„Manau, kad kažkada galime laimėti Dakarą“, – sako jo dalyvis lenktynininkas Vaidotas Žala. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Svečiuose Nomeda“ jis pasakoja, kad vairuoti pradėjo dar 12 metų, o studijos tapo gera paspirtimi gauti darbą ir užsidirbti, kad galėtų lenktyniauti. Tiesa, V. Žala pripažįsta – būtent lenktynių sezono metas tampa šiokiu tokiu išbandymu santykiuose su mylimąja Gabriele Martirosian.
„Norint pravėdinti galv,ą užtenka ir vienos arklio galios“, – šypsosi V. Žala, laisvalaikiu Dakaro ralio automobilį iškeičiantis į pasijodinėjimą žirgu.
Visgi meilę automobiliams jis pajuto dar vaikystėje. Nuo tada ji niekur taip ir nedingo. „Pradėjau vairuoti, turbūt, 12-os metų. Kaime gavau dovanų moskvičių. Dažnai jis nevažiuodavo, bet kai važiuodavo – traukdavau į laukus“, – laidoje prisimena lenktynininkas.
Po mokyklos jis patraukė į Angliją studijuoti finansų ir apskaitos. Tačiau studijos, pripažįsta, tebuvo dar vienas žingsnis priartėti prie tikslo lenktyniauti.
„Studijos buvo būdas susirasti gerą darbą, užsidirbti, kad galėčiau lenktyniauti. Nebuvo taip, kad norėjau tapti bankininku. Siela šaukė, norėjau lenktyniauti, ir tai buvo strategija“, – pasakoja jis.
Lenktynininkas V. Žala sako, kad patirtis Dakaro ralyje ateina su amžiumi, todėl jis trasoje save laiko jaunu, jam viskas dar priešakyje. Jo negąsdina nei kelyje patirtos avarijos, nei baimės jausmas. Jis įsitikinęs – dažniausiai lenktynininko gebėjimą progresuoti stabdo jo savisauga.
„Mano savisauga yra labai nevykusi ir tai mane gelbsti. Dažniausiai mane riboja tik suvokimas, kad yra tam tikra atsakomybė ir kaštai, jeigu tu padarysi klaidą. Tas limitas pakankamai lankstus, aš jį pasistatau, kur man reikia. Mano supratimu, lenktynininkas limitą turi nusistatyti pats, tai neturi būti savisaugos klausimas – bijau, todėl nespausiu“, – tikina lenktynininkas.
Nors V. Žala pripažįsta, jog yra žmogus-degtukas, dažniausiai konfliktų jis siekia vengti. Visgi šiais metais to padaryti nepavyko. Jis įsitraukė į konfliktą su Lietuvos automobilių sporto federacija, kai viešai sukritikavo jų sprendimą nesiimti veiksmų dėl kai kurių sportininkų nepagarbių atsiliepimų apie Ukrainos kovotojus.
„Manau, kad karas pakeitė mūsų raudonas ribas. Jeigu visuomenės akyse tokioje situacijoje nepasakysi savo žodžio, tu esi bendrininkas, toleruoji tą nuomonę arba situaciją. Neturėjau abejonių dėl savo sprendimo, nes, manau, kito pasirinkimo neturėjau“, – tikina vyras.
Išreikšdamas palaikymą Ukrainai, lenktynininkas prisidėjo ne tik žodžiais, bet ir darbais. Surengęs net du aukcionus, jis pardavė brangius ratlankius bei vieną svarbiausių laikomą savo pirmąjį Dakaro ralio medalį.
Beje, palaikymo reikia ir lenktynininkams. V. Žala pripažįsta, kad jeigu ne šturmanas Saulius Jurgelėnas, šeima bei artimieji, galbūt jam nebūtų pavykę išsilaikyti automobilių sporto pasaulyje. Ypač jam svarbus jo mylimosios LRT laidų vedėjos Gabrielės Martirosian palaikymas.
„Sezono metu yra tam tikrų periodų, kai gali būti ne idealus partneris. Gali įsitraukti į intensyvų pasiruošimą, stresines situacijas, kas atima labai daug dėmesio ir kartais kantrybės bei dėmesio antrai pusei gali neužtekti.
Bet mes gerai veikiame kaip komanda. Manau, kad vertinu jos teigiamas savybes, kurios padeda jai tobulėti ir kurios padeda man judant į priekį. Ji supranta mane, ko aš noriu gyvenime, kodėl darau tai, ką darau“, – sako V. Žala.
Plačiau – rugsėjo 15 d. laidos „Svečiuose Nomeda“ įraše.
Parengė Miglė Valionytė.
