonių skrybėlių tempimui skirto prietaiso.
Kai tėčio, su kuriuo turėjo artimą ryšį, nebeliko, tarp Janinos darbų atsirado daug balerinų figūrėlių, ir su tuo yra susijusi mistiška istorija.
Pamatę tą galvą visi juokėsi ir ją paveikslavo, buvau nustebusi dėl tokio susidomėjimo.
„Kai aš buvau maža, labai norėjau būti balerina – vis sapnuodavau, kaip lengvai be skausmo šoku ant pačių pirštų galiukų. Būdavo, naktį atsibudus net bandydavau atsikelti ir šokti, atrodydavo, kad tikrai pavyks tą padaryti, bet nepavykdavo. Tai nuolat sapnavau ir užaugus, tada jau šokdama pakildavau į orą, skaidydavau ir stebėdavau pasaulį. Tie sapnai atsitraukė tik prieš aštuonerius metus, kai mirė mano tėtis“, – pasakojo pašnekovė.
Tuo liūdnu gedulo laikotarpiu ji vieną kartą pradėjo knebinėti vilną – ir pajuto norą nuvelti baleriną. Pavyko, po to jų nuvėlė ir daugiau, jos sulaukė didelio užsakovų susidomėjimo ir tapo tarsi Janinos darbų skiriamuoju bruožu.
„Man labai gražu tai, kad, kaip aš skraidžiau sapne, taip ir tos balerinos iš mūsų namų tebeskrenda į įvairius pasaulio kraštus – Australiją, JAV, Aziją“, – pastebėjo meistrė.
Nemažo susidomėjimo sulaukė ir jos veliami angelai, kuriuos autorė praminė džiaugsmo angelais.
Mėtė ir mėtė Trumpo galvą...
Visgi turbūt labiausiai žmonių dėmesį kaustė Janinos nuvelti įžymybių biustai, ypač – Donaldo Trumpo skulptūra.
Ją ši asmenybė sudomino savo chaotiškumu dar prieš pirmąją kadenciją, tad ir kilo noras ją nuvelti. „Įdomu tai, kad tada D. Trumpas buvo nelabai panašus į dabartinį – yra matomas plastikos chirurgų darbas. Kai jis pirmą kartą kandidatavo į prezidentus, pagurklis buvo nudribęs, palaidas kažkoks, plaukai moterišku segtuku prisegti, kad plikę pridengtų... Laikui bėgant stebėjau jo pokyčius, kurie buvo daromi lėtai ir subtiliai, kad visuomenėje nebūtų pastebimi“, – sakė Janina.
Tąsyk nuvėlusi D. Trumpo skulptūrinę galvą, dar didesnę nei natūralaus dydžio, Janina ją įdėjo į stiklinį indą ir eksponavo savo dirbtuvėse. „Tuo metu dvare vyko ledo skulptūrų festivalis, tad lankytojų netrūko – ir pamatę tą galvą visi juokėsi ir ją paveikslavo, buvau nustebusi dėl tokio susidomėjimo“, – prisiminė kūrėja.
Vėliau, kadencijai einant į pabaigą, pas ją buvo užsukę ir žurnalistai – jie filmavo jau pabodusią ir dirbtuvių kampe gulinčią prezidento galvą. „Jie dar manęs prašė parodyti, kaip ji pagaminta, ar viduje yra koks pagrindas. Aš ją kedenau, norėdama parodyti, kad ji tik iš vilnos, bet ji išsprūdo man iš rankų ir nukrito ant žemės. Maniau, kad nieko tokio, tą kadrą iškirps“, – pasakojo amatininkė.
Po kelių mėnesių sutikusi pažįstamą šiaulietį ji iš jo išgirdo, kad tapo žvaigžde. „Nesupratau, apie ką jis kalba, o paaiškėjo, kad vyras lankėsi pas sūnų JAV ir – koks sutapimas – ten per vietinę televiziją pamatė rinkiminį vaizdo klipą, kuriame vis kartotas vaizdas, kaip aš vis numetu ir pakeliu Trumpo galvą, o balsas už kadro sakė, kad jos Lietuvoje mėtomos – juokinga ir atsiminti šią istorija“, – pasakojo Janina ir pridūrė, kad netrukus vienas vyras išprašė tą galvą parduoti – autorė nė neįsivaizduoja, kur jis ją panaudojo.
Taip pat ji valstybės šimtmečio proga yra nuvėlusi prezidento Antano Smetonos skulptūrinį portretą. Vėlė ir Dalios Grybauskaitės atvaizdą, tačiau, pasak jos, būdama savamokslė padarė klaidą – pasirinko prezidentės jaunystės nuotrauką, iš kurios ji daugeliui buvo sunkiai atpažįstama.
„Apskritai man velti žmonių veidus nėra paprasta, reikia plokščią vaizdą iš nuotraukos paversti erdviniu, o tai savamoksliui labai sudėtinga. Be to, vilna sugeria šviesą ir ja labai sunku perteikti veido bruožus“, – prisipažino pašnekovė.
Beveik kaip juvelyrika
Janina žiemą dirba iš namų Rozalime, o atšilus orams persikrausto į už 8 km esantį Pakruojo dvarą, kur gražioje aplinkoje jai suteikta vieta dirbtuvėms. Dvare dirbti jai smagiau dėl įkvepiančios aplinkos, nuolat skambančios klasikinės muzikos ir lankytojų, su kuriais ji mėgsta bendrauti.
„Būna, ateina vaikų grupelė ir mokytoja šaukia: „Nieko nelieskit“, o aš vaikams sakau, kad viską liestų, čiupinėtų, uostytų, tik į burną nedėtų – taip daug geriau pažins ir vilną, ir pasaulį“, – pastebėjo pašnekovė.
Dabar Janina velia dar vieną neįprastą ir daug darbo reikalaujantį, bet labai įdomų užsakymą – vestuvinę puokštę su marinistiniais motyvais. Socialiniame tinkle ji sulaukė žinutės, kad būsimoji nuotaka ieško tokios puokštės, kūrėja paprašė kelių dienų bandymams, paskui parodė, kokį fragmentą pavyko nuvelti – ir nuotaikai jis labai patiko, ji nekantriai laukia galutinio rezultato.
„Čia yra labai daug darbo, beveik juvelyrika – yra ir šlapio, ir sauso vėlimo, ir siuvinėjimo, o galutinis rezultatas bus labai originalus. Pagalvojau, kad nuotaka galėtų išsaugoti tokią puokštę dukrai (jei tik ją tvarkingai padėtų į dėžutę ir neįsiveistų kandžių), ir puokštė per daug metų net išsaugotų jaunosios kvepalų aromatą – vilna turi savybę užrakinti savyje kvapą“, – pastebėjo Janina.
