Siekis viską atlikti tobulai, negebėjimas džiaugtis gyvenimu, nes dar ko nors trūksta, nuolatinis jausmas, kad privalau pasistengti labiau, o jei ko nors pasiekiau – tai tik todėl, kad man pasisekė. Taip gyvena ir jaučiasi perfekcionistai. Portalo LRT.lt kalbintas gydytojas psichoterapeutas Dainius Jakučionis sako, kad perfekcionizmas susiformuoja vaikystėje, tad ir problemos sprendimų reikėtų ieškoti ten.
– Perfekcionizmas apibrėžiamas kaip tobulumo siekimas, tačiau čia gali slypėti ne vien iš pažiūros nekaltas noras viską atlikti gerai. Jei pasinaudotume vadinamuoju sluoksnis po sluoksnio lukštenamo svogūno principu, kurio mokote ir savo instagramo paskyros sekėjus, apie kokius gilesnius vidinius dalykus gali kalbėti perfekcionizmas?
– Perfekcionizmą apibrėžiu kaip elgesio modelį, mechanizmą, skirtą vidiniam įsitikinimui, kad esu nepakankamas, blogas, nevykėlis ir panašiai, iš dalies kompensuoti. Perfekcionistas siekia ar sau, ar kitiems, galbūt vidinei mamai ar tėčiui, įrodyti, kad jis yra geresnis negu jam, pavyzdžiui, sakė vaikystėje.
Galvojama: jei nebūsiu toks geras, automatiškai būsiu blogas, o blogas būti nenoriu. Vadinasi, to vengsiu ir stengsiuosi padaryti viską, kad būčiau labai geras, teisus, puikiai viską darantis ir t. t.
– Perfekcionizmas ateina iš vaikystės, auklėjimo?
– Taip, iš vaikystės. Kai kuriems būna labai aiškiai pasakoma, kad jeigu blogai elgiesi, vadinasi, esi blogas. Kitus galbūt smarkiai gėdina: „Na, kaip tu čia dabar taip padarei?“ Lyg ir nepasako, kad kas nors blogai, bet iš balso tono jau supranti, kad padarei negerai. Tada atsiranda gėdos jausmas, todėl bandai viską daryti vis geriau ir geriau, stengiesi įtikti ir patikti, nes žinai, kad jei padarysi „ne taip“, sulauksi kritikos.
Jeigu žmogus giriamas arba kritikuojamas tik už rezultatą, tai į jį ir susitelkia. O jeigu bus giriamas už procesą, rezultatai jam liks svarbūs, bet ne žūtbūtinai. Jeigu nepasieks to rezultato, tai ir nieko tokio, jam pavyks išbūti su tuo nemaloniu jausmu.
Beje, kartais pačiam susidurti neprireikia, pakanka stebėti, pavyzdžiui, kaip tėvai elgiasi su broliais, seserimis. Jeigu matoma, kad už tam tikrą elgesį, parodytas ar neparodytas emocijas, laukia atitinkamos pasekmės, to irgi išmokstama.
Įtakos vaikystėje gali turėti ir bendraamžiai, mokytojai. Pavyzdžiui, mokytojas giria, koks nuostabus mokinys, nes šauniai mokosi, dėmesys vėl sutelkiamas į rezultatą. Vadinasi, jei noriu būti nuostabiu mokiniu, turiu puikiai mokytis, viską daryti gerai.
Toks elgesio modelis plečiasi. Iš pradžių taip gal pasakė tik, pavyzdžiui, lietuvių kalbos mokytoja, bet ilgainiui žmogus nori būti geras ir kitose srityse. Augant šis modelis apima dar daugiau gyvenimiškų sričių. Gali būti, kad nei mokytojas norėjo blogo, nei vaikas apie tai galvojo, tiesiog taip susiformavo, kad, nuolat giriamas už rezultatus, žmogus tapo perfekcionistu.
– Įdomu, ar žmones perfekcionistus užaugina perfekcionistai tėvai? O gal susiklosto priešingai?
– Į šį klausimą kategoriško atsakymo nėra. Gali būti, kad tėvai perfekcionistai savo elgesiu parodo, kaip reikia daryti, kokiu būti, ir nepriima netobulo varianto. Bet gal jie nežino, kas tas tobulas variantas? Tada vaikas iš karto ima jausti stresą, nes jis irgi nežino.
Gali būti, kad tėvai nėra perfekcionistai, bet savo meilę rodo, kaip jau minėjau, tik už rezultatus. Pavyzdžiui, vaiką giria tik tada, kai jis gauna gerą pažymį. Kitu atveju nepasako nieko gero – nei „aš tave myliu“, nei „kaip smagu, kad tu esi“. Kai vaikas paskatinimą ir pagyrimą gauną tik tokiomis progomis, ima formuotis jausmas, kad jeigu labai stengsiuosi, gerai mokysiuosi, būsiu mylimas.
– Iš pažiūros perfekcionistas gali atrodyti kaip itin sėkmingas žmogus: darbštus, galbūt darantis karjerą, turintis gražią šeimą, tvarkingus namus, pasitempęs... O kaip perfekcionistas jaučiasi viduje?
– Taip, lyg viską darytų nepakankamai gerai. Labai dažnai perfekcionistai gyvena ir su gėdos jausmu: jei nepadarau gerai, jaučiu, kad esu blogas, kad kažkas su manimi negerai. Dėl to kur tik pažiūrėsi – šeimoje, santykiuose, darbe, visuomenėje – turiu būti geras, kitaip kils gėda. Gėdą sunku išbūti, žmogus jos vengia, todėl ir stumia save viską daryti tobulai.
– Literatūroje rašoma, kad kai kada perfekcionistai linkę aukštus reikalavimus kelti ne tik sau, bet ir juos supantiems aplinkiniams. Ko gero, tai gali kelti sunkumų užmezgant ir romantinius santykius?
– Būna, pradžioje pora sutaria neblogai, bet kuo toliau, tuo daugiau reikalavimų partneriui keliama. Tada jis galvoja: kas čia vyksta, šalia savo žmogaus jaučiuosi netobulas, man sunku. Natūralu, tai santykiuose sukelia nepasitenkinimą, emocinį skausmą, liūdesį, nusivylimą.
Jei prie perfekcionizmo dar pridėsime narcisizmo bruožus, partneris išvis jausis prastai. Mat narcizas visada jaučiasi gerai, jei jis dar ir perfekcionistas, jam viskas privalo būti tobula, o jei nėra tobula ir net neaišku, kas yra tobula, santykiai virsta pragaru.
– Teko skaityti mintį, kad perfekcionistams sunku jausti pasitenkinimą, gyvenimo džiaugsmą, nes net ir pasiekus visus tikslus, išpildžius visas svajones atrodys, kad dar kažko trūksta, dar netobula...
– Perfekcionistui labai sunku džiaugtis gyvenimu, nes jame trūksta tobulumo. Jis suvokia, kad ką nors daro, labai dėl ko nors stengiasi, pasiekia tai, o tada – vėl iš naujo.
Kartais tai susiję ir su saviverte. Būna, kiti žmonės perfekcionistą giria, už pasiekimus teikia jam diplomus, medalius, bet pats žmogus jaučiasi jų nevertas. Nevertas įvertinimo, pareigų, atlyginimo... Žmogus jaučiasi nevertas turėti tuos dalykus, kurie jam pačiam atrodo svarbūs.
Čia neretai pasireiškia vadinamasis apsišaukėlio sindromas (angl. imposter syndrome). Žmogus ką nors nuveikia, pats pasiekia, bet savo pasiekimus priskiria kam nors kitam: man pasisekė, čia buvo labai lengva. Žmonės smarkiai dirba, daug daro, bet vis tiek nesijaučia, kad sugeba, kad yra to verti, galvoja, jog turi labai stipriai, ilgai dirbti, viską atsakingai paruošti, daug sykių patikrinti, ar tikrai tikrai nieko nepraleido, ar viską teisingai suprato.
– Ar perfekcionistas gali toks nebebūti? Žinoma, jei pats to nori.
– Vienas iš pirmųjų dalykų, kuriuos reikėtų padaryti, – pastebėti. Gerai, galbūt yra taip, kad aš noriu viską daryti tobulai. Man turi būti arba gerai, arba niekaip, o jei nebūna gerai, kenčiu, mane kamuoja jausmai, mintys, gėda, nusivylimas. Taigi pirmiausia reikėtų atpažinti, o tada suprasti, ar tai mane kankina, ar tai man – problema?
Žmogaus protui lengviau ką nors įveikti tada, kai jis žino priežastis ir turi tam tikrą pasiteisinimą, kodėl taip yra, kodėl jis nori būti tobulas. Tiesiog paklauskite savęs, kas nutiks, jei ką nors padarysite netobulai? Kokios mintys, jausmai ateina į galvą? Prisiminkite, kas būdavo vaikystėje, jeigu neatlikdavote ko nors tobulai, kaip jausdavotės tada. Kai atrandame, kur yra šaknys, galime judėti į priekį.
– Nuo kokių konkrečių žingsnių būtų galima pradėti?
– Vienas iš būdų – sureguliuoti sau keliamus lūkesčius, kelti realistiškesnius tikslus. Tiesa, perfekcionistui gali būti nelengva tai padaryti, nes kas jam atrodo normalu, kitam gali pasirodyti perdėm aukštai. Galima pasitikrinti, paklausti artimo draugo, kolegos, ar jūsų tikslas jo akimis – realus, ne per daug sekinantis, varginantis.
Taip pat itin svarbus atjautos momentas – priimti, kad esu perfekcionistas, man skauda, nes ne visada viską sugebėsiu padaryti tobulai, ir su tuo viskas yra gerai. Jei įsivaizduotume, kaip su savimi kalba perfekcionistas, girdėtume kritiką, kartojimą, kad viskas yra blogai, kad reikia geriau. O štai atjauta sako: viskas gerai, tu padarei viską, ką šiuo metu galėjai geriausio; galbūt jautiesi netobulas, bet tai – nieko blogo, taip jaučiasi daug žmonių, tu nesi vienas su šiuo jausmu, ir mes visi esame normalūs.
Tik čia būkite atsargūs ir saugokitės vidinio kritiko. Tikėtina, jis sakys, kad tai – nesąmonė, kad nereikia burti arabų, kad jeigu pasistengsite, pavarysite, viskas bus gerai. Vidinis kritikas gali kalbėti ir griežčiau, su keiksmažodžiais.
Atjautos esmė – pažvelgti į save kaip į draugą, mat neretai matome save kaip vaiką, kurį reikia kritikuoti ir bausti. Pagalvokite, ką pasakytumėte draugui, jeigu jis tokioje situacijoje jaustųsi taip pat, kaip jūs. Kokiais žodžiais į jį kreiptumėtės? Tuos pačius gražius žodžius atsukite atgal ir pasakykite sau. Žinau, tai nelengva, bet svarbu pradėti savęs klausinėti, kodėl viską noriu atlikti tobulai.
– Teko girdėti, kad perfekcionistams kartais siūloma tyčia daryti klaidų, tyčia atlikti ką nors netobulai.
– Toks būdas galimas, dažniausiai tada, kai suvokiame savo perfekcionizmą ir iš tikrųjų norime ką nors su juo daryti. Kai pastebime, jog norime ką nors labai tobulai padaryti, kad tik aplinkui niekas nenusiviltų, specialiai darome tokią klaidą, kurią padarius nieko nenutiks.
Pavyzdžiui, paliekate klaidą elektroniniame laiške. Kas nutiks? Greičiausiai niekas nepastebės. O jeigu pastebės? Galbūt pasakys, kad pamatė klaidą, ir paprašys pataisyti. Tai ir pataisysite. Ar tai reiškia, kad jūs – blogas žmogus? Tikrai ne.
Taigi principas toks: žengiu žingsnį, padarau klaidą ir žiūriu, kaip į tai reaguoja aplinka, laukiu reakcijos ir pasekmių. Kuo daugiau mažų klaidų darau, tuo aiškiau matau, kad niekas į jas nereaguoja. Taigi mano patirtis ima sakyti, kad gal ir nėra taip blogai būti ne tokiam tobulam.
– Vadinasi, kai norisi sakyti „jeigu ko nors imuosi, atlieku tai 120 procentų“, reikėtų save pastebėti ir nepabijoti kartelės nuleisti žemiau?
– Net jeigu žmogus ką nors padaro 80 procentų, niekas to nepastebi. O pačiam žmogui tie 20 procentų kainuos labai brangiai.
Paimkime pavyzdį – reikia paruošti pranešimą. Žmogus sugalvoja turinį, eigą, galbūt pasidaro skaidres. O tada prasideda – koks šriftas, kokios spalvos, paveikslėliai... Tai ir yra tie 20 procentų, užimantys labai daug laiko. Jeigu jie bus įvykdyti, galbūt kas nors juos įvertins, bet jei nebus, niekas ir nežinos, kad jie turėjo būti, todėl negalės vertinti.
Beje, tikėtina, kad po kurio laiko aplinkiniams iš viso pasimirš, kaip tos skaidrės atrodė, nors besiruošiančiam žmogui tai sukelia daug streso, mat jis nori padaryti kuo geriau – o kas, jei kitu atveju mane atstums?
Svarbu suprasti, kad jei nuleidžiame kartelę, vis tiek darome gerai. Juk nenumojame ranka – ai, bus bet kaip, koks skirtumas. Mes ir toliau viską darome gerai, tik ne 100, o 80 procentų. Perfekcionistams reikėtų savo patirtimi pasitikrinti, kad nebus jokios tragedijos, jeigu jie ko nors nepadarys 100 procentų.
