„Geriausias laikas išeiti – dabar, kai man gera, kai džiaugiuosi darbu, kai išeinu ne todėl, kad esu pervargęs ar nepatenkintas. Dabar yra savotiškas pakilimas ir būtent taip noriu išeiti – su pačiais gražiausiais prisiminimais“, – portalui LRT.lt sako žurnalistas ir televizijos laidų vedėjas Ignas Krupavičius, balandį paliksiantis laidą „Labas rytas, Lietuva“. Tiesa, jis sako, kad atsisveikina su laida, bet ne su žiūrovais ir jau po truputį gyvena ateities planais.
– Po 16 metų laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjo kėdėje balandį atsisveikinsi su žiūrovais. Smalsu, kodėl nusprendei išeiti?
– Tiesiog atėjo laikas, kai pajutau, jog viską, ką galėjau duoti laidai, jau atidaviau ir viską, ką galėjau pasiimti, jau esu pasiėmęs. Atrodo, kad su šiuo pavasariu atverčiau paskutinį įdomios knygos puslapį su laiminga pabaiga. Tačiau lentynoje yra dar daug knygų ir turbūt atėjo metas pasiimti kitą.
Be to, vadovaujuosi principu, kad didesni sprendimai ateina ir spontaniškai. Kartais gyvename kažko labai įsikibę – ar daikto, ar darbo, gal net žmogaus. Tada natūraliai atsiranda trintis. Jei pavyksta išspręsti laikinus nepatogumus, gerai, bet ilgainiui tai gali tapti našta.
Esu laimingas, kad darbas man niekada nebuvo našta. Gal būsiu banalus, bet tikrai žadinti tautos eidavau (arba mindavau) kaip į šventę. Naują dieną vasarą riedėdamas į darbą dviračiu, kylant saulei ir jai apšviečiant sostinės senamiesčio namų stogus pasitikdavau su palaima ir dėkingumu.
Noriu parodyti, kad esantys eteryje taip pat yra žmonės ir negyvena be rūpesčių – mums taip pat skauda, mums taip pat būna ir gera, ir bloga.
– Tikriausiai dažnas įsipatoginęs vienoje vietoje tiesiog nesiryžta permainoms. Tau tai buvo sunkus sprendimas?
– Apie tai buvau pagalvojęs ir anksčiau. Pavyzdžiui, tarnyba kariuomenėje mano gyvenime atsirado pačiu laiku – kai jau atrodė, kad metas mano knygą LRT baigti. Tačiau atsitraukęs pamačiau, kad vis dar noriu ją tęsti ir žinau, kaip kūrybiškai patobulinti.
Tik anksčiau pagalvojęs, kad reikia permainų, rodos, vis laukdavau tam tikro ženklo. Nežinojau, koks jis bus, bet pasvarstydavau, kad galbūt tai bus naujas darbo pasiūlymas, galbūt pokyčiai asmeniniame gyvenime.
Galiausiai pamačiau, kad kai įtemptai galvoji, nieko ir nenutinka, tačiau vos tik atsipalaiduoji, viskas susidėlioja. Ir man taip – su bundančia gamta ir man nutiko tam tikras pabudimas. Tiesiog supratau, kad dabar geriausias laikas išeiti. Dabar – kai man gera, kai tikrai džiaugiuosi darbu, kai išeinu ne todėl, kad esu pervargęs ar kažkuo nepatenkintas. Dabar yra savotiškas pakilimas ir būtent taip noriu atsisveikinti – su pačiais gražiausiais prisiminimais ir perleisdamas darbą kažkam, kas „Labą rytą“ taip pat mylės ir puoselės.
– Pameni, kaip pirmą kartą pravėrei LRT duris?
– Prisimenu kaip vakar, kai būdamas studentas atėjau atlikti praktikos į tą patį „Labą rytą“ prieš daugiau kaip 20 metų. Pirmas laidos prodiuserio Marijaus Gradausko klausimas buvo: ką sugebi? Ilgai negalvojęs atsakiau: eiti į gatves ir kalbinti praeivius. Tai buvo mano likimas. (Šypsosi.)
Kalbindamas praeivius jau tada supratau, kad tai ir bus mano mylimas darbas. Po kelerių metų LTV naujienų tarnybos vadovė Aušra Lėka man pasiūlė išbandyti vedėjo kėdę. Taip ir padariau, ir man taip patiko, kad džiaugiuosi joje praleidęs net šešiolika metų.
– Dabar eteryje, rodos, jautiesi kaip namuose, o kas galvoje dėjosi, kai vesti laidos į tiesioginį eterį ėjai pirmąjį kartą?
– Tai buvo košmaras. (Juokiasi.) Jaudulys buvo nežmoniškas, gerai, kad viena pirmųjų pašnekovių buvo psichologė. Ji mane nuramino ir horoskopus jau perskaičiau be klaidų.
Šiandien esu be galo dėkingas visiems kolegoms, su kuriais dirbau, iš kurių mokiausi (ir toliau mokausi) LRT Televizijos naujienų tarnyboje. Drąsiai galiu teigti, kad LRT – mano antrieji namai, kurie mane augino, auklėjo, pagirdavo, kai reikdavo, ir argumentuotai pakritikuodavo. Būta daug gražaus laiko, šypsenų, juoko.
Bet, žinoma, kokie namai be dūmų? Vieną pokštą, kuris vos nekainavo kolegei Laimai Kybartienei ilgamečio darbo, menu iki šiol. Laidoje pranešiau, kad vyko loterija į šauktinių kariuomenę, o L. Kybartienė iš loterijos indo ištraukė krepšininko Jono Valančiūno, Donato Motiejūno ir dainininko Vaido Baumilos vardus. Pastarajam šis pokštas ir buvo skirtas, mat jis kaip tik buvo pakviestas į laidą. Tiesa, Vaidas nesutriko ir patikino, kad neatsisakytų, o man už tokius juokus teko eteryje atsiprašinėti. (Juokiasi.)
Kartais gyvename kažko labai įsikibę – ar daikto, ar darbo, gal net žmogaus. Tada natūraliai atsiranda trintis.
– Išties, išsineši labai daug linksmų ir gražių prisiminimų. Nekeista versti naują gyvenimo puslapį?
– Išgyvenu dvejopus jausmus. Laidoje „Labas rytas, Lietuva“ prabėgo pusė gyvenimo, tad kažkiek liūdna, kad palieku kolegas, kurie jau tapo kone šeimos nariais. Be to, kaip anksčiau sakiau, darbas buvo vienas iš nedaugelio stabilių dalykų gyvenime, taigi naujo etapo ir laukiu, ir šiek tiek nerimauju.
Kita vertus, esu susikūręs tvirtą pagrindą, savotiškus pamatus, ant kurių dabar toliau statysiu sienas, dėsiu langus ir duris. Turiu dar daug gražaus gyvenimo savo namui pastatyti ir tas procesas man teikia didžiausią malonumą.
– Akivaizdu, išsineši daug sentimentų, bet ar liks jų tiems ankstyviems rytams, kai prieš laidą tekdavo atsikelti kone naktį?
– Panašu, kad dabar dažniau žiūrėsiu laidos „Labas rytas, Lietuva“ kartojimus per LRT Plius arba atsisukęs. Bet, tiesą sakant, ankstyvi rytai manęs niekada neerzino ir atitiko mano gyvenimo ritmą, galėdavau viską suderinti nieko neapleisdamas ir viskam skirdamas laiko. Tai buvo prasmingas ir įdomus darbas, kuris man kažkokių nepatogumų nekėlė.
Ir nors dabar į darbus nereikės keltis taip anksti, ilgiau pamiegoti ne visada leidžia namuose atsiradęs keturkojis Bingo, kartais duodantis apie save žinoti ir itin anksti. (Juokiasi.) Gyvenimas yra žavus ir svarbu į kai kuriuos dalykus žiūrėti paprasčiau.
– Tikriausiai daugelis nustebo sužinoję, kad palieki laidą, kurią be tavęs jau sunku įsivaizduoti. Kaip ir tave be jos. Artimieji nebandė atkalbėti?
– Jie žino, kad jei ką nors nusprendžiau, atkalbinėti neverta. Mes galime padiskutuoti, bet jei jie pajaučia, kad esu priėmęs sprendimą, visuomet mane palaiko. Už tai jiems esu labai dėkingas.
– Turbūt ir žiūrovams bus keista įsijungti ryte televizorių ir nebeišgirsti tavo rytinio pasveikinimo. Juk daug metų buvai žmogus, kuris ankstyvą rytą padėdavo susiruošti į darbus.
– Ir aš jiems visiems esu labai dėkingas. Yra dalykų, kurie labai suvirpina širdį. Štai ir per savo gimtadienį gavau sveikinimą nuo savo žiūrovės iš Liuksemburgo – septynerių mergaitės Valerios. Ji man atsiuntė vaizdo įrašą, kaip groja fleita ir piešinuką su pasveikinimu. Dabar esame susirašinėjimo draugai, o bendraudama su manimi ji lavina lietuvių kalbos žinias.
Iš tiesų man visada buvo svarbu atsakyti kiekvienam, kas parodo dėmesį. Net kai man parašydavo jaunuoliai, norintys daugiau sužinoti apie tarnybą kariuomenėje, taip pat visuomet atsakydavau ir stengdavausi skirti tam laiko.
Manau, kad tokie dalykai turi vertę, kad ir nedidelę, tačiau galbūt kažkam labai padeda. Taigi tas bendravimo jausmas, kurį išsinešu, mane išties jaudina. Tikiu, kad tas gražus ryšys su žiūrovais išliks ir už jį esu savo darbui dėkingas ir su žiūrovais tikrai dar neatsisveikinu!
Gal būsiu banalus, bet tikrai žadinti tautos eidavau (arba mindavau) kaip į šventę.
– Tikriausiai daugelis jų jau jaučiasi taip, tarsi tave pažinotų. Ne tik rytais rodais jų namų televizoriuose, bet neretai pasidaliji ir itin jautriomis patirtimis, išgyvenimais.
– Kartais netgi būna, kad mane pamatę žmonės pasisveikina, o susivokę, kad jų galbūt nepažįstu, atsiprašo. Nėra dėl ko atsiprašinėti, man smagu. Tačiau jiems noriu parodyti, kad esantys eteryje taip pat yra žmonės ir negyvena be rūpesčių – mums taip pat skauda, mums taip pat būna ir gera, ir bloga. Tikiu, kad svarbu nebijoti dalytis savo gyvenimais, atvirai bendrauti ir taip vieni kitiems padėti.
Jei žmogus buvo vienoje ar kitoje sudėtingoje situacijoje ir ją su artimųjų ar specialistų pagalba perėjo, nereikia bijoti apie tai kalbėti – galbūt tas atvirumas kažkam padės pasijusti geriau, pasijusti ne vienam ir ieškoti būdų saviems skauduliams spręsti. Kai papasakojau apie skyrybas, apie santykius su amžinąjį atilsį alkoholiku tėvu, sulaukiau atgalinio ryšio, pamačiau, kad buvo žmonių, kuriems išties to reikėjo.
– Ir tikriausiai visiems tiems žmonėms smalsu, kas toliau? Kur dabar pasuks tavo kelias?
– Balandį eteryje žiūrovai mane tikrai dar išvys. Po to laukia savotiškas iššūkis suprasti, kad vienas etapas pasibaigė ir neišsitaškyti iki prasidės kitas. Kai tik ši mano knyga bus padėta į lentyną, savo mintis ir idėjas, kurių turiu nemažai, ketinu išlieti ant balto popieriaus lapo.
Už kadro kaip prodiuseris dirbau su viena kita laida, taigi nuo televizijos nenutolsiu, mano gyvenimas su ja bus vienaip ar kitaip susijęs. Žinoma, didelė tikimybė, kad vieną dieną, galbūt jau greitai, vėl pasisveikinsiu su LRT žiūrovais.
Pagalvoju ir apie tai, kad norėtųsi pakeliauti, bet kadangi be veiklos negaliu, svarstau, jog galbūt pavyktų viską suderinti ir padirbėti iš kokios nors kitos šalies. Šiais laikais – viskas įmanoma. Taigi laukia daug naujų ir įdomių vėjų!
