„Per karantiną supratau, kad buvau įsipatoginusi savo lėkime bei skubėjime, už kurio liko mano liūdesys, neramumas, traumos, skausmai“, – portalui LRT.lt sako laidų vedėja Gabrielė Martirosian, pastaraisiais metais mielai besileidžianti į diskusijas su savimi, net jei jos nėra patogios ar lengvos. Tiesa, Gabrielė rudenį pasitiko naujos pradžios emocija, o darganas praskaidrina į širdį pasibeldę jausmai.
– Kai dažnas skundžiasi rudeniška dargana, atrodo, kad eterio žmonės turėtų išgyventi naujo puslapio emociją – juk į darbus grįžta su nauja energija. LRT RADIJO eteryje jau skamba tavo autorinė laida „Pasimatymas su muzika“, nuo spalio ir vėl susitinki su projekto „Šok su žvaigžde“ žiūrovais.
– Rudens pradžia man visada yra tam tikras atskaitos taškas. Kiekvieną sykį prasidėjus rugsėjui pagalvoju, kas esu, kur esu. Labai džiaugiuosi, kad jau trečią sezoną LRT RADIJUJE skamba mano autorinė laida „Pasimatymas su muzika“. Beje, šį rudenį susimąsčiau, kad noriu išmokti ne vien save kritikuoti, bet ir įvertinti nuveiktus darbus, jais pasidžiaugti, o nuo jų atsispyrusi darbuotis dar geriau.
Yra vidinis dialogas su senąja savimi ir naująja, kuri, atrodo, dar nėra ten, kur norėtų būti.
– Turbūt nekantraudama laukei ir susitikimo su šokėjais – matyt, čia jau užgimė gražių pažinčių, draugysčių.
– Žinoma, juolab kad šokis mano gyvenime visada buvo šalia. Pamenu, kai būdama pirmokė nuėjau į pramoginių šokių būrelį, mokiausi ča ča ča, džaivo žingsnelių. Taigi kai prieš porą metų sulaukiau pasiūlymo tapti projekto vedėja, supratau, kad čia jausiuosi savo vietoje – šokis man labai artimas, be galo įdomu stebėti, kaip sekasi projekto dalyviams.
Projekto laukiau dar ir todėl, kad be galo pasiilgau tiesioginio eterio, to adrenalino, prie kurio lengvai priprantama, jaudulio, virpuliuko. Tikriausiai kolegos iš radijo ar televizijos sutiktų, kad todėl ir esame eteryje, kad tas keistai malonus jaudulys ir atsakomybė žavi, norisi to jausmo, kai žinai, kad antras šansas čia nesuteikiamas, negali klysti, o jei jau taip nutinka, turi suktis iš padėties. Turbūt tai mano gyvenimo variklis ir degalai, dalykas, dėl kurio mėgaujuosi darbu tiesioginiame eteryje.
Pamenu, kaip vasarą, atslūgus griežtesniems ribojimams, vedžiau pirmą po pertraukos didelį koncertą – „Midsummer Vilnius“ Valdovų rūmuose. Nepamenu, kada taip buvau jaudinusis – virpėjo ir rankos, ir kojos. Buvo labai įsimintina ta vasaros akimirka, kai po ilgo laiko galėjau atsistoti prieš didžiulę žmonių auditoriją. Supratau, kad esu dėkinga likimui, jog atradau save būtent šioje srityje. Norėtųsi palinkėti, kad visi žmonės patirtų tokią dovaną ir atrastų save, o jei nesijaučia savo vietoje, galbūt turėtų imtis sprendimų ir atrasti save.
– Nejaugi nėra buvę taip, kad darbas tau neteikė malonumo, nebuvo nuovargio ar abejonių?
– Tiesą sakant, to dar nebuvo. Esu sau pasakiusi, kad jei darbas taps rutina, mano veikla man įgris, o pati sau atrodysiu nuobodi, ieškosiu sprendimų. Man labai svarbu, kokią energiją skleidžiu žiūrovams ar klausytojams, tad nenorėčiau eiti į eterį, jei nejaučiu malonumo. Ieškočiau naujų kelių, išeičių. Kol kas kiekvienos akimirkos laukiu kaip šventės ir ruošiuosi jai su nekantrumu.
Stojęs karantinas užvėrė visos mano veiklos duris, o aš į jas atsitrenkiau.
– Nors tavo darbas kalbinti pašnekovus ar kalbėtis su publika, sakoma, kad sudėtingiausi pokalbiai vyksta su savimi. Pastaruoju metu, rodos, nevengi su savimi padiskutuoti.
– Yra vidinis dialogas su senąja savimi ir naująja, kuri, atrodo, dar nėra ten, kur norėtų būti. Vidinė diskusija padeda apgalvoti, ką norėčiau pakeisti ir kodėl. Veikiausiai tai susiję su tuo, kad nemėgstu stovėti vietoje, noriu tobulėti, suprasti, kas esu, kokių turiu ydų, traumų, suprasti elgesio modelius, kodėl tam tikrose situacijose reaguoju taip, kaip reaguoju, o ne kitaip. Tam suprasti reikia laiko, galų gale pasiekti tam tikrą amžių, turėti įvairių patyrimų.
Pastaraisiais metais drąsiai leidžiuosi į diskusijas su savimi ir ta kelionė nėra nei lengva, nei patogi, nei kvepianti gėlėmis. Sudėtinga atrasti savo silpnąsias vietas, baimes, vietas, kuriose galbūt bandau save apgauti, prisidengti tam tikra kauke.
Svarbiausia, ką atradau, kad dažnai jausdavausi nepakankama. Išsikeldavau kartelę taip, kad nei fiziškai, nei psichologiškai negalėdavau jos peršokti. Nenuleidau tos kartelės, tačiau pradėjau kelti po truputį, po centimetrą, po pusę centimetro, pasitelkdama saviugdą, meditaciją. Jei bent truputį tobulėju, jaučiuosi geriau. Tačiau tik apsičiupinėjęs gyvenime gali atrasti atsakymus, kas esi, kur nori eiti, su kuo nori bendrauti, kokioje aplinkoje būti. Galiausiai atradau savo balsą – anksčiau nesijaučiau jį turinti ir galinti pasakyti, kur einu.
Su patirtimi ir amžiumi pradėjau savęs ieškoti, save identifikuoti. Kai esi jaunas, sukiesi tam tikrame chaose, sukasi galva ir atrodo, kad blaškaisi kaip amerikietiškuosiuose kalneliuose, kur pakilimai ir nuosmukiai – labai dideli. Dabar stengiuosi išlaikyti stabilesnę psichologinę būseną, kad ir tie kalneliai būtų ne tokie kontrastingi. Taip galima atrasti daugybę dalykų, kuriais galima džiaugtis kasdien.
– Suaugusiojo gyvenimą pradėjai labai jauna – vos šešiolikos įsidarbinai modeliu užsienyje, laimėjai grožio konkursą, tave užgriuvo dėmesys, prasidėjo studijos, darbas eteryje...
– Gyvenimo aplinkybės taip susiklostė, kad būdama itin jauna, beveik vaikas pradėjau dirbti, užsidirbti, prisiėmiau atsakomybę ir pareigas, mokiausi eksternu, gyvenau svetimoje šalyje. Į Japoniją išvykau be mobiliojo telefono, turėdama tik elektroninį paštą ir kažkiek kalbėdama angliškai. Kai patenki į ganėtinai atšiaurią rinką, neturi kito kelio, tik staiga suaugti, iki galo nežinodamas taisyklių gali tik apsimesti, kad viską žinai. Tikiuosi, manęs laukiantis kelias bus ne mažiau įdomus, tačiau tokiu žengdamas nori nenori pradedi save ir savo aplinką vertinti – norisi tvirtai savo kojomis stovėti ant žemės.
Neišvengiau ir sunkių akimirkų, ir psichologinių lūžių, ir įvairiausių minčių, ir skirtingo dėmesio ar komentarų, kitų žmonių žodžių, nuomonių, kuriuos imi į širdį, o visa tai seka nepasitikėjimas savimi. Jei nori būti sveikas ir fiziškai, ir emociškai, turi atsisukti į save ir skirti tam laiko. Galiu tik pasidžiaugti, kad šiandien jaučiuosi tvirtai vaikščiojanti žeme. Nei per aukštai, nei per žemai.
– Kas padėjo sudėtingiausiomis akimirkomis – tėvai, draugai, psichologai?
– Smalsumas, kuris visada gyvenime veda į priekį. Man visada atrodė, kad galiu jaustis geriau, nei jaučiuosi, kad galiu pagerinti savo emocinę būklę, o to raktas esu aš pati. Esu buvusi pas psichologą, bet man vis atrodė, kad jei atsisukčiau į save, pati rasčiau reikiamus atsakymus. Pasakiau sau: noriu jaustis geriau, o ką dėl to galiu padaryti? Vedama smalsumo ieškojau įvairiausių praktikų, įvairios literatūros. Gal tie atsakymai neateina iškart, gal ne visos knygos, straipsniai ar tinklalaidės yra skirtos tau, tačiau toje gausoje galima rasti, kas tinkama tau. Viskas prasideda nuo noro. Taigi leidausi į paieškų kelią ir, nors žengiu tik pirmuosius žingsnius, pastebiu, kad tų kirminų lieka vis mažiau.
Supratau, kad buvau įsipatoginusi bėgime, lėkime, už jo liko mano liūdesys, neramumas, traumos, skausmai...
– Galbūt ir laimė yra procesas?
– Taip, tai nuolat kintantis objektas. Man atrodo, kad mano klaida buvo išsikėlus tam tikrus tikslus tikėtis, kad jie atneš laimę. Maniau, kad laiminga būsiu, kai nutiks įvykis x, tačiau jam nutikus jo nebevertindavau, o išsikeldavau naują tikslą – y, kuris vėl tarsi turėdavo užtikrinti laimę. Atrodė, kad gyvenu laukimu. Vadinasi, dažnai laimę suvokiame tik kaip tam tikrus gyvenimo epizodus, o kas vyksta tarp jų? Tiesiog laukiame laimės.
Išmokau, kad gyvenime yra didžioji ir mažoji laimė. Skani kava ir įdomus pokalbis – mano mažoji laimė. Laimė, kai į laidas atėjęs pašnekovas papasakoja įdomių įžvalgų, apie kurias anksčiau nebuvau pagalvojusi. Galiu į tai nekreipti dėmesio, o galiu pasidžiaugti. Rodos, nuolat bėgame, vejamės, o laimė gyvena čia pat, akimirkose. Kai sumažinau savo lūkesčius laimei, pasidarė lengviau – supratau, kad ir dabar viskas yra gerai, galiu jaustis laiminga.
– Turbūt ir viską pristabdžiusi pandemija leido pamatyti, kiek daug dalykų vaikomės, o kiek iš tiesų nedaug reikia.
– Neslėpsiu, karantinas man buvo sudėtingas laikotarpis. Iki tol galvojau, kad esu pasiruošusi – turiu planą A, pagrindinę savo veiklą televizijoje, radijuje ir renginiuose, o galvodama, kad tai kintanti rinka, turiu ir planą B – savo verslą. Stojęs karantinas užvėrė visos mano veiklos duris, o aš į jas atsitrenkiau. Nors viskas, ką turiu, buvo sukurta mano sunkiu darbu ir užsispyrimu, suvokiau, kad neturiu plano C.
Be to, supratau, kad buvau įsipatoginusi bėgime, lėkime, už jo liko mano liūdesys, neramumas, traumos, skausmai... Bėgi, teisiniesi, kad neturi laiko pasirūpinti savimi, paskaityti, nueiti pas psichologą, nepasižiūri į save. Juk skubi. Turbūt visi panašiai bėgame per darbus, per veiklą, kad tik pasislėptume nuo vidinių išgyvenimų. Jie paprastai nepatogūs, truputį skauda, daraisi sau nelabai gražus, piktas, kažkiek pavydus... O kai viskas sustojo, teko atsisėsti ant sofos ir vėl su savimi atvirai pasikalbėti.
Tačiau nenuleidau rankų, o smalsumas mane nuvedė savanoriauti. Pagalvojau, kad turiu rankas, kojas, automobilį, tad galiu padėti. Pakavau apsaugos priemones, klijavau etiketes... Šiurpuliukai lakstydavo kūnu, nes mačiau, kokia iš tiesų šalyje situacija. Svarbiausia, jaučiausi naudinga. Turbūt padėti sau galima padedant kitiems, o kartais bent jau gali suprasti, ar tavo problemos tikros, ar susproginėjančios kaip balionai.
Esu sau pasakiusi, kad jei darbas taps rutina, mano veikla man įgris, o pati sau atrodysiu nuobodi, ieškosiu sprendimų.
– Prioritetai persiskirstė?
– Galėjau dar kartą įsitikinti, kad šeima dar vaikystėje paklojo puikius pamatus ir pagrindinės mano vertybės – šeima, artimieji, sąžiningumas, pagalba kitiems, atsakomybės ir pareigos – nepasikeitė. Džiaugiuosi už visus, kurie išsigrynino vertybes ir suprato, kokie nereikšmingi kai kurie dalykai, kuriuos sureikšmindavome. Tik ar neįsipatoginsime sugrįžę į įprastą gyvenimą?..
– Minėjai, kad iki karantino daug bėgai, lėkei, o visą pasaulį pristabdžiusi pandemija privertė prisėsti ant sofos. Kokie tavo namai?
– Iš pirmo žvilgsnio atrodo bohemiškai įrengti, su daug paveikslų, augalų, žvakių, smilkalų, pilnomis knygų lentynomis. Tačiau pravėrus spintelių duris galima pamatyti, kad viskas turi eiliškumą, tvarką, spalvas. Šią savybę perėmiau iš mamos. Beje, tai atsispindi ne tik mano namuose, bet ir veikloje, darbuose – stengiuosi nevėluoti ir visada ateiti pasiruošusi nuo A iki Ž.
– Kalbant apie namus, jaukumą ir šilumą, atrodo, kad tavo gyvenime viso to turėtų būti dar daugiau – rudenį žiniasklaidoje sumirgėjo naujiena, kad į tavo širdį pasibeldė nauji jausmai – esate pora su lenktynininku Vaidotu Žala.
– Faktų nepaneigsiu, tačiau asmeninio gyvenimo komentuoti nenoriu. Tai pernelyg asmeniška ir jautru.
