Plaukai – susukti į kuodą, lūpos – padažytos rožiniu lūpdažiu, nagai – tik tam tikros formos ir spalvos, pėdkelnės – būtinai nurodyto storio. Tai tik keletas taisyklių, kurių darbe tekdavo laikytis trejus metus „Wizz Air“ skrydžių kompanijoje stiuardese dirbusiai Aurelijai Zinkevičiūtei. Jei ateisi pasiruošęs ne pagal „protokolą“, į lėktuvą gali būti ir neįleistas, sako skrydžių palydovė.
Apie lietuvių kultūrą ir alkoholį skrydžių metu, plojimus nusileidus lėktuvui, darbo valandas, atlygį ir įsiminusias akimirkas danguje – Aurelijos pasakojimas portalui LRT.lt.
– Teko girdėti, kad norint įsidarbinti skrydžio palydovu, reikia įveikti rimtas atrankas, praeiti ilgus mokymus. Kaip įsidarbinti sekėsi jums?
– Negaliu sakyti, kad apie šią profesiją svajojau nuo mažumės – nieko panašaus. Po septynerių metų gyvenimo Anglijoje tik ką buvau grįžusi į Lietuvą, nedirbau, tad pamačiusi, jog vyksta atranka, pamaniau: einu, pabandysiu, kodėl gi ne? Man tai buvo kaip avantiūra.
Vyko keturi atrankos etapai. Reikėjo prisistatyti, taip pat, susiskirstę į grupes, traukėme lapelius su įvairiais scenarijais ir turėjome pademonstruoti, kaip reaguotume, pavyzdžiui, avarijos metu lėktuvui nusileidus dykumoje. Tą dieną iš 50-ies kandidatų atrinko tris. Viena iš jų buvau aš.
Iš pradžių sulaukiau pasiūlymo vykti dirbti į Rygą, bet tada direktorė paragino pagalvoti, palaukti, kol atsiras vieta Vilniuje. Kai atsirado, mane su kolegomis išsiuntė į intensyvius mėnesio trukmės mokymus Bulgarijoje, po jų vykome į Vengriją, Budapeštą laikyti egzaminų.
Įdomu tai, kad visi lėktuvai yra nuolat naudojami, stovinčių orlaivių tiesiog nėra. Mums sakydavo, kad jeigu lėktuvai nedirba – rūdija. Taigi praktikos metu gyvai apžiūrėti, kaip atrodo lėktuvas, galėdavome nebent naktį arba paryčiais, kai jis stovėdavo ant žemės.
– Turbūt gerai prisimenate savo pirmąjį skrydį, koks buvo jūsų krikštas danguje?
– Pamenu, labai jaudinausi, nes skrydžių palydovo darbas – ne tik pasisveikinti su keleiviais ar paruošti jiems kavą. Privalai turėti beprotiškai daug žinių, išmokti, kaip bendrauti su keleiviais, kaip elgtis stresinėse situacijose, atsiminti, kur yra visa įranga, nes jei kažkam pasidarys bloga, neturėsi laiko galvoti, turėsi veikti čia ir dabar.
Beje, prieš kiekvieną skrydį mums užduodavo klausimus iš teorinės medžiagos. Jeigu neatsakei, galėjai būti nušalinamas nuo skrydžio ir vėl išsiųstas į mokymus.
Jau patį pirmąjį mano darbo mėnesį viena keleivė sunegalavo – ėmė kratytis, iš burnos pradėjo veržtis putos. O lėktuvas kaip tik leidžiasi – reikia suskaičiuoti pinigus, uždaryti skrydį... Pamenu, į mane atsisuka vyresnysis skrydžio palydovas, sako: „Aurelija, paduok dEguonį!“ (kirtis ant „E“ – red. past.) Ir aš nesuprantu – taigi degUOnį... Teko greitai susigaudyti, kur yra artimiausios deguonies atsargos.
Galiausiai viskas baigėsi gerai, nusileidus iškart atvyko greitoji pagalba, moteris išgyveno. Vėliau jos vyras parašė mūsų įgulai, padėkojo, kad išgelbėjome gyvybę.
– Ko gero, jūsų darbe pasitaikė ir daugiau įsimintinų situacijų. Gal buvo kokių linksmų nuotykių, pavyzdžiui, piršlybų danguje?
– Piršlybų matyti neteko, kritinių situacijų man dirbant taip pat nėra pasitaikę. Kiek žinau, visoje „Wizz Air“ istorijoje labai seniai buvo vos vienas avarinis nusileidimas ant sparno. Ne veltui sakoma, kad lėktuvai yra saugiausias būdas keliauti.
Tiesa, yra buvę įvairių situacijų. Sykį turėjome skristi, rodos, iš Vilniaus į Barseloną. Kažkas nutiko, jau sulaipinti keleiviai nebenorėjo laukti, tad pasiprašė būti išlaipinami. Jei iš lėktuvo išlipa bent vienas keleivis, privalome iš naujo atlikti visų keleivių patikrą, tikrinti jų rankinį, taip pat registruotą bagažą, laikomą saugykloje lėktuvo apačioje. Man regis, šį incidentą net aprašė naujienų portalai, nes buvo daug nepatenkintų keleivių. Buvo ir tokių, kurie vartojo necenzūrinius žodžius, apstumdė mane, mano kolegę.
Pamenu ir vieną skrydį iš Islandijos. Tada skrido grupelė jaunų, iki 30-ies metų žmonių. Prisilinksminę ir pašventę, jie ėmė žaisti kažkokį žaidimą ir apsipaišė veidus juodu žymekliu. Pamačiusi taip juokiausi, kad net nebegalėjau jų aptarnauti.
Apskritai lietuviai skrydžių metu košmariškai daug geria. Kas antrą skrydį Lietuvoje nusileisdavome su policija. Vis dėlto nekultūringais mūsų tautiečių tikrai nevadinčiau. Pavyzdžiui, būdavo tokių etatinių keleivių, kurių veidus jau buvau įsiminusi. Ateina, pagrasinu, kad kitą kartą išgėrusio nebeįleisiu. O jis šypsosi: „Labas, katiniukai.“ Tai ką aš dabar jam padarysiu? Tegu skrenda, jei ramus sėdi (šypsosi).
– Lietuviai neretai sulaukia kritikos dėl plojimų nusileidus arba pakilus lėktuvui. Plojimai skrydžių palydovams taip pat kelia juoką, pašaipą?
– Skrydžių palydovai į plojimus nekreipia dėmesio – tai mūsų darbo rutina. Beje, lėktuve reikia sužiūrėti ir taip daug dalykų, tad plojimai – tik uogytės. O ir ploja ne tik lietuviai. Serbai, italai iš viso karšti žmonės, būna, net šaukia: „O, kaip gerai, kad nusileidom!“
Jeigu vėjuota, kartais ne visada pavyksta nusileisti iš pirmo karto. Tada žmonės išsigąsta, o nusileidę iš džiaugsmo ploja kapitonui. Tad tikrai nesityčiojame iš žmonių, jeigu jie ploja ir taip pasidžiaugia, kad sėkmingai pasiekė žemę.
– Kalbama, kad stiuardesėms taikomi griežti išvaizdos reikalavimai. Ar tai tiesa?
– Taip. Yra vadinamojo grooming`o instrukcija, kurioje nurodyta, kad plaukai turi būti surišti į kuodą, reikia pasidažyti akis, lūpas – būtinai rožine spalva, nurodyta, kokios spalvos, net formos, turi būti tavo nagai, kokio storio ir spalvos pėdkelnės, koks gali būti maksimalus ir minimalus batelių kulniuko aukštis, kokios spalvos skėtį, pirštines, šaliką galima neštis. Taip pat nurodyta su savimi būtinai turėti antras pėdkelnes, antrą sijoną, makiažo priemones.
Pamenu, pirmomis darbo dienomis man nepavykdavo susirišti kuoduko. Tada susipyniau kasytę, kaip buvo leista ir instrukcijų knygoje, tačiau direktorė atkreipė dėmesį, kad kuodukas „atrodo gražiau“. Suprask, kitą sykį geriau susisukti kuodą.
Dažnai vykdavo patikrinimai, kaip atrodome, o išvaizdos taisyklių nesilaikiusiam skrydžio palydovui galėjo ir uždrausti skristi. Esame pirmasis kompanijos veidas, kurį mato keleiviai, socialinių tinklų vartotojai ir panašiai, todėl natūralu, kad turime atrodyti atitinkamai.
– O kaip dėl ūgio ar svorio?
– Reikalavimuose nurodytas minimalus leistinas ūgis, o dėl svorio niekas mūsų nekontroliuodavo. Dėl amžiaus taip pat – nėra taip, kad sulaukęs 30-ies nebegali skraidyti. Tiesa, pati skrydžio palydove įsidarbinau būdama 29-eių, tada visi stebėjosi, kaip mane tokią „seną“ priėmė. Vadinasi, kažkoks nerašytas amžiaus cenzas gal ir yra.
– Galbūt esate skridusi su žinomais žmonėmis?
– Teko, bet juk neisi ir autografų neprašysi. Kažkada skrido Mamontovas, Šedžius – pastarasis stiuardesėms labai dosnus arbatpinigių. Sykį tuo pačiu lėktuvu skrido ir Vytaras Radzevičius. Pamenu, už poros eilių sėdėjo viena šeima. Vyras duoda man 10 eurų ir sako, kad nori „pastatyti“ ką nors Radzevičiui, tegu jis išsirenka. Priėjau prie jo, o jis susinepatogino, sako, nieko nereikia. Taigi jis irgi tiesiog paprastas žmogus. Neatsimenu, ką tada užsisakė, gal sulčių (juokiasi).
– Tęsiant apie lėktuvus ir skrydžius gaubiančius mitus, gal galite patenkinti keleivių smalsumą ir atsakyti, kaip veikia lėktuvo tualetas? Ko gero, ir jums tekę girdėti, neva gamtiniai reikalai patenka tiesiog į orą...
– Prie tokių klausimų aš jau pripratusi (juokiasi). Niekas iš dangaus tikrai nekrenta – tai yra mitų mitas. Yra konteineriai: švaraus vandens, kurį prisipildome, ir kanalizacijos, vadinamasis waste container. Kai specialus indikatorius parodo, kad jis prisipildė, nusileidus artimiausiame oro uoste privažiuoja speciali mašina ir jį ištuština.
– Kartais skrydžiai visaip paveikia kūną: išsausėja oda, sutrinka virškinimas, sutinsta kojos... Kaip jūsų organizmui sekėsi atlaikyti ilgas valandas lėktuve?
– Nežinau, gal labai stiprus organizmas (šypteli). Iš tiesų, po skrydžių jausdavausi kaip balionas, pilvas išsipūsdavo, atrodydavau kaip 4 mėnesį nėščia. Oda rūpinausi, drėkinau, ir tiek. Sako, atsiranda daugiau raukšlių, bet man labiausiai nukentėjo plaukai – matyt, nuo visų kuodukų. Dėl radiacijos švytintys taip pat netampame, manau, dirbantys radiologijos kabinete jos gauna daugiau.
– Kaip atrodė jūsų darbo grafikas?
– Dvejus metus dirbau Vilniuje, vėliau metams išvykau dirbti į tą pačią skrydžių kompaniją Vienoje, Austrijoje. Iš Vilniaus skrydžiai dažniausiai vykdavo rytais arba vakarais. Jei skrydis 5–6 valandą ryto, keliesi apie 4 valandą, apsirengi uniformą, pasidažai, susisuki kuoduką, atvažiuoja įgulos autobusiukas ir nuveža tave į darbą.
Sulaipiname keleivius, nuskraidiname, išlaipiname, tada kitoje šalyje įlaipiname kitus keleivius ir parskrendame. Dažniausiai per dieną būdavo du, kartais ir keturi skrydžiai. Vieną dieną galėdavai skristi rytiniu reisu, o kitą skristi jau vakariniu. Tiesa, toks grafikas labai išblaško režimą. Kai išėjau į dekretą, supratau, ką reiškia pailsėti, tiesa, kol gimė vaikas (juokiasi).
Daugiausiai galėdavau skristi, rodos, penkias dienas iš eilės. Po jų – privalomasis poilsis tarp skrydžių. Taigi per mėnesį maždaug 15 dienų skraidai, o kitas ilsiesi arba budi – jei prireiktų, turi būti pasirengęs per valandą atsidurti lėktuve ir pakeisti, pavyzdžiui, sunegalavusį kolegą.
– Kartais kalbama, jog skrydžių palydovų darbas įdomus tuo, kad galima daug keliauti. O kaip yra iš tiesų?
– Žinau, kad yra oro linijų, kurių skrydžių palydovai tikrai turi galimybių keliauti po pasaulį. Visgi mes matydavome tiek, kiek matėsi pro pradarytas lėktuvo duris, vadinasi, tik oro uostus. Sunku keliauti, kai skrydis pirmyn ir atgal vyksta tą pačią dieną. Keliauti galėjome laisvu laiku – mums mūsų kompanijos skrydžių bilietai bet kuria kryptimi kainuodavo 25 eurus.
– Ar stiuardesės darbas pelningas?
– Atlygis priklauso nuo skrydžio ilgio, jie skirstomi kaip ir drabužių dydžiai – S, M, L. Skrydžių palydovai tikrai neuždirba daug – apie 1 tūkst., geriausiu atveju – 1,2 tūkst. eurų per mėnesį. Vienoje uždirbdavau daugiau, apie 2 tūkst. eurų per mėnesį.
– Skrydžių palydovo darbo valandos – varginančios, atlygis, kaip pati sakote, ne milijoninis. Vis dėlto, kas šiame darbe jums patiko labiausiai?
– Nesvarbu, kiek kartų skrendi ir žiūri pro tą mažą langelį, dangus, saulėlydžiai, saulėtekiai – jie niekada neatsibosta. Fotografuodavau juos vos ne kasdien, tad mano telefone tokių nuotraukų – daugybė. Tiesa, sunkumų šiame darbe daug, bet yra ir romantikos tarsi filmuose: eini per oro uostą, visi su uniformomis, pilotai – priekyje, stiuardesės gale...
– Vis dėlto gimus vaikui į darbą, minėjote, grįžti neketinate.
– Tikriausiai ne. Manau, būtų sudėtinga darbo valandas suderinti su vaiko auginimu. Beje, manau, kad kol esi jaunas, gali skraidyti, tačiau jei neketini tapti pilotu, šioje srityje, man regis, mažai perspektyvų tobulėti ar kilti karjeros laiptais.
