„Tai yra geriausia estrados dainininkė Lietuvoje“, – širdyje visam gyvenimui pasilikusius žodžius mena šiandien 85-ąjį gimtadienį pasitinkanti legendinė scenos primadona Nijolė Tallat-Kelpšaitė. Prabėgę metai sutalpino karo siaubą, gyvenimo ir scenos grožį, liūdesį ir džiaugsmą, meilę ir vienatvę. Mintimis apie tai, ką patyrė, ir tai, kuo gyvena šiandien, jubiliatė pasidalijo su LRT.lt portalu.
– Kaip jūs šiandien gyvenate?
– Šiandien gyvenu liūdnai. Kadangi esu pensininkė, neturiu jokio turto.
– Liūdesys tik dėl mažos pensijos?
– Aišku, yra visokių dalykų. Autorių teisės nemoka, nors aš tiek prirašiusi tekstų. Stasiui Povilaičiui irgi nemokėjo, o mes tai draugiškai visiems rašėme, nes reikėjo užsienietiškų dainų. Autorinės teisės pradėjo reikalauti, kad mes turime susirasti kompozitorių ir kad jis sutiktų, kad jo daina skambėtų lietuviškai. Na, aš tokių galimybių neturiu, tai mano „Alyvos žydės“, „Prie laužo“, „Malūnas prie kelio“ – kur tas autorius jau 1949 metais miręs.
Kitas dalykas, kad visus senukus išmetė iš radijo programų, nors pora šimtų kokių įrašų įrašyta, bet jie negroja. Sako, kad čia „neformatas“.
Dabar liko tik atsiminimai. Vieną knygą išleidau, dabar rašau antrą – atsiminimus, bet rašysiu tik tiek, kiek žinau, su kuo aš dirbau, ką galiu. O šiaip skaitau knygas, muzikos paklausau, nors nemėgstu tų anglosaksiškų muzikų. Man prancūzų šansona yra idealas.
– Galbūt tuomet nusikelkime į jūsų gyvenimo kelio pradžią. Ar prisimenate savo vaikystę?
– Gimiau 1939 m. gegužės 10 d. Iš pradžių vaikystė buvo gera, bet tada prasidėjo karas. Tai rusai, tai vokiečiai ateina. Mano tėvai susipažino Šiauliuose, bet tėtis gavo paaukštinimą ir persikraustėme į Kauną.
Tėtis buvo kapitono adjutantas. Mano tėtis nenorėjo į rusų armiją, slapstėsi kaime pas tėvus. Bet vieną naktį atėjo į namus ir pasiėmė mano tėvelį. Nuvežė į Panerius. Kiek žinau, jam reikėjo rinktis: būti sušaudytam arba eiti į frontą. Jis pasirinko frontą, ten buvo sužeistas kelis kartus. Dar didelė bėda buvo, kad jis įniko gerti, nes ten prieš einant į mūšį pildavo spirito.
Mano mamai buvo labai sunku. Ji mokytojavo, dirbo Kaune. Kai grįžo tėtis, buvo sunku su juo sugyventi, nes jis tuomet jau daug gėrė. Neturėjome ko valgyti. Mama eidavo į kaimą sviesto, pieno. Tai tokia ta mano pradžia. Liūdna. Paskui mano mamą į tardymus pradėjo kviesti. Kaltino, kad ji vokiečių viršininkė, nes ji mokėjo vokiškai. Ją išvežė į lagerį. Prisimenu, kad sėdėdavau mamai ant kelių, užmigdavau, kol ją tardydavo.
Tuomet mane pradėjo globoti giminės. Iš pradžių gyvenau Laisvės alėjoje pas mamos brolį Vladą Jankavičių, o paskui Šančiuose pas dėdės Alekso žmoną Adelę. Ji viena augino savo tris vaikus ir dar mane. Aš ją su didžiule meile prisimenu.
Po karo tėvai išsiskyrė, nes tėtis gėrė. O mama susipažino su kompozitoriumi Juozu Tallat-Kelpša. Dėka jo nuėjau į muzikos mokyklą ir išmokau groti fortepijonu. Man tai labai svarbu. Jis matė, kad aš labai noriu dainuoti. Taip pat jis vesdavo mane į spektaklius, aš mintinai žinojau visas operas, nes tuo metu mūsų kieme, kur dabar yra Kauno nacionalinis dramos teatras, buvo Jaunimo teatras ir Operetės teatras, du teatrai. Aš operetes dainuodavau už du vonioje, o atėjus svečiams aš juos baisingai kankindavau savo pasirodymais.
Mano svajonė buvo teatras, teatras, dainuoti. 1949-ais metais įtėvis mirė, diriguodamas krito, susitrenkė galvą ir jau jo nebeatgaivino. Prasidėjo mano gyvenimas su mama.
– O kaip prasidėjo jūsų karjera?
– Baigiau muzikos mokyklą, supratau, kad neturiu operinio balso. Norėjau stoti į aktorinį Vilniaus konservatorijoje, bet manęs nepriėmė. Tada įstojau Kaune į Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą, vėliau ji tapo konservatorija. Studijavau aktorinį, man labai gerai sekėsi, baigiau raudonu diplomu.
Paskui mane pakvietė dainuoti į kavinę „Tulpė“. Tai buvo elitinė kavinė, čia nebuvo šokama, žmonės tik klausėsi ir plojo, o šokti leisdavo per Naujuosius Metus ar kokią kitą šventę. Ir ten prasidėjo mano pirmi radijo įrašai. Vėliau dainavau tai ten, tai kitur. Sakiau, kad mano kelias toks – dainavimas. Susipažinau su Džilda Mažeikaite, kuri dainavo „Tulpėje“. Ji sakė, kad man reikia eiti į filharmoniją, sakė „ką tu čia sėdėsi kavinėje“.
Ten dar Dalia Kubiliūtė dainavo, Julius Juškevičius iš pirmojo Lietuvos estradinio orkestro (LEO), vėliau atėjo Benediktas Gadeikis. Bet vėliau Juozas Tiškus mane pasikvietė į „Estradines melodijas“. Sąlygos buvo geresnės, bet aš pajutau, kad trys primadonos viename kolektyve būti negali. O aš sakiau, kad irgi turiu būti primadona, aš kupina jėgų, aktorystę baigusi, kiekvieną dainą kaip spektakliuką mažą padarydavau. Ir aš išėjau iš ten, buvau įsižeidusi, kad man per mažai dainuoti leidžia.
– Kaip atsirado „Nerija“?
– Man paskambino konferansjė Algirdas Kuzmickas ir sako: „Nijole, kuriam naują ansamblį, nes vėl po Lietuvą nėra kam važiuoti.“ Tuo metu visi išvykdavo gastrolių po Tarybų Sąjungą, o Lietuvoje nieko nevykdavo.
Kai atėjo vadovauti Romas Bieliauskas, jis buvo labai geras orkestruotojas, jis sugalvodavo gerų šlagerinių dainų, kurios labai patikdavo publikai. Tuomet labai išpopuliarėjo „Nerija“. Aš pasirinkau dainą „Nereikia ašarų“. Visi Palangos girtuokliai dainavo: „Nereikia rašalo.“ Paskui prisijungė Stasys Povilaitis. Jam kliuvo „Švieski man vėl“. Labai gerai ėjosi. Sugyvenome puikiai, bet buvo intrigų iš dainininkės vienos.
1971 m. man davė solinį koncertą. Ne kasdien dainuoti, bet suprantat, filharmonijos salėje padarė du koncertus: vieną dalį su „Nerija“, kitą dieną su Aloyzo Končiaus orkestru. Paaiškėjo, kad tai pirmas toks estradinio dainininko koncertas Lietuvoje. Niekas nei prieš karą, nei po jo tokio nebuvo padaręs. Kaip visi subėgo klausytis... Buvo gerai.
Paskui būdavo, kad pirmoje dalyje buvo Vaikų ir jaunimo skyriaus solistai, kurie gaudavo paskyrimą iš konservatorijos į filharmoniją. Ten jie dainuodavo, o antrą dalį dainuodavau aš. Buvo labai gerai, ramu, man galvos niekas nesukdavo, nebuvo intrigų.
– Turėjote ir kitokio darbo patirties?
– Vėliau dirbau ir pedagoginį darbą, dėsčiau Vilniaus universiteto Klaipėdos fakultete estradinį dainavimą. Važinėdavau, bet buvo labai sunku. Mano sveikata labai pašlijo, susirgau astma. Tada mane pasikvietė Mikalojus Novikas į J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą. Turėjau savo mokinių klasę.
Dar dirbau LRT. Buvo programa iš Kauno. Vedžiau tokią laidą „Susipažinkime dar kartą“. Kviečiau žinomus žmones pasikalbėti. O paskui „Pūko“ radijas mane pasikvietė, vedžiau laidą „Svečiuose pas Nijolę“. Padariau 100 laidų. Norėjau pakelti jų lygį, buvau naivi. Paleisdavau ir klasikos kūrinių, papasakojau Juozo Indros biografiją. Jaučiau, kad direktoriui nelabai patinka. Kai pasikviečiau garsiąja aktorę Jūratę Onaitytę, ji eteryje padarė liapsusą mano nenaudai, pasakė, kad jos šeima ir pažįstami neklauso „Pūko“ radijo ir ji atėjo tik iš pagarbos man. Tai buvo paskutinis taškas. Man direktorius nebepaskambino, nors reitingai buvo aukšti.
O šiaip mano vyras, sutuoktinis, buvo ir mano vadybininkas, taip pat organizuodavo koncertus. Reikėjo pasirūpinti aparatūra, mašina, bilietais.
2007 m. mano vyras išėjo, jo širdis buvo silpna. Likau be organizatoriaus. Ir kai kartais kas pakviesdavo, tai padainuodavau, o dabar jau sveikata visai sukiurus. Ir tai neseniai mane a. a. poeto Alekso Dabulskio žmona Irena Dabulskienė pakvietė Kaune padainuoti vyro jubiliejaus proga. Padainavau „Lituanica skrenda“. Atidainuoti galiu, man siūlo sėstis, bet negaliu sėdėti dėl stuburo.
– Studijavote ir teatrologiją.
– Galėjome eiti su studento pažymėjimais į spektaklius. Labai mylėjome teatrą. Sėdėdavome ant grindų, taip mylėjome teatrą. Prisimenu pirmą Juozo Miltinio spektaklį. Jo spektaklis „Makbetas“ taip sujaudino, taip patiko. Kad vėliau jau eidavome į visus spektaklius su draugėmis. Jo režisuotas Wolfgango Borcherto „Lauke, už durų“ – irgi pasaulinio lygio šedevras. Dabar teatras nebėra tokio lygio, bet gyvuoja.
Beje, aš labai mielai rašydavau recenzijas, įsigilindavau, dar reikėdavo prakišti į laikraštį savo recenziją. O dabar tai visi savi rašo, kurie ten dirba, tie ir rašo. Kauno muzikinis teatras pastatė klasikinę operetę „Grafas Liuksemburgas“, recenzijoje nenagrinėjo nė vieno veikėjo darbo. Taigi čia svarbiausia, ką tu matai, tai visi nagrinėja.
– Bet kažkas iš šiuolaikinio teatro režisierių darbų patinka?
– Man labai patiko Eimuntas Nekrošius. Mačiau ir jo „Makbetą“, man labai patiko. Miltinio psichologinis teatras, o čia vaizdinis. „Ilga kaip šimtmečiai diena“ – koks geras, nuostabus spektaklis. Kaip man patiko Kristina Kazlauskaitė. Kaip man gaila, kad ji paliko teatrą. Ji nuostabi, ji teatro aktorė. Ir „Dėdė Vania“ patiko, bet va „Otelas“ man jau nepatiko. Ir „Trys seserys“ man jau buvo per daug. Tie šokinėjimai per arklį man priminė kūno kultūros pamokas, kai reikėdavo šokinėti per ožį. Peršokdavau ir verkdavau. Vėliau jau E. Nekrošius buvo nebe mano. Dar man patiko Rimo Tumino „Maskaradas“.
Dar nueidavau ir į Muzikinį teatrą, bet labai sunku įlipti į autobusą, išlipti, nes keturi lūžiai stubure, skauda, kai ilgiau pabūnu.
– Kalbate apie traumą, kurią patyrėte prieš keletą metų?
– Prieš kokius aštuonerius metus. Mane kvietė Kretingos senjorai. Aš ten padainavau, pabuvojau. Labai buvo smagu, siūlė išgerti šampano. O aš jaučiausi tokia pavargusi, nes važiavau autobusu. Važiavau iki Palangos, iš Palangos nėra autobuso, dar reikėjo ieškoti mikriuko, paeiti. Toks vyrukas mane nuvežė į Palangą. Buvo laikas prieš Kalėdas, labai slidu, tamsu, nepasižiūrėjau į žemę, o ten buvo veidrodis [ledas – LRT.lt] ir aš prie vartelių taip plojausi, kad suskambėjo visa Palanga. Atbėgo toks žemaitukas, sako, jaučiu, kad reikia pagalbos, iškvietė greitąją. Mane išvežė į universitetinę Klaipėdos ligoninę ir liepė kentėti, nes tik vienas gydytojas, kuris operuoja šiuo metu.
Ryte mane operavo. Bet man vis tiek buvo negerai, prašiau pervežti į Kauną. Ten mane peroperavo, nes negerai Klaipėdoje rezidentas padarė operaciją, todėl galėjau turėti ateityje problemų. Bet mane įspėjo, kad stuburas niekada nesugis, nes turiu didžiulę osteoporozę.
– Kalbėjote apie traumas, fizinį skausmą. O kaip yra su artisto jautrumu, ar scenoje gali būti nejautrus žmogus?
– Būna kartais nejautrių, bet jie prasti artistai. Vis tiek turi perleisti per save. Turi į kito kailį įlįsti. Kodėl vieni verkia, o kiti ne? Pažiūrėkit dabar, va kiek yra tų konkursų, kur jauni perdainuoja angliškas dainas. Jie turi gerus balsus, bet jie tik kopijuoja. O jeigu nukopijuoja, tai čia gi nulis, nors ir turi gražiausią balsą, kam tu reikalingas.
– Kada, kaip supratote, kad jaučiate didelę meilę scenai, teatrui, dainavimui ir būtent estradinei muzikai?
– Vaikystėje. Aš dainuodavau operetes dar nesuprasdama, ką dainuoju. Buvau pabėgusi iš kiemo, nes prie manęs pribėgo vyresnė mergaitė ir pasiūlė nubėgti į teatrą, nes ji turėjo vieną atliekamą bilietą. Nubėgome. Mama manęs po visą miestą ieškojo.
O estradinis dainavimas atsirado, kai aš pamačiau kino filmą „Poyet Ives Montand“. Yves`as Montanas atvažiavo į Tarybų Sąjungą su savo žmona labai garsia aktore Simone Signoret. Buvo ir jo koncertas. Tada aš supratau, kaip galima dainuoti, ką reiškia sceninis judesys, kaip jis pateikdavo tekstą. Tada supratau, kad negalima dainos dainuoti tiesiog atsistojus, kad dainą reikia išsinagrinėti.
Paskui buvo garsus filmas „Meilės amžius“ su argentiniečių aktore Lolita Torres. Per radiją išgirdau ją dainuojančią. Tarp kitko, kai stojau į konservatoriją, tai padainavau tą Lolitos Torres dainą ir man siūlė stoti ne į aktorinį, o į vokalą.
– Jums pačiai kuri jūsų daina artimiausia, kurią mieliausiai dainuojate?
– Nedainuoju mieliausių, bet aš dainavau Aleksandro Kačanausko dainą „Kad aš našlaitėlė“. Šitą dainą prieš užmiegant man dainuodavo mama. Ir kai man padarė orkestruotę, man labai patiko.
– Pakalbėkime dar apie šiuos laikus. Susidariau įspūdį, kad jūs nemėgstate savo gimtadienių?
– Anksčiau dažnai mane pasveikindavo, jeigu kas ateidavo, tai aš pavaišindavau. O dabar bijau, kad kas neateitų, nes neturėsiu kuo pavaišinti. Mano gimtadienis 10 d., o pensija 11 d.
Aš daug praradau. Mes taip mylėjom tą Nepriklausomybę, taip laukėm. Mano vyras kiek kentėjo. O dabar ką – pensijos mažos. Girdėjau, viena finansininkė sakė, kad visi artistai turi būti taip pat vertinami kaip ir kokie gamyklos darbuotojai. Jie irgi dirba, aišku. Bet mes visą sveikatą atiduodam, ir nervus, ir širdį, ir balso gali netekti. Galėtų į tai atsižvelgti.
Turiu ordiną už nuopelnus Lietuvai, anksčiau, sakė, pinigų dar duodavo. O aš 2003 m. gavau tik raštą ir ordiną. Aš turiu Vileišio pasidabruotą medalį [Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis – LRT.lt], pinigėlių jokių nedavė. Iš LATGOS turiu du, vieną didelį kryžių už muzikinę sklaidą, o kitą gavau kartu su visais „nerijiečiais“. Buvo kažkoks jubiliejus, tai visi gavome po mažiuką kryžiuką. Visos sienos apkabintos. Iš prezidentės Grybauskaitės, iš Skvernelio, Butkevičiaus esu gavusi, ko ten dar…
– Tiek apdovanojimų, įvertinimų turite, kad net sunku prisiminti visus!
– Dar gavau Antano Šabaniausko vardinį žiedą sidabrinį su monograma. Pirmą gavo Janina Miščiukaitė, antrą premiją gavo Stasys Povilaitis, o trečią gavau aš. Paskui, žinau, fondas dingo.
Čia vadovas Romas Pletkauskas negražiai pasitarnavo. Jis darė mano jubiliejinį koncertą ir per jį, kadangi jis negavo jokių rėmėjų, aš praradau butą, turėjau atiduoti paskolą. Dabar gyvenu bendrabutyje Kaune, 34 kvadratinių metrų „Bėdų turgaus“ nuosavybėje. Todėl nieko ir nekviečiu.
– Gyvenate viena, niekas neaplanko?
– Taip, na, sūnus ateina kartais. Bet suprantate, kaip yra. Butas „Bėdų turgaus“, ne mano. Nors spaudoje rašė, kad man padovanojo butą. Rėmėja nesutinka man padovanoti buto. Jeigu žinočiau, kokia firma mane rėmė, tai paskambinčiau ir paprašyčiau, negi jai reikia tokio. Čia bendrabučiai. Kalniečių gatvėje, ne kokiame Žaliakalnio centre.
– Jums liūdesį šiandien kelia tik pinigų trūkumas ar vis dėlto dar kažkas giliau kabina?
– Nenoriu apsiverkti skaitydama interviu. Kelia liūdesį ir tai, kad per mažai lietuvių kalbos radijuje groja. Tegul mūsų, senių, negroja, bet bent jaunimą tegul pagroja.
– Skaičiau, kad nemėgstate priimti komplimentų. Galbūt jau prisijaukinote šį įgūdį?
– Tiesiog labai sutrinku. Labai populiari buvau, mane gatvėje stabdydavo. O dabar būna, kad kas nors atpažįsta, dažniausiai pažįsta iš balso, pavyzdžiui, kokiam turguj išgirsti: „Ar čia ne mūsų dainininkė?“ Bet dabar, kai aš sulūžusi, taip sunkiai einu, kad mane vėjas gali nupūsti, taip nenoriu, kad mane pažintų, taip nenoriu. Aš manau, kad scenoje man reikėjo būti tiek, kiek galėjau. Kai man buvo 60 metų, autobuse liepdavo parodyti bilietuką, nes nemanydavo, kad aš pensininkė, jaunai atrodžiau. Tai ko man nedainuoti? Ir mini sijoną dar 60-ies galėjau užsidėti. Paskui jau nuleisdavau. Ir vaikščiojau gerai. Jaučiau, kad darau gerai.
O dabar, kai padainavau tame jubiliejuje a. a. Dabulskio, aš atsistojau ir žiūriu, kad ranka link stovo tiesiasi, o jeigu lūš (juokiasi). Neseniai mane pakvietė kavinė „Vilniaus legendos“. Tai žinokit, aš virš valandos stovėjau, nesėdėjau, užsispyrusi buvau (juokiasi).
– Primadona!
– Taip (juokiasi).
– Kaip suprantu, jūs dabar nenorite, kad žmonės pamatytų jūsų, primadonos, silpnumą?
– Taip. Dar ir spaudimas kartais šokinėja, didelis silpnumas aplanko. Ir vėjas, vėjas, vėjas, jeigu nėra kur įsikibti, tada baisu, kad jis mane nuvers.
– Su lazdele jūs nevaikštote, nes nenorite?
– Nenoriu. Ji man nieko nepadės.
– Primadona!
– (Juokiasi.) Kairė ranka neveiksni, operuota, tai tik su dešine galėčiau remtis, bet priprasiu, tai kitaip nebemokėsiu. O be vėjo tai aš gerai einu! Ojojoj, nemaniau, kad taip gyvenime bus. Žinot, kai esi jaunas, tai galvoji, kad toks ir būsi amžinai.
– Bet juk sakėte, kad nieko nekeistumėte gyvenime. Ar vis dėlto galvojate, kad ką nors kitaip darytumėte?
– Gal ką nors kitaip daryčiau. Daugiau dėmesio skirčiau savo vyrui, jo sveikatai. Jis gyveno dėl manęs. Buvo daug iškentėjęs politinis kalinys. Dabar galvoju, kad galėjau jį labiau pagloboti. Jis labai rūpinosi mano repertuaru, koncertais. Jis nebuvo nei koks vadovas, nei kolūkio pirmininkas, negalėjo manęs kur nors įkišti į kokį konkursą, renginį, kaip kiti galėjo, bet jis man tiek daug patarimų duodavo. Aš atsibusdavau naktį ir rasdavau jį ant žemės prie televizoriaus, jis klausydavo mano įrašų ir paskui pasakydavo pastabų. Jis gyveno manimi. Aš per mažai šitą vertinau.
– Jis jus labai mylėjo.
– Jis mane mylėjo ir buvo labai teisingas. Kai buvo sunkūs laikai, kartą suorganizavo koncertą, turėjau dainuoti. Laima Žemaitytė irgi kruopas tik valgė. Mano vyras labai nenorėjo jos imti, nes ji mane skųsdavo vadovui. Sakiau, kad ji neturi ko valgyti. Dar paėmėm Rytį Ciciną. Radau jauną vyruką. Jis tuo metu šoko su balerina, nedainavo, bet labai norėjo dainuoti. Laima buvo užmiršta, o Rytis dar nežinomas. Tada mano vyras iš savo kišenės mokėjo vairuotojui, Laimai, Ryčiui. Jis toks buvo. Kaip dabar aš ant tokio pataikiau, kad net buto netekau...
– Bet galbūt gyvenime buvo ir linksmų dalykų?
– Buvo, žinoma, ir linksma, ne viskas liūdna. Pavyzdžiui, filharmonijos meno vadovas Rimvydas Žigaitis pasakė garsiai per kažkokį susirinkimą: „Tai yra geriausia estrados dainininkė Lietuvoje.“ Atsimenu du gerus žmones: Rimvydą Žigaitį ir Dainių Trinkūną. Man sakydavo, kad visi turi išmokti tokius koncertus daryti, kaip aš darau. Tokie pagyrimai lieka širdy.
– Tai kas vis dėlto jums didžiausia gyvenimo dovana buvo arba yra?
– Man dovana buvo mano vyras. Dovana buvo ir kad galiu dainuoti. Man siūlė pasilikti daryti karjerą Maskvoje, nes ten trūko dainininkų, kurie dainuoja prancūziško stiliaus šansonas. Bet ką reiškia ten eiti, kai neturi pinigų, neturi kur gyventi, nenori miegoti su kuo nors?.. Ir aš nepabandžiau, nors nebuvo dar ir Vaikulė išgarsėjusi, ir Pugačiova, tai galėjau rasti kokią nors nišą, nes prancūziškai nieks nedainavo. O Lietuvoje labiau buvo mėgstama angliška muzika. Kai klausdavo, kodėl nedainuoju angliškai, sakiau, kad visi dainuoja angliškai, todėl aš einu prieš srovę. Toks buvo mano kredo.
– Tai jūs visuomet buvote tuo, kuo norėjote būti. Ir nereikėjo apsimetinėti. Turbūt tai irgi dovana?
– Ne, neapsimetinėjau, buvau savimi!
– Ačiū už pokalbį.
