Tūkstančiai darželinukų ir mokinių jau dalyvavo Indrės Gaskaitės vedamose edukacijose. Jose – pažintis su neregių pasauliu. Nuo mažumės nematanti I. Gaskaitė kuria ir pasakas, jų išleido keturis kompaktinius diskus.
Mums kalbantis trijų vaikų mama ne kartą pakartoja, kad viskas įmanoma, kai turi troškimą. Jos troškimas – nešti šviesą, kuri yra jos širdyje.
– Kodėl pradėjote rengti edukacijas?
– Aš labai daug bendrauju su žmonėmis, pažįstami, dirbantys daželiuose, kviesdavo papasakoti apie neregius. Taip sėmiausi patirties, idėjų edukacijoms ir sumaniau, kad reikia veiklą plėsti. Sukūriau programą. Visai neseniai mano paraiška buvo patvirtinta ir edukacija pradinukams įtraukta į kultūros pasą.
Darželinukams ir mažesniems mokiniams skaitau savo sukurtas pasakas, atspausdintas Brailio raštu. Su pradinukais jas aptariame – kokia pagrindinė mintis, kokie veikėjų charakteriai, kokios vertybės atskleistos. Su vyresniais keliaujame per pojūčius – pagal flomasterio kvapą bandome atspėti jo spalvą, nes jų yra kvepiančių, pavyzdžiui, geltoni kvepia bananu, mėlyni – odontologiniais vaistais. Pagal formą reikia atspėti vaisių ir daržovę. Atrodo, kad lengva, bet dažnai vaikai neskiria bulvės nuo avokado arba bulvės nuo kivio. Pagal kvapą arba popieriuką bandome atspėti saldainių rūšį.
Edukacijoje supažindinu su Brailio mašinėle, vaikai rašo laišką marsiečiams, spaudinėja ką nori ir aš jiems perskaitau jų taškus, kablelius ir pavienes raides. Vaikai liečia Brailio raštu išleistą knygą, didieji bando ieškoti jiems įprastų raidžių, bet, aišku, jų neranda.
Taip pat rodau baltąją lazdelę, kalbamės, kaip padėti neregiui pereiti gatvę arba įlipti į troleibusą, kad reikia pasakyti numerį, nes jei vaikai pasakys ne tą numerį jiems neišdygs melagių nosys, bet neregys įsės ne į tą troleibusą. Taip pat kalbamės, kaip padėti neregiui nusipirkti ledų ir kokius žaidimus galima žaisti su nematančiu draugu.
Pavyzdžiui, galima žaisti lėlytėmis, nes ir neregė mergaitė gali ją aprengti, pavežioti vežimėlyje, kurti istorijas ir sekti pasakas. Berniukai gali paleisti mašinytę trasoje, tik reikia sąžiningai pasakyti, kuri mašinytė nugalėjo. Su vyresniais nematančiais draugais galima žaisti stalo žaidimus, vaikai nustemba, kad galime žaisti boulingą, tik reikia pasakyti, kada nusileidžia kėgliai. Su neregiu draugu galima eiti į teatrą, kino teatrą, žaisti krepšinį ir važiuoti dvigubu dviračiu.
Edukacijose parodau spalvų detektorių, kurį pridėjus prie drabužio, išgirsti sakant jo spalvą. Taip pat vaikai susipažįsta su kalbančiu termometru. Viename darželyje matavau mergaitės temperatūrą ir termometras pasakė, kad yra 37 ir keturios dalys. Auklėtoja nepatikėjo, pamatavo su įprastu ir tikrai mergaitė karščiavo.
Mokomės pagal dydį atskirti banknotus ir monetas.
– Kodėl Jums pačiai svarbu tokios edukacijos?
– Esu visuomenės dalis, keliauju, važiuoju, einu, tad man reikia, kad mane matytų ir priimtų tokią, kokia aš esu. Bandau paaiškinti, kad mano negalia tampa mano galia matyti širdimi, matyti kitaip ir pažinti pasaulį kitaip. Aš galiu keliauti, daryti, bet man reikia šiek tiek padėti.
– Kokios būna vaikų reakcijos?
– Labai teigiamos, todėl, kad aš visada sakau: „Esu ypatinga rašytoja, nes turiu gražius plaukus. Visi sako: taip, labai gražūs plaukai. O tada sakau: ne, aš esu ypatinga, nes moku kurti spalvotas gražias pasakas“. Man tai svarbu, kad aš atrodau taip pat, akys gražios, tik nemato, bet aš iš tikrųjų atrodau taip, kaip jų mamos. Tai vaikams ir daugumai pedagogų kelia didelę nuostabą, nes aš elgiuosi visai natūraliai. Negaliu matyti, tačiau galiu girdėti. Tai vaikams svarbu, kad jie sužino, jog turi ne tik akytes, kurios mato, bet ir ausytes ar nosytę. Edukacijos pabaigoje linkiu vertinti tai, ką turime – akis, kurios mato, ausis, kurios girdi, rankas, kurios gali paliesti ir kad matytume ne tik akimis ir girdėtume ne tik ausimis, bet matytume ir girdėtume širdimi.
– Kai kurie vaikai ir nepatiki, kad jūs nematote, nes puikiai valdote auditoriją.
– Per tiek metų išmokau girdėti, kas vyksta aplink. Pavyzdžiui, mokykloje kas subarškina pieštuku arba pasiima penalą, aš žinau iš garso, ką pasiėmė tas vaikas. Tada atsisuku į tą pusę ir paprašau padėti penalą. Vaikai klausia: mokytoja, iš kur jūs žinote? Sakau, kad matau.
Arba kartą viena mokytoja traškino maišelį ir aš paklausiau, kas nesupranta, kad reikia pasidėti visus daiktus ir nebarškinti? Vaikai juokdamiesi pasakė, kad čia mokytoja.
Vienoje gimnazijoje į mano edukaciją atėjo direktorė ir ji pradėjo braškinti šratinuką. Klausiu: na, kas čia nemoka elgtis pamokoje, kelintoje klasėje esate? Visi juokiasi, sako: čia mokyklos direktorė. Kartais būdami su manimi žmonės jaučiasi nepatogiai, aš matau kitaip, matau širdimi ir tai yra labai svarbu.
– Ar sutiktumėte, kad svarbu mokyti vaikus, kaip elgtis, kai šalia yra negalią turintis žmogus?
– Taip, manau, kad mažiukus reikia mokyti, todėl mano edukacija skirta vaikams nuo ketverių metų, kai jie jau gali išsėdėti ir išklausyti 20 minučių ar ilgesnės edukacijos. Pamokos lieka jų širdelėse, nes mažesni vaikai neturi išankstinio nusistatymo.
Kai nueinu pas gimnazistus, jie dažnai būna susikaustę, bet keli juokeliai ir visi atsipalaiduoja. Kartais bando daryti netvarką, bet greitai nutraukiu chaosėlį.
Labai svarbu, kad nuo mažų dienų vaikai vertintų tai, ką jie turi. Tą dovaną.
– Jūs esate mama, kaip vaikai vertina jūsų užsiėmimus, kaip bendraujate?
– Aš turiu du sūnus ir dukrą. Mažiausiam yra devyni mėnesiai, tai jis dar nelabai vertina, trimetė visada klausia, kokiame darželyje buvau, o didysis jau viską supranta. Jis pasakojo, kad po mano apsilankymo jo mokykloje, vaikai visko klausinėjo. Mano vaikai priima kaip duotybę, natūraliai, kad mama nemato. Man reikia daugiau visko pasakyti, paaiškinti, padėti, bet tai nėra kliūtis.
– Tris vaikus auginti nėra lengva, yra rūpesčių. Kokia jūsų kasdienybė?
– Viskas įmanoma, o kur neįmanoma, prašai talkos. Viską darau: gaminu maistą, druską nuo cukraus atskiriu, nes pasidedu į vietą. Neregiui labai svarbu viską pasidėti į savo vietą. Aplinką prisitaikai taip, kad būtų patogu tau ir aplinkiniams.
Galiu atlikti visus buities darbus, gaminu maistą, kepu pyragus, aišku, yra iššūkis apsipirkti parduotuvėje. Tada ieškau draugų, kurie gali padėti.
– Jūs rašote ir pasakas, kokios jos?
– Mano pasakos yra kitokios nei žmonės įpratę girdėti. Jų veikėjai netradiciniai, pavyzdžiui, ledų popierėlis, kuris nuneša drambliuką į ramybės salą. Pasakose – ir apie tai, kaip užauginti savo širdyje sodą, kuriame auga meilės gėlės, gerumo medžiai, čiulba dosnumo paukščiai. Širdies sodą galima užsiauginti gerais darbais, padedant kitiems, būnant geriems.
Taip pat yra pasaka apie servetėlę, kuri norėjo tapti rože. Atrodo, neįmanoma. Ją rado mergaitė, kuri išlankstė rožę ir padovanojo savo mamytei. Ir ta servetėlė buvo laiminga. Tie maži dalykai, apie kuriuos, atrodo, nerealu parašyti, mano pasakose jie veikia.
– Kodėl tokie personažai?
– Gal todėl, kad aš nematau, man sunkiau parašyti apie tai, ką jūs matote aplink. Jūs žiūrite pro langą ir matote baltą sniegą, aš žinau, kad sniegas baltas, bet man nėra taip aktualu apie tai rašyti. Bet kad mano pledas švelnus arba kad mano rožė kvepia, tai man yra labai svarbu. Ir apie tai aš galiu parašyti.
Esu išleidusi keturis pasakų kompaktinius diskus. Turiu draugą, kuris daro įrašus, kita draugė redaguoja, dailininkė piešia viršelius ir plakatus, lankstinukus. Visa kompanija draugų ir bičiulių garsina personažus, o muzikantai groja pasakose fleita, klarnetu, smuiku ir net mėnulio būgnais. Taip pat turiu visokių pagalbininkų, prisidedančių finansiškai, laimėjau ir Kultūros tarybos stipendiją. Viskas įmanoma, kai turi širdyje troškimą.
Mano troškimas – nešti šviesą, tą šviesą, kuri yra mano širdyje.
