Mokslininkė apie maisto priklausomybę: pokyčiai smegenyse primena narkotikų priklausomybę

Moksliniai tyrimai vis dažniau rodo, kad itin perdirbtas maistas gali aktyvuoti tuos pačius smegenų atlygio mechanizmus kaip ir priklausomybę sukeliančios medžiagos, o valgymo įpročius gali veikti ne tik psichologiniai, bet ir biologiniai veiksniai. Vis daugiau dėmesio skiriama žarnyno mikrobiotai ir jos ryšiui su smegenimis. Apie tai, kaip mikroorganizmai žarnyne gali būti susiję su kompulsyviu valgymu, impulsų kontrole ir potraukiu tam tikram maistui, pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro mokslininkė dr. Solveiga Samulėnaitė.

Plačiau – garso įraše:

Vis daugiau tyrimų rodo, kad mūsų santykis su maistu priklauso ne tik nuo psichologijos, bet ir nuo fiziologijos – ypač žarnyno mikrobiotos. Mokslininkai tiria, kaip žarnyne gyvenantys mikroorganizmai gali veikti mūsų pasirinkimus, elgesį ir net prisidėti prie valgymo sutrikimų.

S. Samulėnaitė aiškina, kad žarnyno mikrobiota – tai visa mikroorganizmų visuma, gyvenanti žmogaus žarnyne, ir ji gerokai platesnė nei vien bakterijos.

„Tai ne tik bakterijos – taip pat virusai, pirmuonys, archėjos ir kiti mikroorganizmai“, – sako ji.

Pasak mokslininkės, nors daugiausia tyrimų atliekama su bakterijomis, tai labiau susiję su mokslo galimybėmis, o ne jų išskirtiniu vaidmeniu.

„Didžiausi tyrimai yra fokusuoti į bakterijas, nes šiuo metu jas dėl turimų technologijų lengviausia analizuoti. Tai nereiškia, kad jos vienintelės veikia mūsų organizmo procesus ar smegenų veiklą“, – aiškina S. Samulėnaitė.

Ji pabrėžia, kad mikrobiota yra sudėtinga mikroorganizmų bendruomenė, kurios veikimas dar tik iš dalies suprastas.

„Apie virusus jau turime daugiau informacijos, bet apie archėjas, pirmuonis ar kitus mikroorganizmus dar labai daug ką reikia išsiaiškinti“, – teigia pašnekovė.

Maisto priklausomybė

S. Samulėnaitė sako, kad vadinamoji maisto priklausomybė apibūdina elgesį, kuris savo mechanizmais primena kitas priklausomybes.

„Tai savotiškas valgymo sutrikimas, pasižymintis panašiais neurobiologiniais mechanizmais kaip narkotikų ar kitų medžiagų priklausomybės“, – aiškina ji.

Vis dėlto pats terminas moksle vertinamas prieštaringai ir nėra oficialiai įtrauktas į psichikos sutrikimų diagnostikos klasifikacijas. Viena priežasčių – neaiški riba tarp atskiro sutrikimo ir kitų valgymo problemų.

„Maisto priklausomybė persidengia su kitais valgymo sutrikimais ir kartais gali būti tik jų atmaina. Didelis persidengimas su persivalgymo sutrikimu – apie 60–70 proc. jį turinčių žmonių atitinka ir maisto priklausomybės kriterijus“, – teigia S. Samulėnaitė.

Reiškinys vertinamas naudojant specialų 35 klausimų klausimyną, sukurtą pagal narkotikų priklausomybės vertinimo principus. Jis apima valgymo įpročius per pastaruosius metus.

Anot mokslininkės, smegenyse vykstantys procesai iš tiesų yra panašūs į kitų priklausomybių.

„Paveikiama dopamino sistema – ji pernelyg stimuliuojama, išskiriama per daug dopamino. Taip pat paveikiama streso aktyvacija ir smegenų žievės veikla“, – sako ji.

S. Samulėnaitė pabrėžia, kad būtent smegenų žievė atsakinga už impulsų kontrolę ir racionalius sprendimus, todėl jos veiklos sutrikimai gali lemti impulsyvų valgymą.

Abipusis ryšys

S. Samulėnaitė pabrėžia, kad ryšys tarp mitybos, žarnyno mikrobiotos ir elgesio yra dvikryptis.

„Maistas tiesiogiai moduliuoja žarnyno mikrobiotos sudėtį“, – sako ji.

Pasak mokslininkės, pakitusi mikrobiota gali veikti smegenis, ypač centrus, atsakingus už valgymo įpročius, ir taip daryti įtaką maisto pasirinkimams.

„Yra ryšys tarp mikrobiotos ir smegenų veiklos“, – teigia ji.

Anot S. Samulėnaitės, mikrobiotos formavimuisi įtakos turi ne tik mityba, bet ir ankstyvi veiksniai, tokie kaip genetika, motinos mityba ar gimdymo būdas. Vis dėlto mikrobiota nėra statiška – ją galima keisti, nors tai ir nėra paprasta.

„Daug lengviau pažeisti mikrobiotos balansą ir sumažinti jos įvairovę, nei ją atkurti“, – sako mokslininkė.

Pasak jos, žmonės nevienodai reaguoja į tas pačias priemones.

„Ne visiems tie patys prebiotikai ar probiotikai veikia vienodai – svarbu, kokia mikrobiotos bendruomenė jau yra žarnyne ir kaip ji reaguoja į moduliaciją“, – aiškina mokslininkė.

Kiekvieno mikrobiota yra unikali

S. Samulėnaitė sako, kad žarnyno mikrobiotos ypatumai valgymo sutrikimų atveju priklauso nuo konkretaus sutrikimo, todėl bendro modelio nėra.

„Įprastai matome sumažėjusią mikrobiotos įvairovę ir tam tikrų patogeninių bakterijų padidėjimą“, – aiškina ji.

Pasak pašnekovės, skirtingiems valgymo sutrikimams būdingi skirtingi mikrobiotos profiliai, todėl universalūs dėsniai čia netaikomi.

„Kiekvienam valgymo sutrikimui yra nustatomas atskiras mikrobiotos profilis ir skirtingos bakterijų rūšys, jos gali būti padidėjusios ar sumažėjusios“, – teigia ji.

Kaip pavyzdį ji mini savo tyrimus, kuriuose tiek pelėms, tiek žmonėms, turėjusiems maisto priklausomybės požymių, nustatytas sumažėjęs Blautia bakterijų genties kiekis, nors esant kitiems sutrikimams toks pokytis nepasireiškia.

Vis dėlto, anot mokslininkės, dar sudėtingiau yra tai, kad kiekvieno žmogaus mikrobiota yra individuali.

„Net žmonės, kurie gyvena kartu ir valgo tą patį maistą, turi skirtingą mikrobiotą“, – sako ji.

Ji priduria, kad ypač svarbus yra ankstyvasis gyvenimo laikotarpis – pirmųjų kelerių metų patirtys stipriai formuoja mikrobiotos sudėtį, nors kinta visą gyvenimą.

Tyrimas su pelėmis

S. Samulėnaitė savo tyrimuose išskiria konkrečius mikrobiotos pokyčius, susijusius su maisto priklausomybe. Jos tyrimuose pastebėta, kad pelėms, turinčioms valgymo sutrikimą, sumažėja Blautia bakterijų kiekis žarnyne.

Eksperimentuose su pelėmis ši bakterijų grupė buvo didinama – tiek tiesiogiai, tiek pasitelkiant potencialius prebiotikus.

„Abiem atvejais sumažėjo maisto priklausomybė – tiek motyvacija vartoti šokolado skonio granules, kurias naudojame maisto priklausomybei sukelti, tiek kompulsyvus elgesys“, – teigia S. Samulėnaitė.

Vis dėlto ji pabrėžia, kad šie rezultatai kol kas gauti tik su gyvūnų modeliais, o žmonėms pritaikomų sprendimų dar trūksta.

„Tyrimai su žmonėmis dar nebuvo atlikti, o mūsų naudoti prebiotikai nėra patvirtinti“, – pažymi mokslininkė.

Anot S. Samulėnaitės, nors yra užuominų, kad tam tikri maisto komponentai gali skatinti Blautia koncentracijos augimą, kol kas neaišku, kokia mityba tai užtikrintų.

„Vienoje konferencijoje kalbėjau su mokslininke iš Azijos – jie pastebėjo, kad būtent Blautia išryškėja jų tirtose populiacijose. Tai rodo, kad kažkuriame maisto produkte [šių bakterijų] gali būti, bet ką reikėtų valgyti Lietuvoje, kad tą pasiektume, pasakyti negalėčiau“, – priduria ji.

Motinos pieno įtaka

Blautia bakterijų kiekį gali lemti ne tik vėlesni mitybos įpročiai, bet ir ankstyvieji veiksniai. Literatūroje minimi prebiotiniai junginiai, pavyzdžiui, fruktooligosacharidai motinos piene, kurie gali skatinti tam tikrų bakterijų, tarp jų ir Blautia, koncentracijos augimą.

S. Samulėnaitė pritaria, kad mikrobiotos formavimuisi įtakos gali turėti labai ankstyvi gyvenimo veiksniai, tokie kaip motinos mityba ar žindymas, tačiau jų poveikis vėlesniems valgymo įpročiams dar nėra aiškiai įrodytas.

„Motinos pienas priklauso nuo to, ką motina valgo. Tai formuoja jo sudėtį ir fruktooligosacharidų kiekį, o tai galėtų moduliuoti mikrobiotą. Tačiau tikslių tyrimų, kaip tai susiję su maisto priklausomybės vystymusi vėliau, dar nėra“, – apibendrina ji.

Žarnyno mikrobiota tiesiogiai priklauso nuo to, ką valgome. Nors savo tyrimuose konkrečių maisto produktų S. Samulėnaitė neanalizavo, ji išskiria bendrą tendenciją – didžiausią neigiamą poveikį mikrobiotai daro vadinamoji vakarietiška dieta.

„Perdirbtas, greitas maistas, kuriame gausu rafinuotų angliavandenių, sočiųjų ar transriebalų, įvairių priedų, moduliuoja žarnyno sudėtį ir kartu veikia smegenis“, – sako pašnekovė ir priduria, kad tai gali prisidėti ir prie maisto priklausomybės vystymosi.

Mikrobiotos ir smegenų ryšys

Aiškindama, kaip mikrobiota veikia smegenis, S. Samulėnaitė išskiria kelis pagrindinius mechanizmus. Vienas jų – imuninė sistema: sutrikus mikrobiotos balansui gali atsirasti lėtinis uždegimas, ilgainiui jis paveikia ir smegenis.

Kitas kelias – bakterijų gaminami metabolitai, pavyzdžiui, trumpos grandinės riebalų rūgštys. Jos gali veikti žarnyno ląsteles ir skatinti hormonų, susijusių su sotumu ir gliukozės metabolizmu, išsiskyrimą.

„Tai gali prisidėti prie alkio ir sotumo pojūčių moduliavimo“, – aiškina ji.

Metabolitai taip pat gali veikti per klajoklinį nervą, tiesiogiai jungiantį žarnyną su smegenimis, arba patekti į kraujotaką ir pasiekti smegenis.

„Ten jie gali veikti neuronų aktyvumą, epigenetinius (genų reguliavimo) procesus ar imuninį atsaką ir taip paveikti smegenų sritis, atsakingas už valgymo įpročius, – dopamino sistemą ar pagumburį, moduliuoti mūsų norus ir poreikius“, – nurodo mokslininkė.

Anot jos, visi šie keliai galiausiai daro įtaką alkio, sotumo ir atlygio sistemoms, taip formuodami valgymo įpročius.

Kalbėdama apie biologinių ir psichologinių veiksnių santykį, S. Samulėnaitė pabrėžia, kad mikrobiotos poveikis elgesiui gali pasireikšti ir nepriklausomai nuo emocijų.

„Eksperimentuose su pelėmis pašaliname emocinį aspektą, todėl matome grynai biologinius procesus. Kompulsyvus valgymas ir padidėjusi motyvacija maitintis yra susiję su neurobiologiniais pokyčiais smegenyse – jie skatina kompulsyvų elgesį net be emocinio aspekto“, – sako ji.

Anot mokslininkės, emociniai veiksniai veikiau sustiprina šiuos procesus, bet nėra vienintelė jų priežastis.

Ateities perspektyvos

Žvelgdama į ateities tyrimų kryptis, ji pabrėžia, kad vis daugiau dėmesio skiriama ne tik mikrobiotos sudėčiai, bet ir bakterijų funkcijoms.

„Svarbu ne tik tai, kokios bakterijos gyvena žarnyne, bet ir ką jos daro, jų metabolitai, gebėjimas prisitaikyti ir atsistatyti“, – aiškina ji.

Pasak S. Samulėnaitės, tai atveria kelią tikslesnei diagnostikai ir prevencijai, o viena perspektyviausių krypčių – personalizuotas gydymas, pasitelkiant ir dirbtinį intelektą.

„Kadangi kiekvieno žmogaus mikrobiota skiriasi, gydymas taip pat turėtų būti individualizuotas. Dirbtinis intelektas jau naudojamas prognozuoti, kaip skirtingi mikrobiotos profiliai reaguos į gydymą“, – teigia ji.

Mokslininkė mini ir naujos kartos biotikus – probiotikus, prebiotikus, postbiotikus ar psichobiotikus, kurie gali turėti teigiamą poveikį ne tik žarnynui, bet ir smegenų funkcijoms.

Kita svarbi kryptis – ankstyvieji gyvenimo veiksniai. Analizuojama, kaip motinos mityba gali paveikti vaiko smegenų vystymąsi ir vėlesnę valgymo elgseną.

„Manoma, kad tam tikri motinos pieno komponentai, nulemti jos mitybos, gali veikti kūdikio smegenis jautriausiu vystymosi laikotarpiu ir padidinti polinkį į valgymo sutrikimus vėliau“, – sako ji.

Anot mokslininkės, šiuose procesuose svarbų vaidmenį gali atlikti ir mikrobiota, kuri taip pat formuojama mitybos ankstyvame gyvenimo etape.

Parengė Ignas Ramanauskas