„Nesu nei despotas, nei autokratas, nepaliekantis ramybėje. Noriu vaiką auklėti su besąlygiška meile, ją jausdamas jis gauna tam tikrą pagrindą“, – apie 11-mečio sūnaus Barto auklėjimą pasakoja LRT laidų vedėjas, žurnalistas Ignas Krupavičius. Savo tėvams jis dėkingas už tai, kad visuomet jautė didžiulį palaikymą, taip pat stengiasi auginti ir savo sūnų – būti jam atrama, kad ir kas benutiktų.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt pradeda publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kaip prisimenate savo vaikystę, kaip buvote auklėjamas?
– Pirmiausia į galvą šauna prisiminimas apie ketinį puodą ant viryklės ir jame paruoštą troškinį, grįžęs po pamokų pasišildydavau pietus, o paskui lėkdavau į šokių treniruotes. Kadangi tėtis mano gyvenime buvo gana epizodiškai, daugiausia mūsų auklėjimu užsiėmė mama, ji daug dirbo, kad išlaikytų mus su sese, tad nors visuomet jautėme jos rūpestį, buvome auklėjami kaip labai savarankiškos asmenybės.
Taip pat visuomet jautėme didelį tėvų palaikymą. Pamenu, kartą kvailiodami su bendraamžiais įmetėme degtuką į vieną iš laiptinėje prie lifto buvusių pašto dėžučių. Užsidegė laikraščiai ir kilo sujudimas. Supratau, kad nėra čia ko slėpti, prisipažinau, kas nutiko, ir nusiteikiau prisiimti pasekmes. Tačiau nors ir buvau prasikaltęs, sulaukiau tėvų palaikymo. Tiesą pasakius, niekada nebuvome auklėjami bausmėmis.
Auklėjimą prisimenu kaip nuoširdų rūpinimąsi, nemažai erdvės savarankiškumui ir besąlygišką palaikymą.
– Kas šiandien jums svarbiausia auginant sūnų? Ar daug iššūkių kelia tai, kad jis dalį laiko gyvena su jumis, dalį – su buvusia jūsų žmona?
– Mūsų sūnus vieną savaitę gyvena su manimi, kitą – su mama. Kadangi mūsų abiejų namai yra netoli, kada panorėjęs jis gali pasimatyti ir su tėčiu, ir su mama. Žinoma, toks gyvenimo būdas iš pradžių mums visiems buvo šioks toks iššūkis, tačiau kažkaip įsivažiavome ir su tuo susigyvenome.
Dabar mums svarbiausia išnaudoti tą laiką kiek įmanoma daugiau būnant kartu su juo, jo pasaulyje. Pamenu, mes anksčiau eidavome šokinėti per gumytę, slėpdavome „sekretus“ ir panašiai, o šių dienų vaikai – visai kita karta, gyvenanti skaitmeniniame pasaulyje, daugiau laiko praleidžianti prie kompiuterio ir pan.
Tenka ieškoti alternatyvų – kviesti sūnų važinėtis dviračiu, pasivaikščioti su šuniu, pasivažinėti kartingais, tyloje paskaityti knygą ar pan. Turi būti kūrybingas, atlaidus, išklausantis.
Be to, manau, kad svarbu mokytis vieniems iš kitų. Kai sūnui buvo šešeri, sudrausminau jį, kad paliko batukus vidury kambario, tiesiai ant tako. Jis tada paklausė, kodėl visada pastebiu, ką jis padaro blogai, bet niekada neatkreipiu dėmesio į tai, ką padaro gerai. Susimąsčiau, jog mes, tėvai, gal retokai paskatiname ir pagiriame.
– Jūsų klausantis neatrodo, kad esate labai griežtas.
– Nesu nei despotas, nei autokratas, nepaliekantis ramybėje ir nuolat liepiantis ką nors daryti. Manau, kad vaikas turi žinoti tam tikras taisykles buityje ir mokykloje, turėti tam tikrą discipliną. Bet kaip ir sakiau, nesu cerberis ir bizūno netaikau – noriu vaiką auklėti su besąlygiška meile, ją jausdamas jis gauna tam tikrą pagrindą.
Taip pat jam sakau, kad kas benutiktų, ko beprisidirbtų, jis visada gali ateiti pas mane pasikalbėti, jis visuomet sulauks tėvų palaikymo ir galės į mus atsiremti.
Savo gyvenimo peripetijose, kai man labai reikėjo palaikymo, esu jo sulaukęs iš savo mamos, norėčiau, kad ir mano sūnus žinotų, jog visada, taip pat ir būdamas savarankiškas, suaugęs žmogus, jis galės į mane kreiptis ir sulauks mano palaikymo.
– Kai kurie žmonės didžiuojasi tuo, kad yra geriausi vaikų draugai. Kiti vis tik įsitikinę, kad taip neturėtų būti – tėvai ir turi būti tėvai. Kaip manote jūs?
– Aš veikiausiai pritarčiau antriesiems. Draugai, ypač tokiame amžiuje, yra veikiau linksmybių ir pramogų bendrininkai, o tėvai yra tie žmonės, kuriems nuoširdžiai rūpi vaiko savijauta ir rūpesčiai. Svarbu su vaiku atvirai kalbėtis, užduoti tiesius klausimus, domėtis, todėl ir esame tėvai.
Tiesa, mano žmona Vaida yra sūnaus pamotė, tad jos ryšys su mano sūnumi kiek kitoks – jų santykis labiau draugystė. Man labai žavu, kad jie taip gerai sutaria.
