Žurnalistė Guoda Pečiulytė prisimena nuo vaikystės ją lydėjusią televizijos aplinką ir atvirai pasakoja apie kelią į profesiją, kurios tėtis linkėjo nesirinkti. Nors augo žurnalistų šeimoje, pasirinkimą eiti tuo pačiu keliu ji priėmė pati – nepaisydama tėvų abejonių.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Augo televizijos žmonių bendruomenėje
Žurnalistės G. Pečiulytės saitai su televizija prasidėjo dar kūdikystėje. Jos šviesios atminties tėtis – žurnalistas, profesorius Žygintas Pečiulis ir mama Ona Pečiulienė, susipažinę Vilniaus universiteto koridoriuose, Godą pirmuosius gyvenimo metus augino televizijos žmonių bendruomenės apsuptyje.
„Mane iš gimdymo namų parsivežė į televizijos bendrabutį. Jau ten buvo kažkokia aura, gijos, ryšiai. Iš jo išsikraustėme, kai man buvo treji metukai, todėl, žinoma, kad mano atsiminimai yra labai migloti.
Buvo tokia laida „Kalbos patarimai“, matyt, laidai ieškojo vaikų. Mama pakvietė mane ir mano sesę. Atsimenu mamos pastėrusias akis, mes su sese užkulisiuose lakstėme ir mušėmės.
Tėčio dažnai prašydavau pasiimti mane kartu į darbą. Jis prie budėjimo posto sargybiniams sakydavo, kad į darbą atsinešė sumuštinį. Viena vertus, nesuprasdavau, kodėl jis taip sakydavo, o dabar ir pati taip sakau“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pasakoja G. Pečiulytė.
Kitos profesijos net nesvarstė
Baigusi mokyklą Guoda kitos, nei žurnalisto, profesijos net neįsivaizdavo. Nuo šios minties Ž. Pečiulis dukrą stengėsi stipriai atkalbėti – darė viską, kad Guoda pasirinktų kitą kelią.
„Tai nėra profesija, tai yra gyvenimo būdas, arba tame esi, arba nesi. Suprantu, ką jie turėjo omenyje, kai siūlė rinktis teisę, ekonomiką ar istoriją ir tik vėliau nueiti į žurnalistiką.
Dabar esu už tai, bet tada jų neklausiau. Tuo metu į žurnalistiką įstoti buvo sunku, stojamieji buvo sudėtingi. Daug kas sakė – tėtis mane įtaisė. Nuoširdžiai atsakau, jei tėtis būtų ką nors daręs, tai visomis keturiomis būtų daręs viską, kad neįstočiau.
Kai ėjau darbintis į „Labas rytas, Lietuva“, aš jam nesakiau. Pasakiau tik vėliau, per vieną pasivaikščiojimą. Kai pasirodė pirmasis straipsnis apie mane, kaip apie naują laidos vedėją, mama taip pat atskaitė man nemažą „stulpelį“. Tėvai visada tempė mane ant žemės“, – priduria ji.
Televizija suvedė su vyru
Šiandien tėvams Guoda galėtų tik padėkoti. Patekusi į televizijos virtuvę, nuo pat karjeros pradžios ji neromantizavo savo kelio, todėl ir pritapti jai pavyko lengvai. Žurnalistų šeimoje užaugusios Guodos gyvenimo žmogus – žurnalistas Edvardas Špokas. Abu susipažino ne studijų, bet darbo aplinkoje.
„Po pirmųjų pasibandymų bandžiausi skaityti pristatymus, daryti interviu. Po vienos laidos prieš mane pasodino Edvardą, turėjome kalbėti tarptautinių aktualijų tema (...). Nežinau, kaip įvyko ta simpatija, – seniai tai buvo.
Kurį laiką bandėme slėpti jausmus ir nuo vienas kito, ir nuo aplinkinių, nes puikiai supratome, kad bet kokia darbo simpatija gali baigtis blogai (...). Dabar turime savo funkcijas, savo darbus, dar esame tėvai tokių vaikų, kuriuose reikia sužiūrėti ir suvežioti, dienoje vietos profesijai lieka nedaug“, – priduria žurnalistė.
G. Pečiulytė juokauja – bėgti paskui naujienas yra kur kas lengviau nei vytis du padūkusius sūnus.
„Manau, kad vaikai turi matyti profesiškai išsipildžiusius tėvus. Jei aš atsidėčiau tik jų auginimui, tai jie matytų piktą ir pavargusią mamą (...)“, – sako ji.
