LRT RADIJO laidos „Švelnūs tardymai“ svečias – keturių knygų autorius, LRT televizijos laidos „Tūkstantmečio vaikai“ vedėjas, buvęs krepšinio komentatorius Robertas Petrauskas. Jis dalijasi įžvalgomis apie karjeros kelius ir klystkelius, klaidas ir sėkmes, kurios, kaip pats įvardija, atvedė į laimingą antrąjį gyvenimo etapą.
– Atrodai kaip jaunas žmogus, degančiomis akimis ir dideliu noru padaryti, užkariauti pasaulį. Tokie žmonės ir užlipa ant tų kalnų, nes labai nori?
– Aš labai norėjau. Esu kilęs iš Gargždų, mažo miesto. Tuo metu labai norėjau dirbti radijuje, kai įžengiau viena koją į tą struktūrą, sėdėdavau naktimis. Turėjau galimybę perklausyti senus garso įrašus, kuriuos girdėdavau vaikystėje.
Kai garsinau savo paskutinę knygą „Paltava“, garsinome ją dviese su Romanu, turėjome 40 patronų, darėme tai dėl savęs, bet perklausė gal 2,5 tūkst. klausytojų. Mėgaudamiesi tuo procesu sukūrėme produktą, kurį įdomu klausyti. Tada supratau, kad kadaise išėjęs iš radijo, atsisakiau dovanų, kurias man padovanojęs Dievas. Dabar, pradėjęs garsinti kitas knygas, sakau, kad turiu mažąją radijo stotį, mažąjį klausytojų ratą, jų nėra daug, bet man jie labai brangūs.
– Robertai, noriu keliauti palaipsniui, šiek tiek pakalbėti apie krepšinį. Tai buvo įvykis, atitraukęs tave nuo televizijos. Ar gali papasakoti, koks buvo kontekstas? Tai buvo netyčia eteryje išsprūdęs keiksmažodis?
– Tada gal atrodė baisiai, dabar, kai žiūriu iš laiko perspektyvos, galvoju, kad tai mūsų visuomenės veidrodis, jis truputėlį kreivas. Kažin, ar turėtų toks būti. Tai buvo gal 2003 metai. Ne vieną sezoną dirbau LKL, krepšinio komentatoriai šiais laikais galbūt daugiau matomi, daugiau svarbūs, tuo metu buvau komentatorius ir tiek.
Noriu pasakyti, jog darai savo darbą taip gerai, kaip įsivaizduoji, kad nori daryti, viskas tarsi savaime suprantama. Kai darbe pasakai: eina jie... su tokiu žaidimu, po penkių minučių sueina visi fotoreporteriai, tuo metu esantys arenoje, fotografuoja iš visų kampų, eina žinutės, kitą savaitę esi dėmesio centre.
Esi po didinamuoju stiklu, tave linksniuoja, gina, puola, įžeidinėja, giria, nesvarbu. Vienas keiksmažodis nevertas to. Padariau kur kas geresnių dalykų ar didesnių klaidų, kurios nusipelnė dėmesio.
– Nebuvo duobės, atsitraukimų?
– Nieko nebuvo, jaučiausi pasitikintis jėgomis. Atrodė, dariau darbą, kurį išmanau, manęs negali išmesti vien tik dėl to. Keikiasi, myli visi. Padarei tą, ką daro visi kiti žmonės, tik tiek, kad turi vaidmenį. Esu radijo diktorius, šnekantis taisyklinga lietuvių kalba ir man tai neatleistina.
Žmonės daugiau supyko ne už keiksmažodį, o už vienos pusės palaikymą. Supyko visi tie, kurie serga už „Lietuvos rytą“. Nors per visą LKL karjerą, niekada nebuvau nei žalgirinis, nei rytinis, visą laiką sirgdavau už tą komandą, kuri šiek tiek silpnesnė tą sezoną. Visada sirgdavau už Klaipėdos „Neptūną“.
– Įvyksta vienas dalykas, tai taip išryškinama, lieka tarsi antspaudas, nebūtinai keiksmažodis. Padarei ir daug gerų dalykų, bet yra tie vienadieniai skandalai, ar sutiktumei su tuo?
– Kai kas nors blogo atsitinka, pamatai viską aiškiau. Iš pralaimėjimo, smūgių, situacijų, kuriose mus kas nors klupdo, patys apsiverčiame kūliu, įgauname daugiau galimybių keistis. Kai viskas gerai, sėdi ir mėgaujiesi, esi įpratęs būti komforto zonoje, savo rogėse ir nenori niekur eiti.
Didesnis sukrėtimas buvo tai, kad komentavau krepšinį nuo 1990 metų iki 2014 metų. Po metų TV3 mane išbraukė iš sąrašų, tai buvo didesnis dalykas, nes įsivaizdavau, kad esu labai geras, nepakeičiamas, mylimas ir manęs negali pašalinti, o ėmė ir pašalino. Gavau smūgį, kurio nesitikėjau, pergalvojau, atradau naujų dalykų. Nuo tos 2014 metų vasaros manyje labai daug pasikeitė. Išjungiau visus televizorius, atradau, kad turiu laisvą vasarą, kurių anksčiau neturėdavau – pradėjau skaityti knygas, vėliau ir jas rašyti.
Pirmą knygą parašiau dar komentuodamas krepšinį. Kai gavau vasaras, išsinuomojau vasarai sodybą ir parašiau antrąją knygą. Tos vasaros pabaigoje nebenorėjau grįžti į triukšmą, į šurmulį, atradau naują pasaulį.
Gali visą gyvenimą komentuoti krepšinį, daug mano kolegų taip dirba, jie komentuos ir toliau, kol nebegalės. Aš visą laiką sugalvoju ką nors naujo.
– Kiek laiko jauteisi nemaloniai?
– Tą pirmą vasarą tai tikrai, buvo labai keista. Niekada nesuprasdavau, kaip žmogus gali nesugalvoti, ką veikti. Jei ne tą, tai kitą. Kaip tik galvoju, kur galima laimėti tiek laiko, kad galėčiau padaryti viską, ką noriu padaryti. Nežinau, ar pralaimėjau, patekau į kitą pasaulį, kuriame nepraradau krepšinio aistros, neišsižadu to, toliau mėgaujuosi žiūrėdamas krepšinį, tik dabar tai darau visiškai ramus. Supratau, kad esu intravertiškas žmogus. Atsisėdu ir žiūriu rungtynes vienas, mintyse komentuoju, gal net garsiai ką nors pasakau, nors aplink mane nieko nėra.
Kai būni jaunas, stengiesi patikti, stengiesi pasakyti gražiau, stengiesi būti originalus. Antroje gyvenimo dalyje pats gražumas tame, kad staiga supranti, jog nebereikia to daryti. Tu esi tu. Kuriantis žmogus niekada nebus senas. Man atrodo, komentuojant yra daug profesionalumo, bet labai trūksta emocinio pajautimo, kada pakelti toną, kada galima ramiau. Ėjimo su emocija, savo energija, kuri yra.
Labai dažnai komentatoriai turi tam tikrą etaloną, bet tai ne visai tai, ne visai apie tuos šablonus. Komentavau iš savęs. Aišku, negalėčiau pasigirti, kad buvau tas, kuris paseno, atsistojo ir pasakė: išeinu. Mane nustūmė į šoną, bet supratau, kad likimui esu už tai labiau dėkingas nei nuskriaustas.
– Tau 47-eri, ką tik pasakei, kad prasidėjo antroji gyvenimo dalis. Ar taip ir jautiesi?
– Kuo ilgiau gyveni, tampi išmintingesnis. Jei taip nėra – darai ką nors ne taip. Jaučiuosi laisvesnis, man daug dalykų tampa dzin. Nebeįdomu, ką žmonės pasakys. Seniau norėdavau keisti šį pasaulį, viskas atrodė neteisinga – sistema, reikia mokėti mokesčius, eiti į darbą, reikia ką nors keisti. Sistema yra sistema, blogiau dejuoti ir kampe iš beviltiškumo dūsauti. Bandau iš tos sistemos atkovoti bent jau tai, kas mano.
Išsiaiškinau, kad sėkmė nėra laimė. Sėkmė – naujas mūsų dievas, bet tuo pačiu ir rykštė. Jei sėkmė reikštų laimę, visi sėkmingi žmonės būtų laimingi, man atrodo, taip nėra. Pavyzdžių labai toli ieškoti tikrai nereikia.
– „Draugo nebėra, o jūra liko“. Ką tai reiškia? Kokio draugo nebėra, kur su juo važiuodavote?
– Buvo toks Egis, jis turėjo mašiną, dar kai mokėmės mokykloje. Kartu praleidome daug laiko vaikystėje, jis ne tik buvo Gargžduose, bet ir mūsų kaimai buvo netoliese. Viską gyvenime darėme kartu. Važiuodavome prie Baltijos jūros, buvo tokia mada, tokie laikai, kai muziką galėjai išgirsti tik per radiją. Sekmadienio vakarais važiuodavome į Klaipėdą, ant molo, tais laikais dar buvo galima taip daryti, dabar jau ne – visi geri dalykai kada nors baigiasi. Kartais pasiimdavome ir merginų, bet važiuodavome ten klausyti radijo.
Esu žmogus, sunkiai randantis draugų. Jis buvo geriausias mano draugas. Išėjo savo sprendimu 2011 metais. Tai buvo metai, kai lūžį patyriau ir aš.
– Papasakok dar apie draugus, kiek dabar turi geriausių draugų?
– Neturiu geriausių draugų, kadaise pradėjau gyventi atsiskyrėlio gyvenimą, nežinau, tai gerai ar blogai, bet kartais taip išeina. Pastaruoju metu vis apie tai pagalvoju, turbūt šiais metais sau pasakiau, kad užuot pasislėpęs kaime, užsidaręs ramybėje, padarysiu kitaip. Taip, kaip niekada nedariau. Sugalvojau, kad mano kaime bus draugų savaitgalių, darysime daug dalykų kartu.
– Kaip gyvenime atsirado istorija?
– Įstojau į bendrą istorijos, geografijos, politologijos kursą. Bet buvo tokia sistema, kai po pirmo kurso išskaido: tie, kurie mokosi gerai, gali pasirinkti. Nesimokantys taip gerai – negali. Stojau su mintimi, kad stosiu į politologiją, norėjau tapti prezidentu.
– Dabar nebenori?
– Jokiu būdu. Tęsiant – negalėjau pasirinkti politologijos, liko geografija arba istorija. Matai, kaip gyvenime atsitinka, jis pamoko ten, kur nesugebi pastebėti dalykų. Galiausiai esu ne istorikas, esu tarpinė grandis. Istorikai, akademikai nepriima į bendrą ratą, nors ir nesiveržiu ten. Mano supratimu, istorija – labai svarbi, didelė mokytoja. Tai – didelis kalnas, nuo kurio žiūrėdamas gali pamatyti daug dalykų, bet yra viena bėda – daugybė žmonių, kuriems istorija labai nuobodi.
Mano misija užgimė ne tada, kai mokiausi, tada, kai baigiau. Atradau keletą autorių ir supratau, kad gali būti įdomiai parašytų knygų apie istoriją. Visi esame pamėgdžiotojai, pagalvojau, kad galiu ir aš taip padaryti. Tai buvo asmeninis kalnas, kuris man pasirodė įdomus. Po daugybės metų supratau, kad nesu istorikas, esu istorijos pasakotojas.
– Klausydamas „Apie karą ir mus“, jaučiu labai didelį jautrumą, sklindantį iš tavęs. Tau ypač svarbu apie Ukrainą pasakoti tarsi apie mylimąją. Teisingai jaučiu? Daug asmeniškumo?
– Turbūt. Turiu sau pripažinti, kad esu jautri asmenybė, moku tai suvaldyti, bet šis karas mane iškirto. Bandžiau daryti paskaitas apie Ukrainą ir Rusiją, bet taip išsikroviau, kad vėliau sėdėjau, žiūrėjau į vieną tašką ir nieko nedariau. Mane tai pribloškė. Per vasarą toje kopūstų bačkoje viskas prirūgo, kai stebėjau karą ir taktiniu, ir strateginiu, ir politiniu lygmeniu. Tas laidų ciklas lyg bačka, norėjau viską išlieti.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą interviu išgirsite LRT OPUS laidoje „Švelnūs tardymai“:
