Šių metų spalį Ajana Lolat su ramentais, nepaisant cerebrinio paralyžiaus, per 9,5 val nukeliavo 14,5 km ir pasiekė pasaulio Gineso rekordą. Sustoti moteris tikrai nežada – jau dabar planuoja pėsčiomis apkeliauti ir visą Lietuvą. LRT RADIJUI A. Lolat pasakoja – savo žygiais ji ne tik siekia įkvėpti žmones su negalia siekti savo svajonių, bet ir nori Lietuvoje paskleisti žinią apie šunų asistentų poreikį.
Džiaugiasi neprisimenanti dalies vaikystės
„Kažkada savo paskaitose, viename iš pranešimų, kur buvo daug studentų su negalia, paklausiau: kas iš jūsų jau būdamas 9-erių mąstėte apie gyvenimo prasmę? 98 proc. auditorijos pakėlė rankas. Aš taip pat būčiau pakėlusi. Va ką padaro negalia – tu tampi suaugęs tą pačią akimirką, kai supranti, kas įvyko“, – atvirauja A. Lolat, serganti cerebriniu paralyžiumi.
Moteris neslepia – šį terminą ji išmoko pasakyti anksčiau, negu apskritai pradėjo kalbėti, nors, kaip sako, būdama maža net nesuprato serganti.
„Kai gimsti su negalia, tau kaip ir nelabai aišku, kas tai yra. Tau sunkiau vaikščioti, bet tu save pažįsti tokį. Kad kažkas yra kitaip, išgirsti iš žmonių, kurie pasako „tu vargšas vaikas“, „kaip tu gyvensi“ arba „kiek tu daug praradai“. Mano tėtis yra kažkada pasakęs, kad jeigu galėtų, atiduotų man savo kojas. Tu bandai tiesiog kaip vaikas suvokti, kas tai yra, kodėl žmonės tau tai sako ir tik tada kažkaip įformini žodį „negalia“, – LRT RADIJUI pasakoja A. Lolat.
Pašnekovė iš savo vaikystės sako daug nepamenanti. Kai buvo 9-erių, jai buvo atlikta kojų operacija ir dėl narkozės visi prisiminimai apie tai, ką išgyveno iki tol, išsitrynė. „Kiek man pasakojo, tai gerai, kad nepamenu“, – tvirtina ji.
Iš to, ką pamena, A. Lolat sako jai sunkiausia buvę pro langą stebėti kieme žaidžiančius vaikus ir negalėti prie jų prisijungti.
„Aš žinau, kad mano tėvai darė, ką galėjo, kad tik aš jausčiausi kuo labiau priimta, mylima. Bet, žinote, darai taip, kaip išmanai. Mes gyvenome kaime, kuris yra labai mažas. Niekas nebuvo girdėjęs apie negalią, tais laikais nežinojo, ar cerebrinis paralyžius yra pagydomas ir kas tai per daiktas.
Tikrai buvo visko ir mano pačios šeima tikrai labai nukentėjo. (..) Aš labai dėkinga savo tėvams, kad šeima liko kartu, kad viskas juda pirmyn. (...) Yra randas mano šeimoje, jis iki šiol yra: ar jie yra kalti dėl mano negalios, ar jie kažką blogai padarė“, – išgyvenimais dalinasi moteris.
Nori tapti įkvėpimu vaikams su negalia
LRT RADIJO pašnekovė A. Lolat – aktyvi visuomenės veikėja, garsiai kalbanti apie žmonių su negalia patiriamus sunkumus. Kaip aiškina pati, ji siekia tapti pavyzdžiu vaikams su negalia – pavyzdžiu, kurio augdama pati neturėjo.
„Aš pati save prisimenu kaip vaiką. (...) Tuo metu mes nematėme žmonių su negalia, kurie yra advokatai, daktarai, kurie yra pasiekę rekordų, kurie yra mokslininkai. Mes nematėme nieko. Tai kai esi vaikas, galvoji: o kokia yra mano ateitis? Ar žmonės su negalia užauga, kokie jie užauga, ką jie gali dirbti, ką jie gali veikti? Tai aš labai tikiuosi, kad tie vaikai, kurie turi negalią ir dabar mane mato, jie turi viziją, kad aš užaugsiu ir aš pasieksiu viską, ko aš noriu“, – pasakoja moteris.
Anot A. Lolat, mažai dėmesio Lietuvoje skiriama ir tėvams, auginantiems tokius vaikus.
„Ar kas nors matė kažkokias paramos grupes tėveliams, kurie turi neįgalius vaikus, kur tu galėtum tiesiog pabėgti išgerti kavos? Ar matėme kažkokias paslaugas, kur sako, kad trumpam pasirūpins tavo vaiku, kad galėtum pailsėti, nuvažiuoti į SPA? (...) Mes galėtume palaikyti vieni kitus ir ne tik per Kalėdas ar Velykas, o kasdien.
Jeigu turite aplinkui kaimynų, kurie turi vaikų su negalia, nueikite į svečius, (...) paimkite robotą siurblį, kuris plauna grindis, paleiskite jį namuose ir sakykite: aš dabar tave pasiimu į kiną, tavo vaiką prižiūrės mano anyta ar dar kažkas, o siurblys išvalys namus, dabar tau yra laisva diena. Padovanokite žmonėms šitą dalyką ir pamatysite, kaip mūsų šalis sužydės. Reikia paprasto žmogiškumo“, – tvirtina pašnekovė.
Moters teigimu, Lietuvoje apskritai dėl žmonių su negalia stengiamasi tik „ant popieriaus“, o sudaryti sąrašą visko, ką reikėtų pakeisti, jog jiems šalyje gyventi būtų lengviau, yra tiesiog neįmanoma.
„Esmė yra ta, kad mums reikia susipažinti, pabūti kartu su jais ir automatiškai tada kiekvienam savo kieme susitvarkyti, ką aš galėčiau padaryti, kad pas mane būtų daugiau žmonių su negalia. Turiu restoraną – pagalvosiu, ar jie gali patekti į tualetą, turiu mokyklą – pagalvosiu, ar gali patekti vaikai su negalia, esu visuomenininkas – galbūt galiu padaryti kažkokį projektą, paskelbti marketingo žinutę, esu žurnalistas – gal galiu pasikviesti žmogų pasikalbėti“, – aiškina A. Lolat.
Moters gyvenimą pakeitė šuo asistentė
Kita priežastis, kodėl A. Lolat taip garsiai kalba apie negalią, yra noras paskleisti žinią apie šunų asistentų poreikį Lietuvoje. Moteris siekia surinkti lėšų tam, kad šalyje būtų parengta ir įtvirtinta šunų asistentų žmonėms su negalia rengimo sistema. Tam ji įsteigė ir „Mulan fondą“.
Mulan – būtent tokiu vardu A. Lolat pavadino savo šunį asistentę, įsigytą Kinijoje. Ši, pasak moters, kardinaliai pakeitė jos gyvenimą.
„Aš vis stebiuosi, kaip šunys padeda tau pažinti save patį, nes jie yra tavo veidrodis. Kai Mulan buvo mažesnė, (...) jeigu ji pajusdavo, kad sunkiau kvėpuoju, ji imdavo loti, įspėdavo.
(...) Dabar aš turiu sužadėtinį, mes gyvename tryse, tai juokiamės, kad mūsų šeimoje visi turi ugningą charakterį ir visi gali kandžiotis. Tikrai būna visko, bet aš labai džiaugiuosi, kad to visko būna, nes aš tiesiog pasijuntu žmogumi. Mano darbas yra negalia, mano studijos yra negalia, mano kūne yra negalia ir man reikia poilsio. Tai aš labai džiaugiuosi, kad su Mulan yra grafikas, skanukai kišenėse, žaislai aplink visą butą. Dabar mano gyvenime yra daugiau spalvų“, – džiaugiasi LRT RADIJO pašnekovė.
Vis dėlto Lietuvoje tokių šunų asistentų ruošimas dar tik prasidėjęs. Anot A. Lolat, taip yra dėl nusistovėjusio požiūrio, kad žmonės su negalia yra nepajėgūs pasirūpinti kitais.
„Kai mes pradėjome dirbti su šunimis asistentais, kai pradėjome inicijuoti įstatymą, kad būtų teisė turėti tokį šunį, kad būtų subsidija, kuri padėtų žmonėms su negalia jį įsigyti, man sakė, kad baigčiau juokus – žmonės su negalia negali laikyti šuns, negali už juos atsakyti, negali jais pasirūpinti, neturi finansų.
(...) Gal tiesiog reikėjo istorijos, reikėjo Mulan ar mano charakterio, kuris sakytų „žmonės, jau baigiame, jau judame pirmyn“. (...) Bus precendentas, bus istorija ir ateis tie pokyčiai į Lietuvą, nes visame pasaulyje šunys asistentai veikia. Aš niekaip nesuprantu, kodėl mes turime būtinai sėdėti gale“, – piktinasi moteris.
Kaip pasakoja A. Lolat, nors dar tik laukiama pritarimo, jog šunims asistentams būtų suteikiami dokumentai, jų žmonėms su negalia teikiama nauda jau yra nenuginčijama.
„Stebuklai vyksta jau nuo pradžių. Pavyzdžiui, mūsų vienas iš šunų, Aura, yra atitekęs šeimai, kur yra du vaikai su autizmo sindromu. Tas vaikas, kuriam Aura buvo skirta, nenorėjo šuns, nenorėjo jo prisileisti. Bet jie pradėjo piešti piešinius, pradėjo rinkti vardą. Tada pradėjome slėptis, truputį pro kampą žiūrėti ir pamatėme, kad, kai niekas nemato, tas vaikas – už šuns ir varo pasivaikščioti. Dar programa nėra baigta, bet jau tas vaiko su autizmo sindromu išėjimas iš namų (...) yra be proto daug, (...) jau kuriame tą vertę, kurios mums reikia“, – patirtimis dalinasi visuomenės veikėja.
Planuose – žygis po visą Lietuvą
Spalio mėnesį A. Lolat pasiekė Gineso rekordą – nuėjo beveik 15 km, ilgiausią atstumą, kokį žmogus su ramentais įveikė per mažiau nei 10 valandų. Visgi, kaip sako ji, labiausiai iš šio žygio jai įstrigo ne pasiektas rekordas, o žmonių palaikymas. Jų paskatinantys šūksniai A. Lolat į priekį nešė tarsi ant sparnų ir suteikė vilties, jog į žmonių su negalia poreikius Lietuvoje bus atliepta.
Dabar moteris sau išsikėlusi naują tikslą – pėsčiomis apeiti visą Lietuvą. LRT RADIJUI A. Lolat pasakoja – kelionės metu jai greičiausiai iš paskos važiuos namelis ant ratų. Kuomet dėl oro sąlygų ar nuovargio ji nebegalės judėti pirmyn, moteris namelyje pailsės ir eis toliau.
Visuomenininkė neslepia – žygiai yra neatsiejama jos gyvenimo dalis. Kad gali vaikščioti tokius nemažus atstumus, ji suprato gyvendama Kinijoje, nes iki tol ji apskritai sėdėjusi vežimėlyje. Pritaikius tinkamą gydymą, moteris pradėjo vaikščioti net be ramentų. Visgi jai labiausiai įstrigo momentas, kuomet ji pirmą kartą per 25 metus pradėjo jausti savo kojas. Dabar moteris džiaugiasi galėdama jomis atsidaryti šiukšlių dėžę, pataisyti dušo kilimėlį ar uždaryti stalčių.
„Tokie maži dalykai, kurie, manau, standartiniu atveju skamba kaip niekis, man dabar yra gyvenimo džiaugsmas ir puošmena, man tai yra daug“, – atvirauja lietuvė.
Paklausta, ką pozityvaus jai apskritai suteikė cerebrinis paralyžius, A. Lolat neslepia – negalia jai suteikė viską.
„Jeigu tos negalios nebūtų buvę, mano charakteris vis tiek būtų buvęs ir aš greičiausiai be įrankių jau būčiau kopusi į Everestą. Kažkiek tai pristabdė, padėjo pažinti save, padėjo pasikrapštyti gerokai ir pagalvoti: o tai kur tą mano ugnį nukreipti? Ir aš labai džiaugiuosi, kad ji buvo nukreipta tiek man, tiek kitiems žmonėms naudinga linkme, nes aš galėjau būti ir destruktyvus žmogus“, – pasakoja LRT RADIJO pašnekovė.
Moteris tikina – jai nerūpi, kaip žmonės ją pavadins – neįgalia, turinčia sutrikimą, sergančia cerebriniu paralyžiumi ar dar kitaip. Politiškai korektiškų terminų ji nesivaiko.
„Man svarbiausia, kad mane matytų kaip Ajaną, kaip žmogų, kuris turi hobius, turi norus, turi šunį, turi gyvenimą ir jei dar nori pasikalbėti apie negalią, man vienodai, kaip tai vadinsis. Svarbiausia, kad ta negalia neužstotų manęs“, – akcentuoja A. Lolat.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
